Saviizoliacija man buvo netikėtumas
Kad neatrodyčiau moralizuotoja, pradėsiu nuo savo istorijos. Sąžiningai prisipažįstu – kai grįžusi iš atostogų Tenerifėje išgirdau, jog biuro durys man uždarytos, buvau nustebusi. Supratau, kad Lietuvoje baimės gerokai daugiau negu už jos ribų. Išvykau jau žinodama apie Tenerifėje dėl viruso uždarytą viešbutį, kuris buvo visai netoli tos vietos, kur pati buvau apsistojusi.
Dieną prieš kelionę praktiškai praleidau dvejonėse prie interneto, nuolat stebėdama naujienas. Netgi ryžausi paskambinti ir pasikonsultuoti su rimtu šios srities ekspertu. Įsigijau vienintelį Vilniuje likusį ne patį geriausią vienkartinį respiratorių už kosminę kainą. Ir buvau pasiruošusi paskutinę minutę kelionę atšaukti.
Tačiau išskridau.
Kartu su manimi skrido krūva atsipūtusių žmonių, taip pat – su mažais vaikais ir net kūdikiais. Su respiratoriumi lėktuve sėdėjo tik viena mergina. Vilniaus oro uoste nei besisaugančių keleivių, nei darbuotojų nemačiau. Praktiškai nemačiau jų ir Londone, tik Tenerifės oro uosto darbuotojas mano dokumentą paėmė mūvėdamas pirštines.
Panaši situacija ir grįžtant – jau ir Tenerifėje niekas pirštinių nemūvėjo.
Taigi respiratoriaus kelionės metu taip ir neištraukiau, kažkaip atrodė, kad jis būtų ne vietoje ir ne laiku, tačiau visų kitų saugos rekomendacijų laikiausi ir akylai stebėjau, kad šalia manęs nebūtų į sergančiuosius panašių žmonių.
Kodėl visiškai normaliai galiu išbūti kelias dienas namuose savo noru, bet prasideda nerimas, kai atsiranda būtinybės veiksnys?
Grįžau dar tuo metu, kai Ispanija nebuvo paskelbta rizikos zona, todėl man nereikėjo pildyti anketos, taip pat nebuvo prievolės izoliuotis.
Pirmas nerimo skambutis buvo manęs matyti nenorintys kolegos. Antras skambutis – apie socialinių ryšių ribojimą pasakojantys ir manęs vengiantys draugai. Trečias skambutis – vien tik koronaviruso tema užpildyta viešoji erdvė ir ore tvyranti panikos emocija. Šito man, atsidūrusiai kitoje barikadų pusėje, jau buvo per daug: pagavau save, kad pradedu jaustis tarsi atstumtoji. Netikėtas vienišumo jausmas!
Tuomet pradėjau galvoti – kas gi vyksta su manimi? Kodėl visiškai normaliai galiu išbūti kelias dienas namuose savo noru, bet prasideda nerimas, kai atsiranda būtinybės veiksnys? Ir supratau, kad grįždama namo neturėjau sąmoningumo nuo savęs saugoti kitus, nes buvau tikra, kad... neužsikrėčiau.
Bet patekau į aplinką, kurioje nebegalėjau elgtis lyg niekur nieko.
Pirmas nerimo skambutis buvo manęs matyti nenorintys kolegos. Antras skambutis – manęs vengiantys draugai.
Vis dar tikiuosi, kad esu sveika, iš 14 rekomenduojamų dienų praėjo jau 11. Kasdien matuojuosi temperatūrą, dirbu nuotoliniu būdu, pasivaikščioti einu tik su šunimi (jei neišeičiau visai, turbūt sienomis pradėčiau lipti), vakar norėjau maisto užsisakyti iš „Barboros“, bet pamačiusi kad kelioms dienoms į priekį visi laikai užimti, šiandien dienos metu, kad išvengčiau žmonių grūsties, nukeliavau į parduotuvę.
Pasibaigus mano 2 savaičių saviizoliacijos laikotarpiui, iš užsienio grįžta mano draugas, ir aš turėsiu rinktis – 2 savaites su juo nebendrauti arba vėl vengti socialinių kontaktų. Po kelių dienų grįš ir sūnus iš studijų užsienyje. Nebendrauti su juo pasirinkimo net ir neturėsiu.
Taigi vieni paniškai bijo viruso, o aš nesižaviu savo ateinančio mėnesio perspektyva. Tai nereiškia, kad nesilaikysiu rekomendacijų. Tikrai nenoriu tapti asmeniu, kuris paskleis virusą visuomenėje. Tai reiškia, kad savo kailiu patyriau, kaip virusas, dar nepažeidęs manęs fiziškai, jau daro poveikį mano psichikai.
Kodėl žmonės mano, kad kad neužsikrės
Beje, kai šiandien parduotuvėje išgirdau netoliese esančią moterį sakant „tai dabar dvi savaites reikės sėdėti...“, impulsyviai pradėjau trauktis nuo jos atatupsta, nes iškart pagalvojau: ji ką tik iš kažkur grįžo, o tąsosi po parduotuves. Ir iškart šyptelėjau: jei kas žinotų, kad aš taip pat neseniai skridau, lygiai taip pat atšoktų ir nuo manęs. Gera žinia, kad jau sureagavau tvirtai pagal visuomenės nuostatas.
Viešoji nuomonė iš tiesų daro įtaką. Girdėjau atvejį, kad jauna mergina, visiškai nesureikšminanti situacijos rimtumo, neišvyko į Italiją vien todėl, kad jos kelione pradėjo piktintis ir apeliuoti į jos sąžinę aplinkiniai. Visgi viešoji nuomonė veikia ne visus. Žinia, slidinėtojų pora iš Kauno išvyko jau žinodama apie pavojų ir parsivežė koronavirusą.
Esu tikra, kad jie tokie ne vieni. Kas tai – drąsa, įsitikinimas, kad neužsikrės, ar atsakomybės stoka? Pasak Gevovaitės Petronienės, greičiausiai žmonės nesuvokia pavojaus masto.
Žmonės nesusigaudo, kad šis virusas yra kitoks. Tam tikra prasme pasireiškia atmetimo reakcija. Esą aš esu stiprus, mano imunitetas geras, - aiškina psichologė.
„Žmonės nesusigaudo, kad šis virusas yra kitoks. Tam tikra prasme pasireiškia atmetimo reakcija. Esą gripas siausdavo ir siaus, o aš esu stiprus ir gripu nesusergu, mano imunitetas geras.
Kiti teigia, kad mirštamumo procentas yra nedidelis – kiaulių gripas nusinešė daugiau gyvybių, todėl čia visi be reikalo panikuoja. Treti tikina, kad politikai specialiai paskleidė paniką, kad atitrauktų žmonių mintis nuo svarbesnių dalykų.
Taigi paaiškinimų, kodėl nereikia saugotis, gali būti daug, tačiau dauguma jų susiję su žmonių informuotumo stoka. Viruso pavojingumo komentuoti nesiimsiu, tačiau jis tikrai ypatingas dėl masinio plitimo.
Kodėl žmonės į tai nereaguoja?
Nes labai pasitiki savo žiniomis ir savo įsitikinimu, kad tai tik „bobų sukelta panika“. Jie nepagalvoja ne tik apie tai, kad virusas gali prilipti ir prie jų pačių, koks stiprus bebūtų jų imunitetas, ir kad jie po to dar apkrės didelį skaičių žmonių“, – aiškino pašnekovė.
Ar lietuviams tikrai nerūpi aplinkiniai?
Pasak psichologės, panašiai galima analizuoti ir situaciją, kai žmonės, užuot paklausę rekomendacijos kuriam laikui save izoliuoti, vaikšto visur, kur panorėję, nes mano, kad nėra užsikrėtę.
„Kol žmogus nežino, ar jis užsikrėtęs, mano, kad neserga. Esą išryškės simptomai, tuomet ir gydysiuosi. O tai, kad jis net ir be simptomų gali apkrėsti kitus, jam nusispjauti. Arba jis vadovaujasi niekuo nepagrįsta nuostata: gal nesirgsiu, gal neapkrėsiu. Iš esmės taip pasireiškia nesirūpinimas kitais.
Žinia, virusas pavojingiausias seniausiems ir silpniausiems visuomenės nariams. Labai tikėtina, kad daug kas iš mūsų persirgs ir nieko baisaus neatsitiks, o silpniausiems atsitiks. Tačiau stiprūs žmonės nelinkę rūpintis silpniausiais – tai elementarus egoizmas. Rimčiau apie tai susimąsto tik tie, kurie turi labai pagyvenusių ar sunkiai sergančių mylimų artimųjų. Tai rodo, kad mums labai trūksta bendruomeniškumo jausmo.
Prieš kelerius metus buvau Tailande ir labai stebėjausi, kad kai kurie žmonės viešumoje ten vaikšto su respiratoriais. Vėliau supratau, kad susirgęs oro lašeliniu keliu plintančia kvėpavimo takų liga, žmogus, užsidėdamas kaukę, pilietiškai saugo nuo savęs aplinkinius. O kas taip daro pas mus? Net pas gydytoją sergantis žmogus neateina su kauke.
Žmogus vadovaujasi niekuo nepagrįsta nuostata: gal nesirgsiu, gal neapkrėsiu. Iš esmės taip pasireiškia nesirūpinimas kitais.
Panašu, mes vis dar turime sovietmečio mentaliteto: esą valdžia amžinai aiškina nesąmones, o aš darysiu taip, kaip man pačiam geriausia, t. y. darysiu savaip ir nieko neklausysiu.
Būtent taip buvo ir elgiamasi sovietiniais laikais – kažkas tyliai ramiai kažką vogė, kažkas tyliai ramiai šventė tautines šventes ir pan. Šis reliktas išlikęs – darysiu savaip ir nieko neklausysiu“, – svarstė G.Petronienė.
Antras lazdos galas – panika
Taigi vienas kraštutinumas – atsainumas ir nepakankamas situacijos rimtumo vertinimas. Kitas kraštutinumas, pasak psichologės, susijęs su perdėta panika, kuri taip pat neatneša nieko gera: baimė susirgti, baimė ką tik keliavusių žmonių, baimė kur nors išeiti ir pan.
„Manau, labiausiai panika kilo, kai buvo atšaukti renginiai, uždarytos mokyklos, ugdymo įstaigos, sporto klubai. Net iki šiol nepanikavę žmonės, pamatę, kokių griežtų priemonių imasi valdžia, pradėjo panikuoti dėl situacijos.
Kita vertus, valdžios veiksmai apmaldė tuos, kurie nei patys saugosi, nei kitus saugo ir vaikšto visur. Dabar jie nebeturės, kur eiti. O gal vienas kitas ir labiau įsigilins į temą, perskaitys vieną kitą straipsnį ir supras situacijos rimtumą“, – teigė specialistė.
Mes vis dar turime sovietmečio mentaliteto: esą valdžia amžinai aiškina nesąmones, o aš darysiu taip, kaip man pačiam geriausia.
Pasak jos, vieni žmonės bijo ligos, kiti – finansinių pasekmių. Atšaukiamos įvairios veiklos, darbai, griūva labai daug verslo planų, o visa tai žada finansinius nuostolius. Tačiau mūsų vaizduotė nukeliauja dar toliau – o kas bus, jei visos įstaigos užsidarys kaip Italijoje, ar veiks parduotuvės, ar mes turėsime, ką valgyti? O jeigu išjungs elektrą? Kas mus gydys, jei susirgs gydytojai?
„Tuoj pat nupiešiamas pats baisiausias scenarijus, nors mes skaitome ir matome, kad Italijoje, kurioje situacija tikrai labai bloga, tokio chaoso, kokio tikimės, nėra. Todėl labai svarbu įjungti sveiko proto balsą ir bent jau paanalizuoti, ar labiausiai viruso apimtose teritorijose tikrai jau atėjo pasaulio pabaiga, ir kiek yra rizikos, kad ta pasaulio pabaiga atkeliaus į Lietuvą.
Beje, net karo metais žmonės ir valgydavo, ir spektaklius statydavo, ir bendraudavo. Visai verta atsiminti: nebus taip, kad po viruso visi žuvę ir tik keli protingiausieji, kurie nekėlė kojos iš namų, išliko“, – juokavo pašnekovė.
Jos teigimu, žmonės jaučia didžiulę baimę dalykams, kurių negali kontroliuoti: įvairioms stichinėms nelaimėms, pavyzdžiui, meteoritams, vulkanų išsiveržimui, cunamiui ir pan. Virusas – tai tos pačios rūšies baimė.
„Tačiau reikia žinoti, kad baimė tikrai nesustiprina mūsų imuniteto, o atvirkščiai, jį silpnina, suaktyvindama biologines streso sistemas organizme. Todėl, pasitelkus sveiką protą, vis dėlto reikėtų ramintis. Jeigu sveikas protas ir logika nepadeda, bent jau reikėtų atitraukti dėmesį į kitas veiklas ir jomis užsiimti. Tuomet savaime protas nusiramina ir išeinama iš panikos būsenos“, – patarė psichologė.
Tiems, kam sunku išbūti izoliuotiems
Tiems žmonėms, kuriems sunku išbūti namuose saviizoliacijos sąlygomis, G.Petronienė priminė, kad šiandien žmogaus jau neturėtų jaustis atskirtas nuo pasaulio – naudodamasis technologijomis jis gali bendrauti į valias, sekti pasaulio naujienas ir pan.
Pagaliau valstybė, suteikdama nedarbingumą, sudaro puikias sąlygas pratęsti poilsį ir pasidžiaugti šiuo pabuvimu namuose. Galbūt sudėtingiau tiems, kurie veiklą vysto patys – jiems izoliacija tolygi pinigų praradimui, o pasąmonėje kirba baimė, kad tų pinigų smarkiai gali prireikti, jeigu šalyje kils suirutė.
„Aš manau, kad žmonės labai įpratę prie darboholizmo, prie įvykių, prie bendravimo, todėl dvi savaites pabūti namuose yra neįdomu ir nuobodu“, – teigė pašnekovė.
Psichologė patarė dabartinėje situacijoje visada ieškoti aukso viduriuko tarp visiško nesisaugojimo, kai spjaunama į bet kokį pavojų ir vaikščiojama visur, kur norisi, ir baimės bet kur išeiti.
„Viduriukas būtų vengti didelių žmonių susibūrimų, bet visgi nebijoti nueiti į parduotuvę. Jeigu tikrai baisu, užsimaukite pirštines, kad neliestumėte paviršių rankomis, išgirdę, kad šalia kažkas kosėja, atsitraukite, ir tiek.
Reikia laikytis vidurio, kad nesukaustytų panika. Aišku, jeigu visi aplinkui pradėtų sirgti, jau būtų logiškiau tiesiog niekur neiti arba vaikščioti tik su respiratoriumi.
Visgi reikia suprasti, kad visko mes nesukontroliuosime, tai neįmanoma. Galime paklausti žmogaus, ar jis nebuvo kelionėje, ir su juo nebendrauti, bet nepaklausime žmogaus, ar jis bendravo su tuo, kuris buvo kelionėje.
Taigi viskas darosi labai nebeaišku – o jeigu bendravome su tuo, kuris bendravo su kažkuo, kuris buvo išvykęs? Taip mąstant galima ir iš proto išeiti. Taigi reikia imtis pačių svarbiausių apsaugos priemonių, kurias rekomenduoja valstybė, labai stiprinti savo imunitetą, normaliai išsimiegoti, mažiau dėl visko jaudintis, pailsėti, kuo nors save pamaloninti.
Jokiu būdu nereikėtų baimei eikvoti savo organizmo resursų, nes jų dar prireiks.
Tuomet net jeigu susirgsime, organizmas greičiau ir sėkmingiau susitvarkys. Jokiu būdu nereikėtų baimei eikvoti savo organizmo resursų, nes jų dar prireiks.
O grįžtantiems iš epideminių zonų palinkėčiau imtis atsakomybės už kitus. Jeigu jie ir netiki tuo, ką rašo epidemiologai, ar jiems nelabai rūpi, kad užkrės kitus, bent jau tegu išnaudoja savo naudai tą laiką, kurį jiems suteikia pati valstybė. Jeigu su sąžine sunkiau, bent jau tegu pasiima geriausia, ką galima šioje situacijoje gauti“, – apibendrino pašnekovė.
