Mūsų sąmonėje plaučių vėžys neatsiejamai siejamas su rūkymu. Ir ne veltui: apie 86% žmonių, išgirdusių plaučių vėžio diagnozę, rūko arba rūkė anksčiau. Tačiau tokios diagnozės nustatymas niekados nerūkiusiems tapo tokiu paplitusiu reiškiniu, kad jam gydytojai netgi sukūrė specialią abreviatūrą: LCIN (angl. lung cancer in never smokers – niekada nerūkiusių plaučių vėžys). Dabar jų yra maždaug 14% visų sergančiųjų. Ir jų gausėjimo specialistai negali paaiškinti.
Universitetinio Londono koledžo ligoninės (UCLH) profesoriaus Michaelo Peake'o vertinimu, nuo plaučių vėžio kasmet miršta apie 6000 niekados nerūkiusių žmonių. Tai yra daugiau, nei nuo gimdos kaklelio vėžio (900), limfomos (5200), leukemijos (4500) ir kiaušidžių vėžio (4200). Nagrinėjant LCIN kaip atskirą vėžio rūšį, ji – aštunta pagal paplitimą mirties nuo kancerogeninių priežasčių priežastis Didžiojoje Britanijoje. Vertinant viso pasaulio mastu, nerūkančiųjų plaučių vėžys – septintoje vietoje pagal dažnumą.
Apie 10% britų vyrų, kuriems nustatyta ši diagnozė, nėra rūkaliai. Tačiau moterims šis procentas didesnis – 15–20. Tabako vartojimo mažėjimas per pastaruosius penkiolika metų kažkodėl sutampa su plaučių vėžio dažnėjimu. Šią diagnozę slegia ir plaučių vėžio kaip rūkalių ligos stigma. Ta pati Jenny Abbott, kam nors pasakodama apie savo diagnozę, privalo pridurti, kad niekados gyvenime nerūkė. „Aš kaip ir daugelis, esančių tokioje pat padėtyje, užduoda klausimą: kodėl aš?! Tai nuolat skamba mano galvoje“, – pripažįsta Abbott.
Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigos plaučių vėžio atvejų bendrai sumažėjo 14%. Įdomus šio susirgimo pasiskirstymas pagal lytį. Dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje plaučių vėžys laikytas išimtinai vyriška liga (4/5 sergančiųjų buvo vyrai), tačiau paskui vyrai šia liga ėmė sirgti rečiau (44% mažiau diagnozių). Tuo tarpu diagnozių moterims padaugėjo 69%. Dabar sergančiųjų santykis yra maždaug vienodas, sako profesorius Peake'as.
Įtarimo šešėlis krenta netgi ant paprastų laužų ir šalykų (nors jų ryšys su plaučių vėžio išsivystymu kol kas neįrodytas).
Ekspertai nesutaria, kas lemia, kad plaučių vėžys pažeidžia vis daugiau nerūkančiųjų. Profesorius Peake'as įvardija 4 priežastis: pasyvus rūkymas (pavyzdžiui, gyvenimas šeimoje, kurioje rūko bent vienas giminaitis); su profesine veikla susiję faktoriai (pavyzdžiui, asbesto poveikis), radono poveikis (remiantis kai kuriais duomenimis, dėl šių dujų kasmet suserga 1,5 tūkstančio žmonių) ir kvėpavimo problemos (yra aiškus statistinis ryšys tarp tuberkuliozės ir pneumonijos bei rizikos susirgti plaučių vėžiu).
Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad vienu iš rizikos faktorių gali būti oro užterštumas. Įtarimo šešėlis krenta netgi ant paprastų laužų ir šalykų (nors jų ryšys su plaučių vėžio išsivystymu kol kas neįrodytas). Pavyzdžiui, Kinijoje, liūdnai garsėjančioje smogu, daugiau nei pusė sergančių plaučių vėžiu moterų niekada nerūkė. Profesorius Peake'as šiuo atveju kaltina ne tik smogą, bet ir maisto ruošimą ant atviros ugnies blogai vėdinamose patalpose. Kai kas taip pat įtaria, kad vėžį gali sukelti parfumerijoje ar namų apyvokoje naudojamos cheminės medžiagos, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nėra.
Mokslininkai taip pat kelia prielaidą, kad vienu iš rizikos faktorių gali būti oro užterštumas.
Daugeliui nerūkančiųjų diagnozuojama adenokarcinoma (piktybinis gleivinės audinio auglys), dažniau siejama su rūkymu, nei kitos plaučių vėžio formos. Ekspertai priežasties nustatyti negali, tačiau kažkodėl būtent ji dažniau pasitaiko moterim, ir ja sergančiųjų daugėja.
UCLH gydytojui Nealui Navani dažnai tenka pranešti blogas naujienas savo sveikata besirūpinančioms moterims, dar nesulaukusioms 55 metų. Ne šiaip blogas – jis praneša, kad joms viena iš mirtinų vėžio formų, kurios negalima išgydyti.
Pasak jo, eiliniai šeimos gydytojai su plaučių vėžio diagnoze susiduria gan retai (vidutiniškai – du kartus per metus) ir ją pranešti dažniausiai tenka rūkantiems, todėl jie dažnai diagnozę nustato neteisingai. Dažnai ligos eiga būna be rimtų simptomų, todėl nenuostabu, kad ji pastebima, kai jau būna per vėlu. „Jei 35 metų nerūkanti moteris gydytojui skundžiasi dėl kosulio, tai dauguma terapeutų plaučių vėžio diagnozei skiria 155 vietą galimų priežasčių sąraše“, – pažymi profesorius Peake'as.
Gera naujiena ta, kad rinkoje atsiranda naujų vaistų, kurie efektyviau veikia nerūkančius. Ekspertai daug tikisi iš tirozinkinazės (TKI) inhibitorių, kurie nutraukia vėžio ląstelių plitimą ir pratęsia žmonėms gyvenimą. Beje, jų veikimas kol kas laikinas, nes vėžys mokosi „priešintis“ šiems vaistams. Pacientams telieka viltis, kad medicina sukurs preparatą, kuris plaučių vėžį pavers lėtine liga, su kuria, kaip su ŽIV, bus galima normaliai gyventi.
