„Vaikelis buvo lauktas, planuotas, gimė iš meilės šeimoje, tad viskas, ko mes su vyru tikėjomės, – tai laimė ir džiaugsmas pagaliau sukūrus pilną šeimą, juolab, kad ir vaikų mes abu norėjome, ir net svajojome apie du ar tris, tačiau po pirmosios patirties nebežinau, ar dar kada pasiryšiu susilaukti daugiau“, – 15min pasakoja vilnietė Inga, sutikusi pasidalinti savo istorija, tačiau panorusi anonimiškumo: tokia tema, anot jos, nėra lengva kalbėti, tačiau ji sutiko matydama vis dažniau žiniasklaidoje pasirodančius pranešimus apie siaubingas tragedijas, kurios ištinka moteris po gimdymo.
30-ies pirmagimio sulaukusi Inga atvirauja, kad nebuvo naivuolė, jog vaiką auginti bus labai lengva, mat daug draugų ir giminaičių jau buvo susilaukę atžalų, tad jai teko ir matyti, ir girdėti apie tai, kad tenka iš naujo susidėlioti rutiną bei prioritetus, o tai tikrai ne visada lengva.
„Rodos, buvau viską apgalvojusi – nusipirkusi ko reikia, lankiusi motinystės kursus, daug kalbėjusis apie tai su vyru, tačiau gimus sūnui visas racionalus mąstymas dingo. Vaikas dažnai kėlėsi naktį, ir nors neturėjome kažkokių itin rimtų ligų ar problemų, jau po kelių mėnesių aiškiai suvokiau, kad padėtis labai bloga – viskas, ko aš norėjau, kad vaikas kuo greičiau užaugtų, miego ir tylos“, – atvirauja pašnekovė.
Moteris mena ir kritinį momentą, kuomet suvokė, kad padėtis yra rimta, o jos psichologinė būsena – labai prasta: „Sūnui buvo 4 mėnesiai, migdžiau jį balkone vėžimėlyje, tačiau jis vis nesimigdė – pusvalandis, valanda, pusantros... Tas verkimas, rodos, dirgino kiekvieną kūno ląstelę. Staiga pajutau, kad vežimėlį nebe stumdau, o beveik kratau, naudodama jėgą, kad tik vaikas pagaliau nutiltų... Gėda sakyti, tačiau akimirką pagalvojau, kad noriu griebti jį iš lopšio ir mesti per balkoną, – kad tik liautųsi verkimas ir suvokimas, jog nebevaldau savo gyvenimo...“
Inga prisipažįsta: pirmo pusmečio sūnaus auginimo beveik nepamena, o atmintyje išlikę momentai kone visi skaudūs: nuovargis, ašaros, kūdikio klyksmas, beprasmybės jausmas, savigrauža, nuolatinės mintys apie tai, kad nereikėjo turėti vaikų apskritai, o galiausiai – ir nerimas, jog nesi pakankamai gera mama savo vaikui ir net nesi jo verta, juk neva „visos ir maitina krūtimi, ir gražiai rengia, ir atranda save motinystėje, o tu nesugebi auginti savo vaiko...“
Pusė moterų nesupranta, kad joms – depresija
Jau 15 metų motinystės srityje dirbanti knygos „Motinystės kelias“ autorė, sveikatos psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė pasakoja, kad pogimdyvinė depresija gali būti skirtingų lygmenų – lengva, vidutinė ir sunki, o ją atpažinti pačiai moteriai dažnai būna sudėtinga, todėl pirrmasis žingsnis, kurį turite padaryti savo sveikatos labui, – kreiptis į specialistus.
„Nėštumo metu vyksta labai daug pokyčių – tiek psichologinių, tiek fizinių. Negana to, vyksta ir daug kitų gyvenimo pokyčių. Nenuostabu, kad visame šiame kontekste gali užklupti ir nebūtinai vien tik džiugios nuotaikos. Gimus vaikui moters smegenys apskritai būna priverstos iš esmės persiorientuoti – išmokti gyventi kitaip ir suvokti naują realybę. Prasideda liūdesio bangos, laisvės ir nepriklausomybės „gedėjimas“. Negana to, staiga susivokiame, kad tam tikra prasme nebeturime savo gyvenime kontrolės“, – apie naujos realybės atnešamas mintis komentuoja spacialistė.
Kaip atskirti, kad tai – nebe atskiri liūdesio ar nuovargio momentai, o jau pogimdyvinė depresija? „Tiesiog melancholinei būsenai būdingi bangavimai – bloga nuotaika tai užeina, tai, žiūrėk, jau vėl gera, o štai kai bloga vidinė būsena tampa intensyvi, nuolatinė, lydima jausmo, kad pats negali iš jos išeiti, beviltiškumo, kaltės – tai jau pogimdyvinės depresijos požymiai. Ši būsena pradeda veikti moters gyvenimą, ji nebelaukia ateities, niekas nebedžiugina, ji verkia, nebegali kokybiškai pailsėti naktį net tada, kai kūdikis miega“, – pogimdyvinės depresijos požymius vardija S.Valevičienė.
Jeigu dvi savaites moteris patiria išvardytus požymius, tai signalas, kad reikia ieškoti pagalbos.
Psichologė pasakoja, kad pas ją apsilankiusios moterys dažnai nesupranta savo emocijų, tačiau įvardija, kad su jomis vyksta „kažkas negero“, „viskas slysta iš po kojų“: „Jeigu dvi savaites moteris patiria išvardytus požymius, tai signalas, kad reikia ieškoti pagalbos ir išsiaiškinti, ar patiriate depresiją po gimdymo, ar tai labiau sunkių aplinkybių nulemtas sudėtingesnis laikas.“
Pašnekovė pasakoja, kad statistika išties liūdinanti: apie 50 proc. moterų gyvena neatpažindamos ir nesuprasdamos, kad joms – pogimdyvinė depresija. Pagalbos besikreipiančiųjų skaičiai itin maži, nes moterys linkusios „nurašyti“ tai nuovargiui, miego stygiui ir tikisi, kad viskas praeis savaime, arba, jeigu net ir turi įtarimų dėl depresijos, – dažnu atveju nedrįsta kreiptis pagalbos, nes gėdijasi, bijo aplinkinių reakcijos, patiria kaltę.
Depresija paveikia santykį su vaiku
Jeigu nedrįstate kreiptis pagalbos dėl savęs, specialistė akcentuoja dar vieną svarbų niuansą, kuris galėtų būti stiprus motyvas pasiryžtant. Štai straipsnio herojės Ingos situacija, kuomet ji suvokė, kad nejaučia jokio džiaugsmo auginti vaiką, pirmo pusmečio beveik nepamena, ir netgi išgyveno suicidinių minčių.
„Depresija po gimdymo paveikia ir motinos santykį su vaiku. Santykis su naujagimiu reikalauja daug fizinių ir emocinių resursų, ir jeigu moteris jaučiasi blogai, ji tiesiog negali su vaiku patirti džiaugsmo, kurti sveiko ryšio. Tyrimai rodo, kad jeigu moteris serga depresija, tai gali daryti įtakos ir vaiko raidai, taip pat santykiams su antra puse, jau nekalbant apie prastą pačios moters gyvenimo kokybę“, – komentuoja specialistė.
Negalvokite, kad jeigu gimė sveikas vaikas, santykiai su vyru geri, lyg ir nieko nestokojate, – tai bus garantija, kad depresija negali ištikti.
Kitas svarbus herojės išgyventas momentas – įsitikinimas, kad blogai jaustis tarsi negali, nes esi sukūrusi šeimą, nieko nestokoji, lankei pasiruošimo kursus: viskas atlikta, kad atėjus kūdikiui, rodos, beliks tik ramiai ir džiugiai jį auginti, tačiau ką daryti, jeigu vietoj laukto džiaugsmo – kančia?
„Negalvokite, kad jeigu gimė sveikas vaikas, santykiai su vyru geri, lyg ir nieko nestokojate, – tai bus garantija, kad depresija negali ištikti. Tai vienas iš mitų, kurį reikia pamiršti. Tikrai yra nemokamų psichologinių konsultacijų, tad užuot spėliojusios ir klimpusios gilyn, pasikalbėkite su specialistu. Vaikų atėjimas iš mūsų psichikos „iškrapšto“ labai gilius dalykus. Nelaukite, kol nebegalėsite pakilti iš lovos, reikės medikamentinio gydymo ar, kraštutiniu atveju, net hospitalizacijos, – depresija yra linkusi gilėti, tad delsti nėra ko“, – įsitikinusi S.Valevičienė.
Specialistė pasakoja, kad depresija dažnai daro įtaką moters mąstymui plačiąja prasme, iškelia tam tikras asmenybės psichologines problemas – pavyzdžiui, moteris būna įsitikinusi, kad aplink niekas jai negali suteikti pagalbos, tam nėra galimybių. Po konsultacijų paaiškėja, kad ji manė klaidingai – pagalbos paprašyti iš tiesų yra pas ką, tiesiog moteris visą gyvenimą gyveno mąstydama, kad viską turi pasidaryti pati, jog pagalbos prašyti negražu. Natūralu, kad sulaukusi kūdikio ji automatiškai atmetė visas galimybes prašyti pagalbos, nes niekada sau neleisdavo taip elgtis.
Depresija po gimdymo yra daugiasluoksnis reiškinys, todėl priežasčių, kodėl ji ištiko, gali būti pačių įvairiausių ir itin subjektyvių.
Reziumuojant galima pasakyti taip – gilinantis į pogimdyvinę depresiją galima išsiaiškinti galybę kur kas gilesnių psichologinių moters problemų, kurios, galiausiai, padaro didelę įtaką šios ligos atsiradimui, nes kūdikio atėjimas ir su tuo susiję iššūkiai „pažadina“ problemas, kurias metai iš metų stengtasi ignoruoti ar neigti.
„Mūsų artimieji dažnai nė neįtaria, kaip mes jaučiamės. Tas pats ir santykiuose su antra puse – dažnai moterys mano, kad vyrai žino, ko joms reikia, bet taip nėra. Atsiradus kūdikiui imasi viską daryti pačios, pervargsta ir dar pyksta ant savo vyro. Komunikuoti reikia aiškiai, nes, pavyzdžiui, netgi jeigu pasakysite, kad jums reikia daugiau laiko sau, vyras gali to nesuprasti. Sakykite aiškiai – man reikia bent kartą per savaitę porai valandų skirti laiko tik sau, lai tai būna sekmadienio rytas, kuomet nuo 10 iki 12 valandos aš darau ką noriu. Tarkitės tiksliai, nelaukite, kol kiti žmonės patys susivoks, kokios pagalbos jums reikia, – nes galite jos niekada ir nesulaukti“, – sako S.Valevičienė.
Specialistė teigia, kad depresija po gimdymo yra daugiasluoksnis reiškinys, todėl priežasčių, kodėl ji ištiko, gali būti pačių įvairiausių ir itin subjektyvių, tačiau išskiria rizikos veiksnius, kurie gali padidinti tikimybę susirgti depresija po gimdymo:
- Jeigu anksčiau yra buvusi depresija ar nerimo epizodai
- Jeigu moteris turi neigiamą santykį su savimi bei pesimistinį požiūrį į ateitį
- Jeigu santykiai su antra puse yra komplikuoti, sudėtingi
- Jeigu turėjote problemų pastojant/išgyvenote persileidimą
- Jeigu nėštumo metu turėjote stiprių neigiamų išgyvenimų (pvz., artimojo mirtis)
- Jeigu subjektyvus gimdymo patyrimas moteriai buvo sudėtingas, sukrečiantis.
„Patirtis rodo, kad bandymai depresiją pralaukti yra ydingi – net jeigu ištiko pagerėjimas, problemos linkusios atsinaujinti, paaštrėti. Kam skriausti save ir motinystės patirtį priimti kaip kančią, jeigu galimybių jaustis geriau ir turėti teigiamą patirtį tikrai yra“, – neabejoja S. Valevičienė.
Apie pagalbos sau būdus plačiau sužinoti galite čia: pagalbasau.lt
