Pagalbinį apvaisinimą bandė 6 kartus
Pirmos dukrytės, kaip pasakojo Aistė, ji susilaukė labai lengvai – pastojo praėjus vos keliems mėnesiams po santuokos. Tuo metu moteriai buvo 28-eri.
„Kai dukrytei buvo dveji, nusprendėme, kad norime dar vaikų. Pradėjome bandyti, tačiau metai bėgo, o rezultato nebuvo. Lankėmės pas įvairiausius gydytojus, tyrėmės. Paaiškėjo, kad problema – vyro sperma. Iš karto mums pasiūlė pagalbinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, tačiau mes atsisakėme ir susiradome kitą gydytoją, kuris parinko kitokį pagalbinio apvaisinimo metodą – sušvirkšti vyro spermą man į gimdą. Šią procedūrą kas mėnesį pakartojome tris kartus. Du pirmuosius gėriau vaisingumą skatinančius hormonus, nors man jokių problemų, trukdančių pastoti, nebuvo rasta. Hormonai sukėlė daug pašalinių poveikių ir labai sujaukė mano emocinę būseną, todėl paskutinę procedūrą darėme be jų.
Pirmą kartą turi labai daug vilties, kad pavyks, todėl sakai sau – darysiu tai tik vieną kartą, daugiau niekada. Kai nepavyksta, nusprendi bandyti dar kartą. Nepavykus guodi save, kad trečias kartas nemeluos. Po trečio karto patiri didžiulį nusivylimą ir nusprendi procedūros daugiau nebekartoti. Tačiau po kurio laiko ir vėl pradedi apie tai galvoti. Taip ir mes po pusmečio sugrįžome dar trims kartams. Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė. Panirau į tokią gilią depresiją, kad mėnesį tiesiog gulėdavau negalėdama pasikelti iš lovos.
Supratau, kad buvau iškėlusi per didelius lūkesčius, dėl kurių jausdavau nepakeliamą įtampą. Atsimenu, buvau darbe, tą dieną man turėjo prasidėti mėnesinės ir aš, sulaikiusi kvapą, laukiau, ar jos bus. Išėjau papietauti ir jos prasidėjo. Tuomet paskambinau savo vyrui, kad praneščiau žinią, tačiau negalėjau net žodžio ištarti – buvo tiek daug emocijų. Todėl abu su vyru nusprendėme, kad daugiau negalime taip savęs kankinti“, – atviravo pašnekovė.
Paskutinė nesėkmė emociškai mane visiškai sužlugdė.
Kadangi sutuoktiniams buvo nepriimtina gimdyti iš mėgintuvėlio, o kitos tradicinės medicinos galimybės buvo išsemtos, jie nusprendė atsigręžti į natūralios medicinos metodus. Ko tik jie neišbandė – taikė įvairius organizmo valymo būdus, dietas, gėrė įvairiausius vitaminus, tačiau niekas nepadėjo.
Noras toks stiprus, kad argumentai neveikia
Aistė neslepia, kad šie metai labai paveikė ir jos emocinę būseną, ir tarpusavio santykius su vyru.
„Jeigu ne mūsų dukra, nežinau, ar būtume sugebėję išsaugoti santuoką, nes įtampa buvo begalinė. Tas noras pastoti ilgainiui taip išdidėja, kad tampa nenormalus. Taip norisi, kad nieko daugiau nematai. Tai tarsi apsėdimas. Sakai sau, kad daugybė žmonių gyvena be vaikų, o aš net ir neturiu, kuo skųstis, mes turime nuostabią dukrytę. Bet noras turėti dar vieną vaiką toks stiprus, kad neveikia jokie argumentai. Ir net kai tau atrodo, kad jau priimi situaciją tokią, kokia yra, iš tiesų tu niekada jos nepriėmi. Užtenka sužinoti, kad kaimynė pastojo trečią kartą, ir vėl sukyla visos emocijos. Grįžti namo ir sakai vyrui – bandome dar kartą.
Tas sekinantis laukimas kiekvieną mėnesį – gal šį kartą pavyks, ir baisus nusivylimas, kai prasideda mėnesinės. Jeigu bent dieną jos vėluoja, įtampa šokteli dar labiau. Tai tikrai nenormalu, bet nieko negali su savimi padaryti. Ir net nelabai turi, kam pasipasakoti. Aš nesidalinau savo skausmu net su draugėmis, nes vis dar yra kažkokia stigma – žmonėms gėda prisipažinti, kad turi problemų su vaisingumu. Atrodo, kad visiems kitiems sekasi lengvai, tik tu turi problemų. Ir tik vėliau sužinai, kad ne viena dukrytės draugė gimusi mėgintuvėlyje“, – savo išgyvenimais dalinosi Aistė.
Pasak jos, ne mažiau sunku buvo ir jos vyrui, kuriam sužinoti, kad dėl jo problemų mes negalime susilaukti vaiko, yra dar baisiau: „Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų. Jautėsi labai kaltas, kad negali manęs padaryti laimingos. Man sunku būdavo girdėti jo atsiprašinėjimus. Vis jam kartodavau, kad šioje situacijoje mes esame abu turime problemų, kita vertus, prašydavau pabandyti dar kartą. Tai tikras išbandymas santykiams. Jis man netgi siūlė pasinaudoti spermos banku, bet aš buvau nusprendusi, kad vaikas genetiškai turi būti arba mūsų abiejų, arba nė vieno.“
Kita vertus, moteris supranta, kad vyras būtų lengviau susitaikęs su situacija, tačiau jai pačiai susitaikyti buvo sunku. Kai vaikystėje jos klausdavo, kuo norėtų būti užaugusi, visada atsakydavo – mama. Aistė labai myli vaikus ir kažkada norėjusi jų net septynių.
Mano vyras psichologiškai yra labai stiprus žmogus, bet šia tema jis išliejo pakalnes ašarų.
Šeimos situacija neišvengiamai palietė ir joje augančią dešimtmetę mergaitę. Mama prisimena, kad maždaug nuo ketverių dukrytė kiekvieną vakarą melsdavosi, Dievo prašydama broliuko arba sesutės. Per kiekvieną gimtadienį, užpūsdama žvakutes, turėdavo tik šį vieną norą.
„Viena vertus, mes šeimoje visada labai atvirai kalbėdavome šia tema, kita vertus, visi jos amžiaus vaikai jau turėjo broliukus ar sesutes. Maždaug prieš porą metų kartą ji sugrįžo iš mokyklos ir sako: „Mama, aš vienintelė klasėje, kuri neturi broliuko ar sesutės. Man visi draugai sako, kad ir geriau neturėti, bet aš vis tiek noriu“. Tuomet skaniai pasijuokėme“, – sakė pašnekovė.
Manė, kad prasidėjo menopauzė
JAV gyvenanti šeima bandymams susilaukti antro vaiko išleido apie 40 tūkst. dolerių ir galiausiai nusprendė, kad likusi vienintelė išeitis – įsivaikinimas. Jie pradėjo įsivaikinimo procedūrą iš Lietuvos, tačiau dėl daugybės biurokratinių formalumų ir pandemijos procesas užtruko apie dvejus metus ir kainavo dar ne vieną tūkstantį.
„Pirmiausia tave turi patvirtinti kaip potencialų įtėvį šalyje, kurioje gyveni: buvo tikrinami mūsų namai, netgi kalbama su mūsų dukryte, jos klausinėjant, kokie mes tėvai, praėjome specialius kursus. Ir visa tai yra mokama. Kai šiuos popierius susitvarkėme, tuomet prasidėjo reikalai Lietuvoje, kol pernai pasiekėme stadiją, kai jau laukėme, kada mums pasiūlys vaiką. Ypatingų pageidavimų vaikui negalėjome kelti, kadangi pirmenybė įsivaikinant teikiama Lietuvos gyventojams“, – pasakojo moteris.
Tuo metu šeima viešėjo Lietuvoje ir Aistė nusprendė patyrinėti vaisingumo gydymo galimybes tėvynėje. Taip ji susirado su vaisingumo tema dirbantį homeopatą.
„Nusprendėme, kad jei ir nepadės pastoti, pagerins bendrą mūsų organizmo būklę ir tikrai nepakenks. Mano vyras skeptiškai vertino šią galimybę, bet kadangi esame tiek visko perėję, sutiko. Gydytojas ištyrė mus savo aparatu ir skyrė homeopatinių tablečių. Vyrui buvo įvardintos kraujotakos problemos, kurių jis tikrai turi, bet mums atrodė, kad jos niekuo nesusijusios su vaisingumu. Man sakė, kad nusilpusi skydliaukė, nors kraujo tyrimai niekada nerodė patologijos.
Praėjus porai mėnesių man suvėlavo mėnesinės. Pagalvojau, kad prasidėjo ankstyva menopauzė, net minties nebuvo pasidaryti nėštumo testą. Po pusantro mėnesio sakau vyrui: „Keistai jaučiuosi. Arba aš laukiuosi, arba man kažkas negerai.“ Vyras iš karto patarė užsirašyti pas gydytoją, nes, esą, tikrai kažkas negerai. Apie nėštumą jis taip pat nepagalvojo – po tiek metų jau buvome praradę viltį. Galiausiai pasidariau nėštumo testą ir labai nustebau, kad jis buvo teigiamas“, – dėstė pašnekovė.
Pastojo po vizito pas homeopatą
Sutapimas ar iš tiesų padėjo vizitas pas homeopatą – nežinia, tačiau faktas, kad šiandien Aistė skaičiuoja jau septintą nėštumo mėnesį. Jos savijauta puiki, nėra jokių komplikacijų, viskas vyksta pagal planą.
„Esu visko patyrusi – ir depresijos, ir nerimo, ir panikos priepuolių, o dabar gyvenu tikroje euforijoje. Man nereikia priminti, koks svarbus gyvenime dėkingumas. Atsibudusi kiekvieną rytą iš visos širdies dėkoju už tai, ką turiu. Mes visi jaučiamės palaiminti.
Mūsų dukrytei per tuos metus buvo prisikaupę tiek emocijų, kad sužinojusi, jog laukiamės, ji pusvalandį verkė iš laimės. O dabar nebežino, kokį norą sugalvoti per gimtadienį. Suprantu, kad vyresni vaikai visada pavydi, nesvarbu, kiek vaikų šeimoje ir kokio jie amžiaus. Jau dabar kartais ji baiminasi, kad taps ne tokia reikalinga. Bet mes su ja esame labai artimos ir labai daug kalbamės. Tikinu, kad ji visada bus mums labai svarbi, nors pirmi keli mėnesiai tikriausiai bus sunkesni, nes kūdikiui labai reikės mamytės. Kaip bus iš tiesų – nežinome, bet tikiuosi, kad ji niekada nepasijaus nereikalinga ar nemylima“, – tikino pašnekovė.
A.Januškevičius: nevaisingumas nėra nuosprendis
Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius teigia, kad moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudojanti apsisaugojimo priemonių, natūraliai pastoti paprastai turėtų per vienerius metus. Jei per šį laikotarpį pastoti nepavyksta, jau reikėtų kreiptis į gydytoją.
Pagrindinės moterų nevaisingumo priežastys – ovuliacijos sutrikimai, gimdos ligos (polipai, miomos ir kt.), endometriozė, kiaušintakių nepraeinamumas, ankstyva menopauzė, kai kurios anksčiau persirgtos ligos.
Moteris, gyvenanti reguliarų lytinį gyvenimą, natūraliai pastoti turėtų per vienerius metus.
Pagrindinės vyrų nevaisingumo priežastys – nepakankama spermos kokybė (mažas spermatozoidų kiekis, judrumas, bloga morfologija), ejakuliacijos problemos, anksčiau persirgtos ligos (lytiškai plintančios ligos, vėžys ir kt.).
Vaisingumui didelės įtakos turi ir amžius, rūkymas, alkoholio, narkotikų ar tam tikrų medikamentų vartojimas, stresas, aplinkos užterštumas, mitybos įpročiai (antsvoris arba staigus svorio kritimas), fizinio aktyvumo nebuvimas.
Pasak jo, į gydytojus homeopatus verta kreiptis, jeigu tradicinės medicinos gydymo metodai yra neveiksmingi ir aiškios nevaisingumo priežasties nustatyti nepavyksta, kuomet tiek moters, tiek vyro tyrimai yra be nukrypimų, tačiau vaikų susilaukti jie vis tiek negali. Jie specialiais aparatais nustato silpnąsias organizmo vietas, dėl kurių atsirado nevaisingumas, ir paskiria tokias vaistažoles bei mineralus mažomis dozėmis, kad silpnosios organizmo vietos sustiprėtų, ir nevaisingumo problema išsispręstų savaime.
„Šiuo metu homeopatija jau įprasta medicininė praktika, ir šioje srityje dirba labai daug patyrusių specialistų įvairiuose pasaulio kraštuose. Pora gali kreiptis į bet kurį gydytoją homeopatą, kuris specializuojasi nevaisingumo gydyme. Vienas svarbiausių homeopatinio gydymo sėkmės veiksnių – griežtai prisilaikyti gydytojo nurodymų.
Be to, patarčiau nenuleisti rankų, jei po pirmos konsultacijos pastoti nepavyko. Kai kurios moterys pastoja po antros, trečios, ar ketvirtos konsultacijos, nes ne tik gydytojų homeopatų pastangos, bet ir pacientų kantrybė šiuo atveju yra labai svarbi”, – teigė nevaisingas poras homeopatijos metodais gydantis specialistas.
