„Kaltė yra viena iš tokių emocijų, kuri, mažomis dozėmis, yra labai naudinga, nes apsaugo mūsų santykius. Jeigu pamiršome paskambinti kam nors per gimtadienį, kaltė mus tol grauš, kol tai padarysime“, – teigia Guy Winchas, psichologas ir knygos „Emotional First Aid: Healing Rejection, Guilt, Failure, and Other Everyday Hurts“ („Pirmoji emocinė pagalba: atmetimo, kaltės, nesėkmės ir kitų kasdienių skaudulių gydymas“) autorius.
Kaltė yra viena iš tokių emocijų, kuri, mažomis dozėmis, yra labai naudinga, nes apsaugo mūsų santykius.
Problema išsivysto tuomet, kai kaltės priežastis lieka neišspręsta. „Jeigu galvosime apie protą kaip apie kažką, kas turi ribotą kiekį jėgos ir emocinės energijos, tai kaltė išsunkia daug to“, – rašo G. Winchas.
Visi turime emocinių žaizdų, tai mūsų gyvenimo dalis, tačiau autorius siūlo spręsti problemas, kol jos nevirto didelėmis.
Taigi kaip susidoroti su kalte?
Pirmiausia atkreipkite dėmesį į savo emocinę būseną – atpažinkite, kai jaučiatės kalti ir stenkitės tai išspręsti, kol šis jausmas jūsų neužvaldė. Mūsų kūnas taip sukurtas, kad jei kas nors negerai, jaučiame fizinį skausmą – taip esame įspėjami tiek apie fizinius, tiek apie emocinius negalavimus. Jeigu kaltės jausmas neišnyksta, vadinasi, turite emocinę žaizdą, kuri turi būti pagydyta.
Jeigu jaučiate, kad jus užvaldo neigiamos mintys, pakeiskite jas veikla. Jeigu mintyse nuolat pergalvojate apie stresą jums keliančius dalykus ir nieko naujo neįžvelgiate ar nesistengiate išspręsti problemos, ir tai tampa įpročiu, gali pasidaryti nepakeliamai sunku. Geriausias būdas nutraukti šį nesveiką užsiėmimą – įsitraukti į koncentracijos reikalaujančią veiklą. Spręskite kryžiažodžius ar sudoku, dėliokite dėlionę ar pabandykite prisiminti ir išvardinti savo bendraklasių vardus ir pavardes. Tyrimais įrodyta, kad pakanka dviejų minučių tokio „išblaškymo“, kad tai nutrauktų žalingą įprotį galvoti apie nemalonius dalykus.
Mūsų atsiprašymo turinys turėtų būti mažiau sufokusuotas į tai, ką ir kodėl padarėme, bet kaip tie mūsų veiksmai palietė kitus žmones.
Neleiskite kaltei užtrukti – perdėtas kaltės jausmas yra labai toksiškas, jis išeikvoja mūsų emocinę ir intelektualinę energiją, blaško atliekant kitas užduotis ir neleidžia džiaugtis gyvenimu. Vienas geriausių būdų atsikratyti užsitęsusio kaltės jausmo – atsiprašyti. Galbūt jūs jau mėginote tai padaryti ir nelabai pavyko, nes atsiprašymai turėtų būti daugiau kompleksiniai, nei mes įpratę manyti.
Lemiamos reikšmės atsiprašant turi empatija. Ir būtent jos dažniausiai mūsų atsiprašymuose trūksta. Kitaip tariant, mūsų atsiprašymo turinys turėtų būti mažiau sufokusuotas į tai, ką ir kodėl padarėme, bet kaip tie mūsų veiksmai palietė kitus žmones. Daug lengviau atleisti, kai žmogus jaučiasi suprastas. Nuoširdžiai atsiprašydami ir gaudami atleidimą, galime panaikinti kaltės šaltinį.
Atraskite, kokie būdai padeda spręsti problemas – daugiau kreipkite dėmesį į tai, kokie būdai jums padeda spręsti emocinius negalavimus. Kartais kalti jaučiamės be realios priežasties arba ta priežastis būna ne tokia svarbi, kokią ją įsivaizduojame. Kaip jūs su tuo susidorojate? Ar mėginate kažkaip tai spręsti, ar nuliūstate ir sunkiai atsigaunate, o gal gniaužiate jausmus ir nekreipiate dėmesio (nors fiziniu pavidalu vis tiek jaučiate sunkumą skrandyje ar širdyje)? Panagrinėkite galimus sprendimus ir reakcijas, kad geriau suprastumėte, kaip galite sau padėti.
Girdėkite kitus žmones – neretai jaučiame kaltę, nes negalime skirti pakankamai laiko ir dėmesio artimiausiems žmonėms. Jaučiame, kad jie dėl to labai liūdi, ir tai pradeda slėgti. Jei gyvenimas šiuo metu neleidžia paskirstyti prioritetų taip, kad atrastumėte laiko svarbiems žmonėms (ir kartu kad jo liktų jums patiems), bent jau pasistenkite tiems žmonėms paaiškinti, kad nors ir negalite skirti daugiau laiko, girdite, ką jie sako, ir suprantate jų poreikį. Tai yra jau minėta empatija, kuri labai svarbi norint išlaikyti tvirtus santykius.
Daug svarbiau, ne kodėl jūs negalite kažko padaryti, o kad jūs suprantate, kaip tai paveiks kitą žmogų. Tarkime, draugė jus kviečia į gimtadienį, o jūs negalite atvykti, nes turite daug neatidėliotinų darbų. G. Winchas siūlo tokio pobūdžio atsiprašymą: „Apgailestauju, kad negaliu atvykti į gimtadienio šventę. Suprantu, kokia nusivylusi turėtum jaustis, todėl man tikrai gaila, jei taip jausiesi. Tiesiog darbe man labai įtemptas metas ir nenoriu rizikuoti tą vakarą pasiimti laisvą.“
Labai svarbu ir tai, kaip jūs patys reaguojate į situacijas, kurios gali priversti pasijusti kaltais. Kartais jaučiatės kalti dėl to, kad kiti žmonės jumis šiek tiek manipuliuoja. Tai yra tokie atvejai, kai turite teisę pasakyti „ne“, bet jei tai padarote, prislegia kaltė. Galbūt darbdavys nuolat užkrauna papildomų darbų (nes esate geros širdies arba „turite daug laiko – juk neturite vaikų“), gal draugai pernelyg pradeda naudotis jumis, ir nustoję šokti pagal kitų dūdelę pasijuntate blogai. Visi turi ribas, jūs – irgi. Parodykite jas ir nebesijauskite kalti dėl to, kas nėra labai svarbu.
