„Iki diagnozės įvardijimo jaučiausi visiškai sveika. Kartais nebent kelių sąnarius paskaudėdavo, bet daugiau aš nieko nejaučiau. Visai atsitiktinai pastebėjau kraujavimą. Dar net tada būčiau nesikreipusi į medikus, tačiau planavau skristi į Angliją aplankyti savo vaikus, tad nusprendžiau pasitikrinti, kad būnant svetimoje šalyje nekiltų problemų.
Antrą dieną po žinios išskridau į Angliją pas savo vaikus. Padariau jiems kalėdinę „dovaną“ – pranešiau, kad sergu vėžiu...
Nuėjau pas gydytoją, atliko reikalingus tyrimus. Gydytoja dar ramino, kad viskas bus gerai ir jokios ligos neras. Po savaitės man paskambino daktarė ir pranešė baisią naujieną – man nustatytas 3 stadijos gimdos kūno vėžys, šviesialąstis vėžys, kuris sunkiai pasiduoda gydymui. Metastazės jau buvo nustatytos ir limfmazgiuose. O aš nejaučiau jokio skausmo!“ – apie pirmąjį susidūrimą su liga pranešime žiniasklaidai pasakoja Valda.
Nors šeimoje ir būta onkologinių susirgimų, 65-erių metų moteris neslėpė niekada nemaniusi, kad jai teks toks pats likimas.
„Vėžiu sirgo mano tėtis, sesuo, tačiau vis tiek niekad nė nekilo minties, kad aš taip pat galiu susirgti. Ir kai daktarė pasakė diagnozę – mane ištiko šokas, lyg kas kuolu būtų trenkęs. Antrą dieną po žinios išskridau į Angliją pas savo vaikus. Padariau jiems kalėdinę „dovaną“ – pranešiau, kad sergu vėžiu...“ – skaudžiais prisiminimais dalinasi pašnekovė.
Negyjanti žaizda
Grįžusi namo po trumpo vizito pas artimuosius, Valda nedelsdama kreipėsi į gydytojus - jau sausio 18 dieną jai buvo atlikta gimdos pašalinimo operacija. Tačiau situacija komplikavosi.
„Praėjus keletai dienų po operacijos man pakilo kūno temperatūra, pilve atsirado infiltratas, kuris vis didėjo. Dešimt dienų pragulėjau ligoninėje. Nukritus temperatūrai vasario 9 dieną mane išleido iš ligoninės. Liepė susigydyti pilvą ir tęsti onkologinį gydymą. Vasario 12 d. apsilankiau rajoninės ligoninės Dienos chirurgijos skyriuje, kur man išėmė siūles.
Man duodavo vaistų, buvo atliekamos žaizdos valymo operacijos, bet žaizda niekaip negijo.
Kadangi buvo sugiję tik pusę pjūvio, o kita pjūvio pusė buvo išsižiojusi, gavau siuntimą į kitos rajoninės ligoninės Chirurgijos skyrių, kuriame pragulėjau 7 savaites... Man duodavo vaistų, buvo atliekamos žaizdos valymo operacijos, bet žaizda niekaip negijo.
Pakilus temperatūrai iki 39 laipsnių vėl pradėjo lašinti antibiotikus, vėl pradėjo tikrinti žaizdą, ieškoti kokios bakterijos joje auga. Ieškojo ir sepsio, ir stafilokoko. Tačiau nieko nerado! Na, ir kovo pabaigoje mane išrašė iš ligoninės – liepė kasdien važinėti persirišti žaizdos į savo rajono gydymo įstaigą.“
Vis dėlto net ir po dviejų mėnesių kasdieninio važinėjimo į ligoninę, kur moteriai gydydavo žaizdą, situacija negerėjo. Pašnekovės teigimu, priešingai – viskas tik blogėjo. Pacientė buvusi tokioje neviltyje, kad jau galvojusi apie mirtį.
„Tyrimai rodė, kad didžioji problema – onkologinė – jau buvo kaip ir atsitraukusi, bet niekaip negijo po operacijos atsiradusi žaizda. Buvo siaubinga kiekvieną dieną matyti tą „skylę“, kurią kasdien vis tvarkė, traukė iš jos tamponus, keitė juos naujais, bet situacija nesikeitė. Jaučiausi labai blogai tiek fiziškai, tiek emociškai. Jei atvirai – jau ruošiausi mirčiai, vyrui vis primindavau, kur noriu būti palaidota.“
Lemtingas susitikimas prie ežero
Nors galvoje sukosi juodžiausios mintys vis dėlto vieną dieną prie ežero Zarasų rajone sutiktas medikas iš Kauno, išgirdęs moters istoriją pasakė, jog pirmadienį paskambins savo kolegoms ir pasidomės, ar nebūtų galima kaip nors pagelbėti.
„Pirmadienį sulaukiau skambučio, kad trečiadienį iš ryto atvažiuočiau į Respublikinę Kauno ligoninę.
Ligoninėje dėl nukritusio hemoglobino man buvo perpiltas kraujas, atlikti visi tyrimai. Taip pat padaryta operacija, kurios metu pašalino negyvybingus ir infekuotus pooperacinės žaizdos audinius. Kad žaizda geriau ir greičiau gytų – pritaikė vakuuminį žaizdų gydymo metodą.
Gydytojas mane ne tik nuramino, bet ir pasiūlė ligoninėje dirbančios sielovadininkės pagalbą, su kuria kalbėdavomės net ir pusantros valandos. Pergyvenau dėl žaizdos negijimo, jaučiausi atstumta, niekam nereikalinga, nes jokie gydymo metodai nepadėjo. Nuo manęs jau jautėsi siaubingas lavono kvapas“, – kalbėjo moteris, kuriai per pusę metų buvo atliktos 9 operacijos dėl negyjančios žaizdos.
Nors žaizdai sugijus moters dar laukia chemoterapinis ir spindulinis gydymas, pacientė džiaugėsi, jog sėkmingai sugijus žaizdai įtampą keičia nuovargis, norisi daugiau pamiegoti. Džiugino ir neseniai iš Anglijos aplankyti atvykusios anūkės.
„Jau ir į lauką išeinu, rūbus į skalbimo mašiną sudedu ir išimu, kai kritiniu momentu net vaikščioti negalėjau. Žinoma, dar laukia labai ilgas sveikimo kelias norint įveikti onkologinį susirgimą, bet užgijus šiai žaizdai turiu daugiau vilties ir optimizmo“, – pokalbį baigė Valda Černiauskienė.
„Pooperacinės žaizdos infekcijos rizika priklauso nuo daugelio veiksnių“
Apie žaizdas po operacijų, įvairiausias infekcijų rizikas komentuoja Respublikinės Kauno ligoninės Chirurgijos klinikos vadovas Zigmantas Urniežius.
– Kodėl chirurginėse žaizdose kyla infekcija?
- Nors chirurgija tampa vis mažiau invazyvi, mažėja žaizdų, atliekamų pjūvių dydis, o taikomos technologijos sumažina infekcijos riziką, deja, bet chirurginės infekcijos atvejų, nors ir retai, tačiau dar pasitaiko.
Pastebėta, kad pooperacinės žaizdos infekcijos rizika labai priklauso nuo operacijos metodų, trukmės ir apimties, vartojamų medikamentų, paciento būklės ir jo imuniteto.
Neretai didelės įtakos tam turi ir gretutinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, onkologiniai susirgimai, aterosklerozė, kitos kraujagyslių ligos, kurios nulemia chirurginės infekcijos atsiradimą žaizdose. Sunkiau žaizdos gyja ir problemų su didesniu svoriu turinčių žmonių ar nusilpusių, išsekusių ligonių, netekusių daug skysčių, sergančių anemija.
Neretai chirurginės žaizdos sugyja taikant tradicinius gydymo metodus, bet jei problema įsisenėja – reikia pradėti ieškoti kito gydymo būdo, pavyzdžiui, taikyti vakuuminį žaizdų gydymo metodą (V.A.C. terapija).
Kaip tai atrodo? Pacientui atliekama operacija, kurios metu pašalinami infekuoti bei negyvybingi žaizdos audiniai, ir į ją įvedama vakuuminio drenažo sistema, pasiekianti tolimiausias net sunkiai prieinamas žaizdos ertmes. Žaizda užklijuojama specialia lipnia plėvele, tokiu būdu visiškai ją atribojant nuo išorės ir sukuriant uždarą sistemą. Šią drenažo sistema prijungiama prie kompiuterizuoto, programuojamo mobilaus aparato, kuris sukuria tam tikro intensyvumo neigiamą slėgį.
Moksliniais tyrimai įrodyta, kad 125 mmHg neigiamas slėgis skatina naujo audinio (granuliacijų) susiformavimą ir kraujagyslių įaugimą bei žaizdos defekto užsipildymą. Neigiamu slėgiu taip pat stabilizuojami žaizdos audiniai lengviau sulimpa, ir tokiu būdu žaizda sumažėja.
24 valandas per parą žaizdoje veikiant specialaus intensyvumo neigiamam slėgiui iš jos aktyviai siurbiami smulkūs, negyvybingų audinių fragmentai ir infekuotas žaizdos sekretas, ko visiškai nėra esant pasyviam drenažui (tradiciniam žaizdos gydymui), kadangi ten esantys marliniai tamponai neleidžia infekuotam sekretui efektyviai pasišalinti. Ligonis jaučiasi labai higieniškai, jis neturi sušlapusių, pūlingų tvarsčių, o tuo pačiu kiti pacientai apsaugomi nuo infekcijos plitimo. Gydant V.A.C terapiniu metodu nereikia jokių perrišimų, nelieka skausmingų procedūrų ir baimės.
Po V.A.C. terapijos įveikus infekciją bei intensyvų uždegimą, pacientui atliekama operacija: pašalinama V.A.C. drenažinė sistema ir atlieikama antrinė žaizdos siūlė.
– Kodėl infekcijos kartais tampa tokiomis komplikuotomis ir žaizdos gijimas taip užsitęsia? Kodėl infekcijos nepavyksta įveikti greitai?
- Kai po operacijos chirurginėje žaizdoje atsiranda infekcija, dėl bakterijų poveikio sutrinka kraujotaka ir vystosi uždegimas – audiniai būna paburkę, trapūs, atsiranda negyvybingų audinių plotai. Tuomet infekuotos žaizdos pirminis susiuvimas yra neįmanomas.
Jei žaizdą vis dėlto bandoma susiūti, atsiranda audinių tempimas, kuris dar labiau trikdo kraujotaką ir toliau skatina infekcijos plitimą. Susidaro užburtas ratas. Todėl prieš atliekant galutinę pooperacinės infekuotos žaizdos susiuvimo operaciją, ją reikia išvalyti nuo negyvybingų audinių ir infekcijos, sumažinti uždegimą. O tam reikia laiko ir naujų technologijų.
Parengė Rima Juciūtė
