Greitoji pareikalavo kūdikio
„Kai gimė dukrelė, paskambinome į Jonavos polikliniką ir paprašėme atsakingos akušerės uždaryti gimdyvės kortelę, nes vaikelis jau gimė, bei atsiųsti budintį pediatrą apžiūrėti naujagimio, tačiau sulaukėme skambučio iš greitosios pagalbos. Pastaroji vis tiek pas mus atvyko, nors ir patikinau, kad vaikelis sveikas, ir greitoji nereikalinga.
Iš greitosios pagalbos automobilio išėjo jauna moteris, pasisveikino, pasitikslino, ar mes pagimdėme kūdikį, ir informavo, kad „laisvo“ pediatro nėra ir kad ji nori kūdikį išsivežti į ligoninę apžiūrėti bei paskiepyti. Atsakiau, kad mes nepageidaujame vežti kūdikio į ligoninę, juolab jo skiepyti. Felčerę mano pozicija akivaizdžiai papiktino, ji pareiškė, kad privalo kūdikį pasiimti ir pristatyti į ligoninę. Po ilgų ginčų ji pagaliau pareikalavo pasirašyti pažymą, kad atsisakome greitosios pagalbos paslaugų“, – pasakojo naujagimės tėtis Robertas.
Atsakiau, kad mes nepageidaujame vežti kūdikio į ligoninę, juolab jo skiepyti. Felčerę mano pozicija akivaizdžiai papiktino, ji pareiškė, kad privalo kūdikį pasiimti ir pristatyti į ligoninę.
Po šio vizito jis nusprendė nuvykti iki miesto parduotuvės ir parvežti gimdyvei vaisių ir sulčių. Pakeliui sutiko priešpriešiais važiuojantį policijos ekipažą – prasilenkė, ir tiek.
„Po kokių dešimties minučių, jau sėsdamas į automobilį grįžti atgal, sulaukiau telefono skambučio iš policijos. Pareigūnas informavo mane, kad jie išsiuntė policijos ekipažą, šis atvyko „į vietą“ ir negalėjo patekti į sodybą, nes sodybos teritorijoje buvo šuo, o namo durys užrakintos. Policijos pareigūnas paklausė, kada būtų galima pamatyti vaikelį.
Pasidomėjau, kam jiems to reikia: mes policijos nekvietėme, nusikaltimo neįvykdėme, gimė sveikas vaikelis (apskritai, žmogus gimė, o ne buvo nužudytas). Šie pareiškė, kad turi įsitikinti, kad vaikas sveikas, kad jis apskritai yra, kad mes nesugalvotume jo pradanginti“, – piktinosi pašnekovas.
Teko paminti įsitikinimus ir įsileisti žmogų su ginklu
Supratęs, kad policija neatstos, Robertas sutiko priimti pareigūnus. Su jais kartu atvyko greitosios pagalbos automobilis. Policijos pareigūnas prisistatė apylinkės inspektoriumi ir informavo, kad kartu atvažiavo felčerė apžiūrėti kūdikio.
„Pamokytas ankstesnio nesusipratimo, paprašiau pateikti dokumentus – ir policininko, ir felčerės. Felčerė neturėjo, o policijos darbuotojas parodė pažymėjimą. Be to, informavau policijos pareigūną, kad mano tikėjimui prieštarauja įleisti į namus ginkluotus žmones, todėl išreiškiau pageidavimą, kad į namus jis eitų be ginklo. Šis atsakė, kad ginklo pagal procedūras palikti negali, todėl man teko „ieškoti kompromiso“. Įleidau juos į namus, paprašiau nusiauti lauko avalynę, palikti lauko rūbus prieangyje, netriukšmauti ir be mano leidimo nesavivaliauti.
Medicinos darbuotojai leidau tik apžiūrėti kūdikį, pamatuoti pulsą ir pasiklausyti stetoskopu – jokių injekcijų ir pan. Medikė apžiūrėjo, pasakė kad jai viskas aišku, kad jokių pastabų neturi – vaikelis atrodo sveikas.
Policijos darbuotojas paaiškino, kad yra pradėtas tyrimas dėl baudžiamosios bylos, dėl neva mano nevykdomų teisėtų greitosios pagalbos darbuotojų reikalavimų.
Policijos darbuotojas paaiškino, kad yra pradėtas tyrimas dėl baudžiamosios bylos, dėl neva mano nevykdomų teisėtų greitosios pagalbos darbuotojų reikalavimų. Policijos pareigūnui paaiškinau situaciją, šis nusistebėjo poliklinikos darbuotojų veiksmais. Pasirodo, Jonavos poliklinikos darbuotojai kreipėsi į juos, prašydami ištirti mūsų „nusikaltimą“, – pasakojo vyras.
Tik po kelių dienų, bendraudamas su kaimynais, jis sužinojo, kad jam išvažiavus į parduotuvę po kūdikio gimimo, atvykusi policija apėjo visus artimiausius kaimynus ir aiškinosi, kur „nelegaliai“ buvo pagimdytas kūdikis, klausinėjo, kas galėtų padėti nuraminti kiemą saugantį šunį ir palydėti iki durų.
Kryžiaus kelias dėl dukters užregistravimo
„Kitą dieną susiskambinome su Jonavos poliklinikoje dirbančia pažįstama darbuotoja ir susitarėme, kad vaikelis būtų priskirtas šeimos gydytojai, kuri buvo žmonos pediatrė vaikystėje. Būsimoji dukters gydytoja, išgirdusi situaciją, pati nutarė mus aplankyti. Atvykusi ji prasitarė, kad vakar taip pat dirbo poliklinikoje ir būtų atvykusi, jei būtų apie tai informuota.
Po poros dienų nuvykome pas akušerę-ginekologę, kuri prižiūrėjo žmoną nėštumo metu, į Kauną. Gydytoja apžiūrėjo, atspausdino echoskopijos nuotrauką ir išrašė pažymą apie būklę. Tolesnes dukros apžiūras buvome nusprendę atlikti Jonavos poliklinikoje pas šeimos gydytoją, kuri turėjo užpildyti pažymą, kuria remiantis kūdikis turėjo būti užregistruotas. Tai nebuvo lengva užduotis. Gydytoja tai darė pirmą kartą ir net neturėjo, su kuo pasikonsultuoti“, – prisiminė Robertas.
Tuo dar viskas nesibaigė. Gavę pažymą, visi nuvyko į metrikacijos biurą. Kadangi jų santuoka oficialiai nebuvo registruota, savivaldybės darbuotoja pateikė užpildyti registravimo kortelę bei nusiuntė pas notarą patvirtinti tėvystę. Atvykus pas notarą paaiškėjo, kad pažyma išrašyta neteisingai.
Pajutau, kad mano dukra traktuojama lyg valdžios nuosavybė, o ne mano vaikas. Lyg man tik ir rūpi savo vaiką parduoti ar kitaip juo atsikratyti.
„Notaro kontoroje užtrukome geras porą valandų – notarė skambino ir konsultavosi su Jonavos savivaldybės, Jonavos poliklinikos darbuotojais, net skambino į Vilnių – į ministerijas, kitas institucijas, aiškinosi, ką ir kaip daryti. Tuomet ir paaiškėjo, kad pažyma išrašyta neteisingai. Mums teko dar kartą važiuoti į polikliniką pasiimti „teisingai“ išrašytos pažymos. Grįžę pas notarą pagaliau gavome pažymą apie tėvystę, nuvežėme ją į Jonavos savivaldybės civilinės metrikacijos biurą, ir dukra pagaliau buvo užregistruota kaip Lietuvos pilietė.
Beje, civilinės metrikacijos biure pastebėjau mano pildytose formose akivaizdžius lyčių diskriminacijos požymius: pildant duomenis apie kūdikį reikia surašyti duomenis apie mamą, bet jokių duomenų apie tėvą – lyg vaikelis yra tik mamos, o tėvas tik šiaip – pro šalį ėjo“, – teigė pašnekovas.
Pasijuto taip, tarsi būti kaltinamas noru atsikratyti savo vaiku
Beje, po kurio laiko šeimai teko dar kartą sulaukti policijos pareigūnų. Kadangi baudžiamoji byla nutraukta nebuvo ir turėjo būti atlikti būtini formalumai, kad policija galėtų nutraukti tyrimą. Protokolų pildymas užtruko net kelias valandas.
„Gimdymas truko apie 8–9 valandas, o popierizmas – 2–3 dienas. Procedūros – žeminančios. Susidaro įspūdis, kad popieriai reikalingi mums, o ne valstybės tarnautojams. Dokumentų buvimas ar nebuvimas dukros gyvenimo kokybei jokios įtakos neturėjo – jai tuo metu reikėjo tik ramybės, mamos ir pieno. Tačiau neturėdama dokumentų vėliau ji turėtų problemų su tais pačiais valstybės tarnautojais ir valstybės institucijomis, kurios yra lyg ir tam, kad problemų būtų mažiau, o ne daugiau.
Tvarkant dokumentus paaiškėjo, kad valstybės tarnautojai yra visiškai nekompetentingi, viską reikia žinoti patiems. Ir ne tik žinoti, bet ir sutvarkyti – pildyti formas, žinoti visus teisinius niuansus, kad nebūtų piktnaudžiaujama mūsų nežinojimu. Be to, už daugelį dalykų teko ir susimokėti – notarams, privačiai dirbančiai akušerei-ginekologei.
Požiūris į gimdžiusius namie – kaip į nusikaltėlius ar riaušininkus. Pajutau, kad mano dukra traktuojama valstybės tarnautojų lyg kokia vergė, valdžios nuosavybė, o ne mano vaikas. Lyg man tik ir rūpi savo vaiką parduoti ar kitaip juo atsikratyti. Lyg valstybei labiau už mane, tikrą tėvą, rūpi, kad žmogus augtų sveikas ir laimingas. Absurdas kažkoks, fantasmagorija“, – tikino Robertas.
Močiutė namuose pagimdė septynis vaikus
Pasak jo, ši situacija parodė, kad valdžia priima labai daug sprendimų, kurie ne palengvina, bet apsunkina žmonių gyvenimą.
„Iš tiesų mes nusprendėme gimdyti namuose todėl, kad mums nepatiko aplinka ligoninėje. Prieš gimdymą aplankėme jų net keletą. Aš pats pirmą kartą su gimdymu namuose susidūriau dar žengdamas į paauglystę. Kaimynystėje gyveno mano tėčio kolega – kariuomenės medikas. Jo žmona gimdė namuose. Mano močiutė namuose pagimdė septynis vaikus, penkis iš jų išaugino, du mirė, nes tai buvo tarpukaris, sunkus metas, labai siautė ligos. Dėdė pasakojo, kaip močiutė pagimdė ryte, o po pietų jau bėgo į laukus darbus dirbti. Taigi gimdymas – normali būsena.
Ir tai asmeninis žmogus reikalas, kur jam gimdyti. Gimdyklos atsirado vėlyvaisiais viduramžiais, kai buvo susirūpinta, kad gatvėse labai daug negyvėlių, taip pat ir išmestų naujagimių. Taigi buvo nuspręsta išvalyti gatves, ir gimdyklos tuo metu buvo skirtos benamiams bei prostitutėms. Kodėl aš turėčiau savo žmoną vesti gimdyti į kažkokią įstaigą? Jei žmonės gimdo namuose, valdžia turėtų tik džiaugtis. Vadinasi, žmonės yra sveiki, taupomi biudžeto pinigai“, – aiškino vyras.
Beje, su policija dėl dukters šeimai teko susidurti dar kartą labai kuriozinėmis aplinkybėmis. Nuo aukštos temperatūros mergaitei prasidėjo traukuliai. Roberto tuo metu nebuvo namie, tačiau išgirdęs žinią jis ne tik paskambino į greitąją, bet ir pats strimgalviais lėkė namo.
„Važiuodamas pamačiau policijos automobilį, prisigretinau ir paprašiau, kad mane palydėtų. Mat su greitąja turiu patirties, kad jie iš karto nevažiuoja – prieš tai dar penkiolika kartų paskambins su prašymu patikrinti kokius nors kūno parametrus. Grįžęs namo po 15 minučių sulaukiau savo kieme policijos, kuri atvyko patikrinti, ar nevykdomas nusikaltimas. Tėvas šaukia pagalbos savo dukrai, o jie čia tikrina, ar nėra nusikaltimo. Nesupratau“, – piktinosi pašnekovas.
