Piršto gelbėjimo operacija
Kaip pasakojo paauglio mama, jos sūnus prižadino ją gerokai po vidurnakčio skųsdamasis, kad negali nusimauti žiedo nuo piršto. Kaip viskas vyko toliau, ji vaizdingai pasidalino pati:
„Žiedas nelabai pagal dydį pritaikytas, užlįsti užlindo, bet po to pirštai, matyt, patino, o nuo sukiojimo ir bandymo nuimti ištino kaip reikiant. Žodžiu, nė iš vietos.
Gūglinam „kaip nusiimti užstrigusį žiedą“, angliškai ir lietuviškai. Išbandom visas gudrybes: šaldom ledu, laikom iškėlę į viršų, muilinam, aliejinam... Taip, gudrybę su žvejybos valu arba dantų siūlu irgi bandėm. Pirštas tinsta, žiedas – nė iš vietos. Įtampa auga.
Gūglinu toliau – kada jau kreiptis pagalbos? Kai pirštas keičia spalvą, tampa skausmingas ar nejautrus. Spalva – vyšninė, galiukas – baltas. Skambinu medikams konsultuotis, liepia vykti į Santariškes, nes jie ten turi reikalingus instrumentus, nupjaus žiedą.
Nuvykstam, mus nuveda pas budintį gydytoją – didelį, stiprų vyrą. O, apsidžiaugiu – jis tikrai sugebės nuimti. Dviese su sesele pluša, vis naujus instrumentus iš pakuočių lupa. Žiedas nė iš vietos. Sako – iš kokio nors guolio, matyt, pagamintas, grūdintas plienas, mūsų instrumentai neima.
Nuvykstam, mus nuveda pas budintį gydytoją – didelį, stiprų vyrą. O, apsidžiaugiu – jis tikrai sugebės nuimti.
Ką gi, sako, dabar trečia nakties, ugniagesių naktį nekvieskim, palaukim ryto. Eikit į palatą, šaldykit ledu, o po keturių valandų kviesim ugniagesius. Nieko sau, galvoju, mano vaiko pirštas tuoj nukris, o jis mat pamiegoti nori.
Na, nėra ką daryti, palatoje dar šaldome, muiliname – žiedas nė iš vietos. Kadangi yra dvi lovos ir mums leista jose miegoti, belieka laukti ryto. Lygiai septintą ateina gydytojas su sesele, dar kartą pabando nuimti žiedą su kažkokiais naujais instrumentais. Žiedas vis dar ant piršto. Skambina ugniagesiams.
Įsivaizdavau, kad atvyks vienas ugniagesys, nešinas subtiliu, specialiai žiedams pjauti skirtu juvelyro instrumentu. Į palatą įvirsta šešiese, atsiduodantys dūmais, įsineša didelį krepšį su įrankiais. Dirba koordinuotai, vienas kitą pakeisdami, dildo, plečia žiedą. Nieko. Na, sako jų vadas, reikia pjauti.
Pasodina paauglį prie kriauklės, apklijuoja pirštą pleistrais ir liepia sakyti, kai jau jaus karštį. Iš įrankių krepšio išsitraukia nemažą metalo pjovimo įrankį (tą, kuris su diskais). Vienas pjauna – žiežirbos tik laksto, kaip statybose, kiti apsupę pusračiu stebi. Paauglys nespėja sakyti, kad jau karšta, kolegos patys pjovėją vis periodiškai sustabdo ir vėsina pirštą vandeniu.
Nors man ir baisu (su tokiu grubiu įrankiu prie gyvos mėsos), bet negaliu atsigėrėti koordinuotu darbu ir rūpestingumu. Tas vaizdas – būrys vyrų, palinkusių prie vieno piršto, nuo kurio laksto metalo žiežirbos, tikrai buvo vertas kadro, bet to kadro dėl suprantamų priežasčių nepadariau. Po kelių pjovimo ir vėsinimo raundų žiedas pagaliau nuimamas.
Išlydėdamas mus gydytojas paaiškino, kodėl nekvietė ugniagesių iškart, o laukė ryto.
Grįždami namo su sūnum grožimės bundančio miesto vaizdais ir stebimės savo gera nuotaika – jausmas kaip po kokio įkvepiančio spektaklio. Aišku, visų pirma dėl to, kad viskas gerai baigėsi. Bet ir dėl to, kad negirdėjom nė vieno pikto žodžio ar netgi pajuokavimo.
Žiedą nupjovęs ugniagesys tik paklausė, ar negaila žiedo. O gydytojas patikino, kad visko pas juos pasitaiko – atvažiuoja ir su tikru guoliu ant piršto, todėl ir ugniagesiai ne pirmą kartą kviečiami. Išlydėdamas mus gydytojas paaiškino, kodėl nekvietė ugniagesių iškart, o laukė iki ryto – tai didelio kruopštumo reikalaujantis darbas, reikia kad žmogus išsimiegojęs būtų.“
Situacijos, kai medikai tampa gelbėtojais
Pasak Santaros Vaikų ligoninės Vaikų priėmimo–skubios pagalbos skyriaus vedėjos gydytojos ortopedės-traumatologės Ingridos Sapagovaitės, medikai susiduria su dviem panašių pacientų kategorijomis.
Pirmoji – tai maži vaikai, kurie žaislo ar kitokią detalę užsimovė netyčia ją tyrinėdami. Kita grupė – paaugliai, kurie ant piršto mūvi per mažą žiedą. Dažniausia kūno dalis, kurią medikams tenka „vaduoti“, ir yra rankų pirštai – tiek mažų vaikų, tiek paauglių.
„Vaikas užsimauna žiedą, kuris šiek tiek per mažas, bet nutaria, kad jį paliks. Žiedas spaudžia pirštą, dėl to sutrinka kraujotaka, prasideda tinimas, pirštas pabąla, pamėlynuoja ir kuo toliau, tuo labiau tinsta. Ir jau po kelių valandų, kai pirštas pabrinkęs, numauti žiedą tikrai sunku“, – aiškino pašnekovė.
Jeigu detalė ar žiedas pagaminti iš plastiko ar minkšto metalo, pavyzdžiui, aukso, sidabro, ir gydytojams nepavyksta numauti savo metodais (kad pavyktų, būtina kreiptis kuo skubiau, kai pirštas dar nėra labai ištinęs), metalas specialiais medicininiais instrumentais nukerpamas. Tačiau jeigu tai, grūdintas plienas (pavyzdžiui, automobilių ar santechninės veržlės ir poveržlės), ligonėje esantys instrumentai bejėgiai. Žiedai, kuriuos dėvi paaugliai, paprastai ir būna iš tokio rimto metalo, be to, dažnai tie dirbiniai stori.
„Paprastai per mėnesį turime porą atvejų, kai tenka „gelbėti“ pirštą. Su dauguma atvejų patys susitvarkome, tačiau 2–3 vaikai per metus būna užsimovę grūdintą metalą. Tokiais atvejais tenka kviesti ugniagesius gelbėtojus, kurie turi karpymo įrangą.
2–3 vaikai per metus būna užsimovę grūdintą metalą.
Uždelsus pagalbos teikimą sutrikusi kraujotaka gresia piršto praradimu, nes prasideda gangrena. Tačiau visgi tėvai nelaukia – kai pirštas mėlynuoja, skauda, paprastai jie atveža vaiką po kelių valandų nuo proceso pradžios. Nekrozė prasideda tik po kelių parų“, – teigė medikė.
Juvelyrinis darbas dideliu instrumentu
Vilniaus Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Vidas Kerševičius patvirtino, kad tokių iškvietimų dėl buitinių situacijų ugniagesiai gelbėtojai sulaukia apie 10 per metus.
„Medikai taip pat turi įvairios įrangos, bet šiuo atveju tai nebuvo tauraus metalo žiedas ir daug platesnis nei įprastai. Teko panaudoti vadinamąjį kampinį šlifuoklį, kuriuo mūsų pareigūnai, prižiūrimi medikų, apdengė ranką, kad nenudegintų, ir aušindami vandeniu nupjovė tą žiedą.
Tai nėra prietaisai, skirti mašinų karpymui, šie yra mažesnio galingumo, naudojami statybose, bet tai labai juvelyrinis darbas, reikalaujantis įgudimo. Brūkštelėsi netiksliai ir įpjausi pirštą.
Bet mūsų gelbėtojai išradingi. Kad apsaugotų pirštą, jie sugebėjo už žiedo užkišti ploną pincetą. Kartais prireikia ir rimtesnių įrankių. Tai linksmesni atvejai, kai porelės atvyksta su antrankiais. Tačiau iš tiesų su tokiais dalykais nereikėtų juokauti. Užspausti audiniai be pasekmių gali būti tik porą valandų.
Kitoje komandoje buvo įvykis, kai atėjo benamis ir paprašė atlaisvinti žiedą. Bet pirštai buvo taip pajuodę ir ištinę, kad žiedo jau nesimatė. Ir pasekmės jau buvo kitokios. Kiek žinau, be amputacijos neapsiėjo.
Tai nėra prietaisai, skirti mašinų karpymui, mažesnio galingumo, bet tai labai juvelyrinis darbas.
Todėl norėtume visiems gyventojams priminti, kad net patyrus ir nedidelę galūnių traumą, ypač rankų, pirmiausiai reikia nedelsiant nusiimti visus žiedus, apyrankes, laikrodžius, nes kai prasideda tinimo fazė, to padaryti jau nebeįmanoma.
Ypač pavojinga mūvėti žiedus slidinėjant kalnuose. Žmonės, apimti euforijos būsenos, gali ir nepajusti, kad susitrenkė ranką, o ranka pradeda tinti. O kada ten sulauksite pagalbos? Taip galima ir prarasti pirštus. Tai padaryti reikėtų gavus bet kokią traumą, nes jūs nežinote, kaip elgsis jūsų organizmas, visame kūne gali prasidėti patinimas“, – aiškino pašnekovas.
Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad ilgos kelionės taip pat gali sukelti audinių tinimą, todėl keliaujant geriau leisti savo mėgstamiems aksesuarams pailsėti.
Kuriozai, kurie gali baigtis blogai
Mažiems vaikams taip pat prireikia gelbėtojų pagalbos: tai jie įkiša ranką ar koją už radiatoriaus, tai pirštą – į gertuvę.
„Su ta kojyte ir tuo pirštuku prireikė tik aliejaus. Mamos, aišku, prieš tai bandė išlaisvinti vaiką pačios, bet galbūt po kurio laiko apima panika ir joms ima atrodyti, kad tai neįmanoma padaryti. Šiuo atveju reikia tiesiog nusiraminti, nes kai vaikas mato panikuojančią mamą, ir jis pradeda verkti. O mūsų ugniagesiai tikrai moka nuraminti, turi visokių įdomių vaikams daiktų.
Ypač pavojinga mūvėti žiedus slidinėjant kalnuose. Žmonės gali ir nepajusti, kad susitrenkė ranką, o ranka pradeda tinti.
Kai vaikas nurimsta, kartais užtenka tik kumštuką atlaisvinti. Taip pat puodai ant galvos pasitaiko. Tai žavu, bet vaikui ir mamai – baisu. Ir nėra paprasta jį nuimti – reikia surasti poziciją, kaip jis buvo uždėtas.
Neretai vaikai koją įkiša į užtraukiamų lauko vartų sistemas. Tokiu atveju, jeigu vartai pajudės, eiga gali būti įvairi. Pasitaiko koja ar net galva įstrigusi tarp metalinių tvoros strypų. Kiekviena ši situacija pavojinga, nes gali labai greitai pasikeisti į negrįžtamą ir pasekmės gali būti labai liūdnos. Todėl mes į tokius atvejus žiūrime labai rimtai ir stengiamės reaguoti“, – teigė V.Kerševičius.
