O dirbo ji ne viena – jau antrąkart gyvenime moteris lankosi pas psichologą ir sutinka papasakoti, kodėl draugai neišspręs tavo problemų, ko ji mokosi psichologo kabinete ir ką daryti, kad būtum laimingas.
Neapsistoti ties pirmu
Dar būdama 25-erių G.Valavičiūtė lankėsi pas dietologę, kuri merginą nukreipė į Valgymo sutrikimų centrą ambulatoriniam gydymui, o čia dirbo ir psichologas. Iš pradžių moteris lankė grupinės psichoterapijos seansus, vėliau pradėjo dirbti individualiai.
„Išankstinių nuostatų psichologo kabinete niekada neturėjau. Visgi vieną klaidą padariau – pradėjau dirbti su pirmu man pasiūlytu psichologu, neieškojau man tinkančio ir patinkančio. Buvimas kartu mums visiškai „nesirišo“, tad aš realiai dvejus metus prasėdėjau ir pratylėjau. Man buvo sunku kalbėti, atsiverti. Tik neseniai sužinojau, kad prieš pasirenkant specialistą, reikia bent kelis išbandyti, kad suprastum, ar su šiuo žmogumi yra ryšys“, – pasakojo ji.
Moteris pripažįsta psichologo naudą tada suvokusi labai siaurai ir trumpalaikiškai – ateini su viena problema, išeini be jos. Kadangi tai nevyko, o ore dar tvyrojo įtampa, ji pasirinko vizitus nutraukti.
Tik po 7-erių metų vėl subrendo sąmoningas sprendimas, kad reikia ieškoti pagalbos iš šalies.
„Dabar jau suvokiau, kad tai, ką noriu išspręsti, yra tik paviršius. Radau gerą specialistą ir iki šiol pas jį vaikštau. Supratau, kad gyvendama taip, kaip gyvenau iki tada, nešdama tam tikras baimes, kompleksus ir įsitikinimus, einu tuo pačiu keliu ir man nepavyksta keisti gyvenimo. Mano visi sprendimų būdai būdavo tie patys, todėl man reikėjo daugiau variantų, daugiau kelių. Dirbant su psichologu, gimsta nauji požiūriai, ir save jau ne kartą „pagavau“, kad sprendimą priimu, remdamasi apmąstymais, o ne emocijomis ar nusistovėjusiais elgesio modeliais bei įsitikinimais“, – dėstė tinklaraščio autorė.
Mūsų visuomenėje vis dar gaji nuostata, kad pas psichologus vaikšto tie, kurie neturi draugų, kurie išklausytų. Visgi pašnekovė visiškai su juo nesutinka ir paaiškina kodėl.
„Psichologas nėra draugas. Tai yra žmogus, profesionaliai dirbantis savo darbą. Jis ne tik klauso tavęs, bet ir užduoda klausimus, kad pats spręstum savo problemas. Draugas yra draugas – tu negali nuolatos jo užkrauti savo problemomis ir skundais, be to, jis nėra psichologas. Tu gali kalbėtis su draugu, bet mažai tikėtina, kad jis padės tau atsakyti į visus vidinius klausimus, išspręsti įsisenėjusias godas. Tai yra didelis ir neretai sunkus darbas“, – pabrėžė pašnekovė.
Mažėja kategoriškumas
Moteris neigia ir dar vieną įsitikinimą, kad pas psichologą ar psichoterapeutą šiandien lankytis yra madinga. Tai, kad daugiau žmonių savo iššūkius sprendžia ne vieni, yra ne populiaru, o reikalinga. Jei mūsų tėvai nesilankė pas psichologus, nereiškia, kad jie neturėjo problemų – priešingai. Nykstančios stigmos, mano pašnekovė, yra labai sveikas mūsų visuomenės pokytis.
„Vyresniems žmonėms dar sunku pripažinti, kad reikia dirbti su savo emocijomis, jausmais. Šiandien daugelis ima suvokti, kad vien tik darbas, fizinis krūvis nepadarys tavęs laimingu. Ir turtingi, ir sėkmingi žmonės jaučia vidinį skausmą ir lieja ašaras, tik to nerodo. Džiaugiuosi, kad apie emocinę higieną kalbama daugiau, ir tie, kuriems reikia pagalbos, drąsiai eina pas specialistus“, – akcentavo tinklaraščio „Dydis nesvarbu“ autorė.
Moteris juokiasi negalinti kitiems dalinti „coelhiškų“ gyvenimo patarimų, tačiau sutinka pasidalinti kai kuriomis svarbiomis pamokomis, kurias ji gavo psichologo kabinete.
G. Valavičiūtė – „karštas“ žmogus. Užplūdus emocijoms jai sunku jas valdyti, tad net menki nesklandumai gali labai išbalansuoti.
„Oro uoste man pasakė, kad aš skysčių nesusidėjusi į maišelius. Kituose oro uostuose į tai anksčiau pažvelgdavo pro pirštus, tad staiga man vėluojant išgirstas griežtas priekaištas išmušė žemę iš po kojų. Kai pagalvoji, juk tai – tokia eilinė situacija. Galiausiai, greta stovėjusi moteris man davė tą maišiuką, tačiau man nepavyko nusiraminti, grįžti į vėžes – vis tiek jaučiau pyktį, nervinausi. Atrodytų, juk vaikštai pas psichologą, tai ko čia nesusitvarkai? Nėra taip lengva“, – šiandien šypsosi socialinių projektų bei akcijų kūrėja.
Šalti patarimai neveikia – turi jį per savo būdą „perleisti“ pats.
„Man, pavyzdžiui, yra svarbu kuo greičiau įjungti blaivų protą. Stabdyti save ir priminti – po 10-ies minučių ši situacija nebebus tokia baisi“, – atviravo ji.
Anksčiau tam tikrose situacijose G.Valavičiūtė pripažįsta buvusi kategoriška – yra taip, o ne kitaip. Dabar pradėjusi abejoti žmogumi ji sustoja ir pagalvoja – o gal aš abejoju savimi, jam uždėdama savo baimes ir įsitikinimus? O ką galvoja tas žmogus, ką jis išgyveno? Kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip? Svarbu, sako moteris, situaciją spręsti ne vienai, o galvoje į ją priimti dar vieną žmogų, pamėginti suvokti jo motyvus.
„Tai padeda ir sprendžiant santykių problemas. Jei žmogus tau neištikimas ar tave įskaudino – nereikia savęs kaltinti. Labai dažnai mane apnikdavo abejonės, kad gal aš kalta, gal aš kažką netinkamo padariau. Psichologas mane moko – juk tas žmogus priėmė sprendimą būti neištikimas ar tave įžeisti, įskaudinti. Aš nesu kalta dėl kito žmogaus sprendimo. Tai galioja tiek santykiuose, tiek paprastose situacijose, jei, pavyzdžiui, įžeidinėja dėl kūno. Pasidaro lengviau“, – sako G.Valavičiūtė.
Galiausiai, jei kažkas išties kelia diskomfortą gyvenime – reikia tai keisti. Jei darbas nedaro jūsų laimingo – ieškokite kitos vietos. Pašnekovė juokiasi esanti neblogas savęs paieškų pavyzdys – baigusi kineziterapiją, reklamos vadybą, dirbusi su vizualiniais menais, o dabar vėl kiek kitoje srityje.
„Keistis galima, galimybių yra, ir būtų nesąžininga prieš save jomis nepasinaudoti. Žmogus gali būti ir turi teisę būti laimingas. Svarbiausia, priimkite sprendimą ir veikite. Eiti į priekį padeda ir tikėjimas (tik ne pinigais)“, – reziumavo ji.
Informacija parengta bendradarbiaujant su LR sveikatos apsaugos ministerija, kuri įgyvendina Europos socialinio fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės lėšomis finansuojamą projektą „Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija – informavimas apie veiksmų programą“.
