Tai jau trečioji projekto istorija apie vienos iš penkių Lietuvos moterų, pasiryžusių kartu su profesionalų komanda, atskleisti kitokią moteriškumo pusę – savo įvaizdžiais iliustruoti penkias vėžiu sergantiems žmonėms aktualias problemas. Redai fotosesijos metu buvo sukurti įvaizdžiai, atspindintys fizinio pajėgumo sumažėjimą, tačiau didelį norą ir polėkį išlikti stipria.
„Visos moterys nori būti gražios tiek realybėje, tiek nuotraukose. Tačiau, kai fotografavome šį projektą, visoms dalyvėms sakiau – stenkitės būti ne gražios, o laimingos. Kai moterų akys spindi, džiaugiasi gyvenimu ir pilnatve – jos būna pačios gražiausios. Toks grožis yra natūralus ir neblėstantis. Šiame projekte kartu su kolegomis ir stengėmės atskleisti būtent natūralų dalyvių grožį. Reda visos fotosesijos metu buvo pozityvi ir maksimaliai sukoncentravo energiją tam, kad perteiktų savo svajones.
Džiaugiuosi, kad prie projekto įgyvendinimo savanoriškai prisidėjo daug žmonių, vienas iš jų – Žymantas Timukas, kuriam noriu padėkoti“, – komentavo fotografas Andrej Raminskij.
„Apie projektą sužinojau perskaičiusi žinutę grupėje: „Diagnozė–vėžys“. Iki tol niekada neteko būti modeliu, nuostabu, kad man išrinko drabužius, papuošė, o ir visa komanda buvo tokia kantri. Tai viena geriausių patirčių per dvejus metus. Kadangi mano tema buvo apie fizinio pajėgumo sumažėjimą, fotosesijos metu bandžiau padaryti tai, ko teko atsisakyti dėl vėžio. Labai norėjau išmokti važiuoti riedlente, sportuoti, tad nuotraukose tai ir atsispindi“, – dalijosi įspūdžiais Reda.
Pašnekovė įsitikinusi, kad gydantis ir sveikstant, labai svarbu kuo daugiau judėti, būti gryname ore, vaikščioti – tai lyg nieko nekainuojantis vaistas. Kai tik Reda pasijuto šiek tiek geriau, vyras ar dukros ją vesdavo į lauką, nes pati tuo metu ji nepajėgė vaikščioti.
Ji sakė: „Dar įpusėjus chemoterapijoms, sėdėdama šalia savo gėlynų, juos nusiravėdavau, ne todėl, kad jų nebuvo kam nuravėti, šeimyna viskuo būtų pasirūpinusi, bet tai buvo terapija, mankšta ir atsigavimas sielai ir kūnui.“
Pirmieji vėžio požymiai – įprasto sveikatos patikrinimo metu
44-erių metų Reda 2018 metais išgirdo diagnozę – vėžys. Trečioji riestinės žarnos vėžio stadija. Šešias valandas trukusi operacija, 12 kursų chemoterapija (viena iš jų trunka dvi paras) – moters organizmui tapo iššūkiu.
Visgi didžiulė vidinė stiprybė ir kova šiandien suteikia galimybę džiaugtis pergale. Pusantrų metų Reda yra stebima, vėžys neprogresuoja. Moteris šiandien dėkoja likimui ir šeimai – vyras ir dukros tapo tikra atrama.
Moteris šiandien dėkoja likimui ir šeimai – vyras ir dukros tapo tikra atrama.
O viskas prasidėjo įprasto sveikatos patikrinimo metu, likus dvejiems metams iki diagnozės. Ugdymo įstaigoje logopede dirbančiai Redai atlikus kraujo tyrimą, buvusi šeimos gydytoja informavo, kad itin žemas hemoglobino kiekis, nors anksčiau jis būdavo puikus.
Rekomendacija vartoti geležies papildus nepadėjo, savijauta vis blogėjo. Pykinimas, pilvo pūtimas, žarnyno skausmas, neišsituštinimo jausmas – tapo kasdieniais nemaloniais pojūčiais. Vėl apsilankiusi pas šeimos gydytoją, Reda gavo pakartotinę rekomendaciją – ir toliau gerti geležies papildus.
„Pasitikėjau gydytoja, toliau klausiau rekomendacijų, nes ji sakė, kad man tikrai nieko rimto, tačiau praėjus dar pusei metų, prasidėjo viduriavimas, o vaistus, mažinančius skausmą, vartodavau kasdien. Kai dukra, studijuojanti slaugą, pamatė, kiek jų suvartoju, labai susirūpino. Paprašiau šeimos gydytojos siuntimo išsitirti, buvo neramu, kad galbūt man žarnyno uždegimas, močiutė sirgo ir mirė nuo stemplės vėžio“, – pasakojo Reda.
Išsamūs tyrimai paneigė šeimos gydytojos teiginius
Šį kartą gydytoja siuntimą davė, tačiau garantavo Redai, kad tikrai nieko rimto nebus, o ji teieškanti ligų, juk kolonoskopija tokia nemaloni procedūra, kam ją atlikti be reikalo? Tačiau išsamūs tyrimai paneigė visas teigiamas mintis. Nuvykus išsitirti į Kauną, gydytojai pakako vos kelis kartus spustelti Redos pilvą, kad ji suprastų, jog tai rimta situacija.
Jau po dviejų savaičių buvo atliktas kolonoskopijos tyrimas. Pašnekovė pamena, kad tuomet buvo sausio 9-toji ir ji jaudinosi taip, kad teko suleisti raminamuosius.
„Buvau skaičiusi, kad ši procedūra yra labai nemaloni ir trunka ilgai, tačiau jau po penkių minučių gydytojas pasakė, kad tyrimas baigtas. Nustebau, paklausiau – tikriausiai man viskas gerai, nieko neradote? Tačiau gydytojas man uždėjo ranką ant peties ir tiesiog pasakė – jums vėžys. Kas vyko toliau, nelabai pamenu, atrodo, kad viskas pro rūką“, – prisimena Reda.
Gydytojas man uždėjo ranką ant peties ir tiesiog pasakė – jums vėžys.
„Esate išsilavinusi, jauna moteris, nejau tiek laiko nesupratote, kad jums kažkas negerai?“ – klausė gydytojas. Tačiau juk įtarimų buvo daug ir siuntimo tyrimams Reda prašė ne kartą. Tiesiog, kaip ji pati sako, per daug aklai pasitikėjo šeimos gydytoja. „Gydymo metu sutikau ne vieną moterį, kuri sakydavo, jog duoti siuntimą delsė patys gydytojai, teigdami, jog pacientės ieško ligų, nori gauti nedarbingumą“, – sakė Reda.
Didžiausia atrama tapo šeima
Nuo diagnozės pradžios Redos didžiausia atrama buvo jos šeima, o vyriausiąją dukrą ji vadina tikra kovotoja, kuri dėl mamos tyrimų buvo pasiryžusi viskam.
Reda prisimena situaciją, kai nuvykus užsiregistruoti tomografijai, jai buvo pasakyta, kad tyrimą bus galima atlikti tik po mėnesio. „Dukra pradėjo verkti ir pasakė, kad niekur neis tol, kol mane užregistruos. Ir užregistravo, o tyrimą padarė po savaitės, vėlai vakare“, – pasakoja Reda.
Pašnekovė atvira – sužinojus diagnozę, nekilo mintis eksperimentuoti papildais ar žolelėmis, ji buvo nusprendusi laikytis visų gydytojų rekomendacijų. „Gydymas buvo sunkus ir alinantis, bet svarbiausia, kad gyvenu.“
Chemoterapijos įtaka yra šalutiniai reiškiniai – žymaus laipsnio neuropatija (kojos užtirpusios nuo pirštų iki dubens, rankos nuo pirštų iki alkūnių, veidas nuo apatinio žandikaulio iki akiduobių), tai lėmė sumažėjusį fizinį aktyvumą. Reda negali bėgti, šokti, važiuoti dviračiu, vis dar negali ir iš naujo mokosi vairuoti mašiną, pakitusi eisena.
Niekada neslėpiau, kad sergu.
„Niekada neslėpiau, kad sergu, tai nėra gėdinga bėda, kurią reikėtų slėpti. Prisimenu situaciją parduotuvėje, kai plaukai jau pradėjo slinkti, atrodžiau pavargusi, rankos drebėjo, buvo sunku paimti centus, o žmogus, stovintis už manęs sako – gal ponia, reikėtų mažiau gerti? Tai rodo žmonių požiūrį, turėtume būti supratingesni“, – įsitikinusi Reda.
Ji džiaugiasi, kad viso gydymo metu ją palaikė ir suprato kolegos, šeimos draugai, giminės. „Visada sau sakiau, kad niekas nevyksta be priežasties, kiekvienas įvykis, tai pamoka, kurią mes turime išmokti. Neklausiau, nei savęs, nei Dievo – už ką man?“
Moteris sako, kad sužinojus vėžio diagnozę, visų pirma, reikia rasti viduje stiprybės ir turėti tikslą, dėl ko gyventi. Viskas įveikiama, kai yra viltis.
