Lietuvos Vyriausybės kanceliarijoje, Dokumentų valdymo ir informacinių sistemų skyriuje patarėju dirbantis P.Ramoška darbo dienomis atrodo solidžiai: vilki kostiumines kelnes, marškinius ir ryši kaklaraištį. Tačiau pažvelgus į jo batus – kedus su oranžiniais padais – nesunku atspėti, kad jo aistra – maratonai.
Liga smogė iš pasalų
P.Ramoškos gyvenimo istoriją galima padalyti į dvi dalis. 182 cm ūgio vyras ilgą laiką svėrė daugiau nei 120 kg ir buvo įpratęs prie antsvorio. Tačiau kai draugų būrys prieš septynerius metus žiemą sumanė pradėti lankyti sporto klubą, prie jų prisijungė ir Povilas.
Neturėjau patirties, todėl į organizmo siunčiamus signalus nekreipiau dėmesio. Galvojau: ai, skrandį skauda.
Vyras netruko pamatyti rezultatus: pilvas mažėjo, svoris krito ne savaitėmis, o dienomis. Per porą mėnesių jis numetė apie 25 kg.
Treniruotės nutrūko 2006-ųjų balandžio 1-osios rytą – P.Ramoška pajuto stiprų skausmą. Kai jis tapo nebepakeliamas, vyras išsikvietė greitąją pagalbą. Paaiškėjo, kad jam – infarktas. Povilas buvo skubiai operuotas.
„Gal per greitai pradėjau mesti svorį? Neturėjau patirties, todėl į organizmo siunčiamus signalus nekreipiau dėmesio. Galvojau: ai, skrandį skauda. O iš tiesų, matyt, jau širdis negalavo. Gal ji buvo per daug nualinta? Iš kitos pusės, gal ir gerai, kad ištiko infarktas. Tai labai sudrausmino, pradėjau sveikiau gyventi“, – pasakojo P.Ramoška.
Kai grįžęs iš ligoninės P.Ramoška apsilankė pas savo šeimos gydytoją, ši pasiūlė jam pripažinti invalidumą. Vyras įsižeidė – juk norėjo tik pasiteirauti medikės, kada vėl galės sportuoti. O čia – toks akibrokštas.
P.Ramoška užsispyrė sportuoti. Medikė griežtai uždraudė kiloti štangas ar svarmenis, tad vyrui beliko kardiotreniruokliai.
„Atsistojęs ant bėgimo takelio pajutau, kad galiu bėgti ir bėgti. Bet ne greitai. Prieš tai, būdavo, minutę pabėgu ir dūstu, o dabar – ne. Taip ir užsikabinau“, – bėgimo pradžią prisiminė vyras.
Pradėjo nuo pusmaratonio
P.Ramoška pradėjo bėgioti vis ilgiau ir greičiau, numetė dar 15 kg. Iš viso – apie 40 kg. Jo dukra kaip tik ruošėsi bėgti Vilniaus maratone 4,2 km. Povilas pasvarstė, kad jis mėgsta bėgti lėtai, o tokią trumpą distanciją kiti bėgikai gali įveikti dideliu tempu, todėl jis liktų paskutinis.
10 km distancijos tuomet dar nebuvo, tad P.Ramoška nusprendė bėgti 21 km.
„Minia spurtavo. Greitai pailsau, nes bandžiau bėgti su visais. Vėliau kiek pailsėjau ir distanciją vis dėlto sugebėjau įveikti. Bėgdamas, ne eidamas“, – šyptelėjo Povilas, prisiminęs pirmąjį savo maratoną.
Tame maratone bėgo ir vienas P.Ramoškos bendradarbis. Vyrai tąkart pasitarė ir nusprendė, kad nubėgti visą maratoną – 42 km – ne jiems. Tačiau vos po pusmaratonio nustojo skaudėti kojas, P.Ramoška persigalvojo ir užsispyrė įveikti visą distanciją.
Maža to, pradėjo dalyvauti ir pėsčiųjų ilgų distancijų žygiuose: Šiaulių turistų klubo žygyje „Kiek noriu, tiek einu“, Lietuvos keliautojų sąjungos maratone, tai pat žygyje „Radvilų keliais“. Pastarasis vyksta taip: pirmą parą eini 100 km, kitą parą ilsiesi, trečią – vėl 100 km nueini.
Per parą – 161 kilometras
 |
| P.Ramoškos nuotr./Bėgimas apie Balatoną, 2012 m. |
P.Ramoška maratonuose nelenktyniauja – jam svarbu garbingai užbaigti distanciją. Jam teko bėgti maratone Vengrijoje, prie Balatono ežero. Per dieną žmogus ten nubėga apie 50 km, o likusį laiką ilsisi. Kitą dieną – vėl tas pats. Ir taip tol, kol įveikiama beveik 200 km distancija.
Neseniai P.Ramoška dalyvavo Olandijoje vykusiuose pasaulio ir Europos 24 valandų bėgimo čempionatuose, kurių dalyviai per parą stengiasi sukarti kuo daugiau kilometrų. Povilas per 24 valandas nubėgo 161 km (pasaulio čempionate – 108, Europos – 84 vieta) ir pasirodė iš trijų lietuvių geriausiai.
Ultramaratonininkas pasakojo, kad lietuviai mėgsta važiuoti į Lenkiją, kurioje dažnai rengiami geri maratonai. Pavyzdžiui, Lietuvoje tik Klaipėdoje dukart per metus vyksta krosinis ekomaratonas, bėgama parke gruntu, o ne asfaltu. P.Ramoškos teigimu, nors asfaltu bėgama greičiau, bėgti gruntu, nelygiu keliu – maloniau ir sveikiau.
Sunkūs – tik paskutiniai žingsniai
Pastaruosius kelerius metus maratonų bėgimas ir apskritai bėgiojimas tapo mada. Garsūs prekių ženklai Lietuvoje organizuoja neilgų distancijų maratonus, rengiamos nemokamos bėgimo treniruotės lauke, žinomi žmonės viešojoje erdvėje pasakoja, kaip atrado bėgimą.
P.Ramoška tuo džiaugiasi: „Užsienyje bėgimas – labai populiarus. Lietuvoje dabar irgi į maratonus vis daugiau žmonių susirenka. Ir rytais bėgiodamas vis daugiau bėgančiųjų sutinku. O anksčiau bėgdavau vienas.“
Povilui malonumas – ne bėgti maratoną, o jį įveikti: „Jei pradėsi galvoti, kad tau bloga, skauda – neištempsi. Yra vadinamasis 35-to kilometro efektas, kai organizmas išnaudoja visus resursus, glikogeną ir reikia pereiti į kitą režimą. Jei bėgi visą maratoną, paskutiniai 10 km būna sunkūs. Bet aš bėgu lėtai, todėl man tas lūžis nebūna toks ryškus.“
Bėgimas nugalėjo alų
Taip susiklostė, kad iš draugų grupelės, atviliojusios P.Ramošką į sporto klubą, keli jau mirę nuo vėžio. Kai neliko branduolio, iširo ir sportininkų grupė.
P.Ramoška jau daugiau nei metus nesilankė sporto klube. Dabar, nepriklausomai nuo oro, jis sportuoja lauke. Vyras nubėga apie 10 km iš namų iki darbo. Iš darbo namo taip pat parbėga. Tai – kasdienė jo bėgimo dozė. Kartais parbėgęs namo vyras dar apibėga savo rajoną – Fabijoniškes. Taip susidaro papildomi 10 km. O jei atostogauja ar ruošiasi kokiam nors maratonui, pabėgioja šalia namų esančiame Visorių miške.
Pasikeitus gyvenimo būdui pirmoje vietoje atsidūrė bėgimas. Labai gerai, kad jis nugalėjo alų.
Vyras prisipažino, kad anksčiau labai mėgo skanauti alų. Pirmais metais po infarkto dar mėgino derinti sveiką mitybą darbo dienomis ir alaus degustavimą savaitgaliais, tačiau po kurio laiko pastarojo pomėgio atsisakė. Kelerius metus bėgikas beveik nebevartoja alkoholio.
„Pasikeitus gyvenimo būdui pirmoje vietoje atsidūrė bėgimas. Labai gerai, kad jis nugalėjo alų, – nusijuokė maratonininkas ir tuoj pat paaiškino. – Išgersi – negali tą dieną bėgti. Daugiau išgersi – ir kitą dieną negalėsi bėgti. Be to, bėgimas ir mitybą pakeitė. Jei galiu mėsos nevalgyti, tai ir nevalgau, nes ji ilgiau virškinama, organizmas apsunksta. O bėgant reikia jaustis lengvai.“
P.Ramoškos žmona Felicija nemėgsta bėgioti, tačiau ji turi kedus ir kartais išeina pasivaikščioti. Moteris iš pradžių labai nerimaudavo, kai vyras išsiruošdavo į maratoną. Ji, kaip ir P.Ramoškos bendradarbiai, baiminosi, kad vyras po infarkto tiek daug bėgiodamas susigadins sveikatą.
Dabar F.Ramoškienė jau apsiprato ir nerimauja nebent tada, kai vyras bėga ultramaratoną. Povilas neslepia, kad nubėgti 100 km be sustojimo jam ne visada pavyksta. Tačiau jis priprato taip greitai vaikščioti, kad jo greitas ėjimas menkai skiriasi nuo kitų lėto bėgimo.
„Dabar mano gyvenimas – nuo bėgimo iki bėgimo. Bėgimas – kaip narkotikas: užveda tave ir apie kitką negalvoji. Bėgi, bėgi, ir viskas“, – šyptelėjo maratonininkas.
 |
| P.Ramoškos nuotr./Maratonas žiemą |
