Per pusę paralyžiuota, bet sugebėdavo paeiti
Šiuo metu vienintelis moters artimas žmogus – septyneriais metais už ją jaunesnė sesuo. Seserys visada buvo labai artimos, tik bėda ta, kad Irena gyvena Kaišiadoryse, o jos sesuo Lina gyvena ir dirba Vilniuje, kur turi pasirūpinti ir savo vaikais, kurių vienas – mažametis.
„Nors ji netikra mano sesuo, visą gyvenimą su ja labai bendravome. Jai teko ištverti daug išbandymų, – pasakojo Lina.
– Prieš daugiau nei 20 metų savo noru iš gyvenimo pasitraukė Irenos sūnus, tuomet prasidėjo problemos šeimoje, ji išsiskyrė. Prieš 12 metų ją, vos sulaukusią 50-ties, ištiko insultas. Ji buvo dar visai jauna, dirbanti moteris, nors jau turėjo 32 metų darbo stažą.
Tuo metu ji gyveno su draugu. Atsitiko taip, kad šis laiku neiškvietė pagalbos. Kai įvyko insultas, tai buvo ketvirta valanda ryto, jis išsigando, pasimetė ir išbėgo iš namų. Ir tik po trijų valandų atsikvošėjęs iškvietė Irenai greitąją pagalbą.
O juk įvykus insultui labai svarbu, jog pagalba būtų suteikiama kuo skubiau, kad būtų išsaugota kuo daugiau nepažeistų smegenų. Sesuo prarado pusę kūno (viena ranka ir koja – paralyžiuotos) ir kalbą – savo poreikius ji išreiškia tik tam tikrais garsų junginiais. Tiesa, per tiek metų išmokau su ja susikalbėti, suprantu, ko ji prašo.“
Ji labai stipri ir valinga – ne veltui turėjo karininkės laipsnį.
Nors po insulto Irena nevaldė pusės kūno, namuose ji sugebėdavo judėti ir apsitarnauti: iš lovos nueidavo iki vežimėlio ir atsisėsdavo. Nuriedėjusi iki virtuvės, galėdavo vėl atsistoti ir pasišildyti maistą. Taigi užtekdavo ją tik aprūpinti maisto produktais. Judėti jai padėdavo specialus įtvaras, prilaikantis nevaldomą koją.
„Ji labai stipri ir valinga – ne veltui turėjo karininkės laipsnį. 30 metų dirbo Pravieniškių kalėjime. Ji ir dabar bando viską nurodyti. Jeigu ką nors darai ne taip, kaip ji norėtų, prieštarauja ir sugeba išsireikalauti: jei nepavyksta pasakyti, piešia ar rodo gestais, mimika“, – teigė pašnekovė.
Po kojos lūžio liko ant patalo
Prieš dvejus metus moteriai maudytis padedanti socialinė darbuotoja jos neišlaikė (Irenos svoris didelis), ligonė pargriuvo ir susilaužė paralyžiuotą koją per klubo sąnarį ir kelį.
„Operacijai atvežiau ją į Vilnių, bet gydytojai atvirai man sakė abejojantys, ar verta operuoti, nes koja vis tiek nefunkcionuoja. Tačiau remdamasi ta koja ji sugebėdavo judėti, todėl aš prašiau operuoti.
Lūžę kaulai buvo sutvirtinti metalais, tačiau judėti ji nebegali, net lovoje pati neapsiverčia. Po ligoninės sesuo gulėjo slaugos ligoninėje – buvo mankštinama, jai darė masažus, kitas procedūras, bet niekas nepadėjo. Judinant koją ją kamuoja siaubingi skausmai, nors pati koja paralyžiuota.
Neseniai iš naujo jai buvo vertinamas neįgalumo lygis. Iki šiol ji turėjo didžiausią neįgalumo lygį, tačiau dabar atėjusi gydytoja konstatavo, kad sesuo yra sąmoninga ir gali viena ranka valgyti. Todėl neįgalumo lygis jai buvo sumažintas. Neįsivaizduoju, kas gali nustatyti tokius vertinimo kriterijus. Gal tie, kurie neįsivaizduoja neįgalaus žmogaus?
Ar tai, kad ji gali viena ranka pavalgyti, bet negali pajudėti lovoje, reiškia, kad ji savarankiška? Dėl šio vertinimo sesers neįgalumo išmoka buvo sumažinta 80 eurų. Mums tai dideli pinigai, kadangi savaitgaliams turime samdyti slaugę patys. Kad pas ją šeštadieniais ir sekmadieniais kartą per dieną ateitų pakeisti sauskelnes ir padėti maisto, mes mokame 200 eurų per mėnesį ir džiaugiamės, kad apskritai pavyko surasti pagalbą“, – tikino Lina.
Bučiavo rankas, kad paimtų iš slaugos ligoninės
Moteris savo seserį viena prižiūri trejus metus. Anksčiau priežiūra ji dalindavosi su dviem vyresnėmis seserimis, bet jos viena po kitos mirė. Kol šeima buvo gausesnė, susitvarkydavo be socialinių tarnybų pagalbos. Šiuo metu Ireną ryte ir vakare aplanko socialinės darbuotojos, kurios apverčia ją ant kito šono, aptvarko, pakeičia sauskelnes, palieka valgyti. Anksčiau valgyti gamindavo, dabar paliekami sausi pusgaminiai.
„Tačiau tiek to, svarbu, kad žmogui padeda valgyti. Didžiausia problema, kad šios paslaugos teikiamos tik darbo dienomis. Lapkričio 1-oji buvo nedarbo diena, o man tai galvoje nesusivedė. Laimė, sesuo sugeba paskambinti telefonu. Ji man skambina ir verkia – „va, va, va“. Klausiu, kas atsitiko, o ji – „fu, fu“. Kažkas smirda... Tuomet ir supratau, kad pas ją niekas neatėjo.
Skambinam savaitgalio slaugei, ji išvažiavusi. Socialinėms darbuotojoms – nedarbo diena. Galiausiai socialinė darbuotoja, kuri ją lanko, per pietus šiaip ne taip atvažiavo, tačiau iš tiesų taip likimo valiai paliktas žmogus galėtų ir supūti gyvas savo tuštinimosi turinyje. Žmogus paliekamas likimo valiai, o dar tokius pinigus mums nuėmė.
Nežinau, ko prašyti, kur maldauti, kur eiti, kad valdžia duotų žmogų. Suprantu, kad kiekvienas dirbame 8 val. per dieną, bet vienišam neįgaliam žmogui savaitgalį taip pat reikia ir valgyti, ir tuštintis.
Gal būtų įmanoma, kad socialinių darbuotojų grafiką paskirstytų taip, jog žmonės neliktų be pagalbos savaitgaliais? Toks įspūdis, kad mes tokiu būdu spaudžiami jos atsisakyti ir atiduoti į slaugos namus. Tačiau ji ten numirtų turbūt tą pačią savaitę.
Kai ji gulėjo ten po kojos lūžio, neišbuvo valstybės skiriamų keturių mėnesių. Bučiavo rankas ir maldavo, kad tik parvežčiau ją namo. Ir aš parvežiau. Juk negaliu jos kankinti“, – guodėsi Lina.
Moteris sakė, kad jai būtų labai patogu, jeigu sesuo gulėtų slaugos namuose Vilniuje, tačiau vos apie tai užsimena seseriai, ši rodo, kad geriau bus alkana, bet savo namuose.
Namuose ji jaučiasi laiminga. Ar dabar savą žmogų kaip šunį uždarysi į gardą?
„Namuose ji jaučiasi laiminga. Čia yra jos aplinka, kai nori, pasikelia lovą, įsijungia televizorių ir pan. Tai yra jos gyvenimas. Ar dabar savą žmogų kaip šunį uždarysi į gardą? Juk aš pati mačiau, kaip atrodo slaugos ligoninė. Visur aplinkui guli mirtininkai. Nei jie kalba, nei jie žiūri, nei jie mato. Jau vien tokia atmosfera slegia.
Ji, kai ten gulėjo, vis rodydavo man į tas močiutes ir visų jų labai gailėdavo. Iš tiesų jaučiuosi beviltiškai – ta psichologinė atsakomybės našta kartais atrodo nepakeliama. Lankau ją taip dažnai, kaip galiu, tačiau jaučiuosi tokia išsekusi, kad reikia poros dienų sugrįžti į save“, – atviravo pašnekovė.
Darbingumo lygio vertinimą galima apskųsti
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) atstovai, paprašyti pakomentuoti šią situaciją, teigė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyboje darbingumo lygis nustatomas individualiai įvertinus žmogaus medicininius, asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijus.
Bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į žmogaus sveikatos būklę: į visas jo darbingumą lemiančias ligas, traumas, patologines būkles ir su tuo susijusius organizmo funkcijų sutrikimus.
„Asmens sveikatos būklė vertinama atsižvelgiant į gydytojo siuntime pateiktą informaciją – ligos sunkumą ir diagnozę, patvirtintą instrumentiniais, klinikiniais laboratoriniais ir kitais tyrimais, bei kitą informaciją.
Asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti kriterijai vertinami balais, atsižvelgiant į žmogaus gebėjimą dalyvauti kasdieniniame gyvenime, dirbti, panaudoti turimą profesinę kvalifikaciją ar įgyti naują bei būti savarankiškam. Tai reiškia, nustatytas darbingumo lygis ir jo nustatymo terminas gali kisti, priklausomai nuo žmogaus sveikatos būklės ir kitų kriterijų.
Darbingumo lygio vertinimo tvarkos koncepcija paremta Pasaulinės sveikatos organizacijos reglamentuota Tarptautine funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikacija.
Nustatytas darbingumo lygis gali kisti, priklausomai nuo žmogaus sveikatos būklės ir kitų kriterijų.
Atkreipiame dėmesį, jei žmogus nesutinka su priimtu sprendimu, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos teritorinio skyriaus sprendimas gali būti skundžiamas tarnybos direktoriui per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo gavimo dienos.
Tuomet iš naujo vertinamas žmogaus darbingumo lygis ir gali būti priimamas naujas sprendimas. Jeigu asmuo nesutinka su pakartotinio darbingumo lygio vertinimo sprendimu, jis gali būti apskųstas ikiteisminei ginčų nagrinėjimo institucijai – Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šios komisijos sprendimą žmogus arba jo įgalioti asmenys gali apskųsti teismui“, – teigiama SADM atsakyme.
Pagalba gali būti teikiama 7 dienas per savaitę
Į klausimą, ar įmanoma socialinių darbuotojų darbo grafikus sudėlioti taip, kad vieniši žmonės nebūtų palikti likimo valiai savaitgaliais, SADM atsakė, kad socialines paslaugas savo teritorijos gyventojams planuoja ir organizuoja savivaldybės. Tai reiškia, kiekvienoje savivaldybėje socialinių darbuotojų darbas organizuojamas konkrečios savivaldybės nustatyta tvarka ir dėl tokių paslaugų gavimo žmonės turėtų kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę ar seniūniją.
„Ministerijos žiniomis, visose savivaldybėse (išskyrus Neringą) žmonėms, kuriems nustatyti specialieji poreikiai ir jiems yra reikalinga kompleksinė specialistų pagalba, yra teikiama integrali pagalba asmens namuose. Šios paslaugos teikiamos mobiliosios komandos principu asmens namuose pagal socialinio darbuotojo ir slaugytojo sudarytus grafikus.
Jeigu šeimos nariai, prižiūrintys savo artimuosius, kurį laiką negali to daryti, jie gali kreiptis atokvėpio paslaugos.
Mobilią komandą sudaro įvairių sričių specialistai – socialinis darbuotojas, bendrosios praktikos slaugytojas, kineziterapeutas, masažuotojas ir kiti. Integralios pagalbos teikimo trukmė nėra ribojama (gali būti teikiama iki 7 dienų per savaitę). Dėl tokių paslaugų teikimo asmens namuose savaitgaliais taip pat reikėtų kreiptis į gyvenamosios vietos savivaldybę.
Jeigu šeimos nariai, prižiūrintys savo artimuosius, kurį laiką negali to daryti, pavyzdžiui, dėl ligos, darbo įsipareigojimų ar kitų asmeninių priežasčių, jie gali kreiptis atokvėpio paslaugos. Tai trumpalaikio pobūdžio žmogaus, turinčio negalią, globotinio socialinės priežiūros paslauga, kurios trukmė gali būti nuo 1 iki 14 dienų“, – patarė SADM.
