15min.lt rašė apie beviltišką B.Vaišnienės-Kavaliūnės situaciją. Diagnozę Birutė išgirdo prieš penkis mėnesius ir nuo tada nebuvo gavusi jokio gydymo, mat balandį pasikeitus tvarkai moteriai diagnozuota liga nebetelpa į teisės aktų rėmus.
Todėl gydymas vieninteliu efektyviu vaistu „Vandetanib“ pacientei nebuvo kompensuojamas. Viltį praradusi elektrėniškė griebėsi paskutinio šiaudo – viešumo. Ir tai suveikė. 15min.lt skaitytojai Birutei paaukojo apie 17 tūkst. eurų. Birutės istorija sutelkė ir Elektrėnų bendruomenę, rankininkus.
Čia nėra jokio mūsų indėlio – jūs patys išsikovojot gydymą, nes visur kreipėtės.
Sukauptų pinigų turėjo užtekti bent vienam vizitui Vokietijos klinikoje, kur Birutė gautų modernų, Lietuvoje dar netaikomą gydymą radionuklidais.
„Su klinika jau susisiekta, nusiųsti dokumentai, laukiu, kol mane pakvies“, – prieš kelias savaites kalbėjo B.Vaišnienė-Kavaliūnė ir mintyse jau krovėsi lagaminus.
Tačiau trečiadienio skambutis iš Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų sumaišė kortas.
„Jums skirtas vaistas „Vandetanib“, – iš kitapus ragelio atsklido Santariškių klinikų Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjos, gydytojos onkologės chemoterapeutės Skaistės Tulytės balsas.
Į laišką atsakė tik amerikiečiai
B.Vaišnienė-Kavaliūnė nesuprato, kas vyksta. Nusprendė sėsti į automobilį ir nedelsiant vykti į Vilnių – norėjosi naujienas išgirsti akis į akį.
Pravėrus gydytojos duris S.Tulytė paaiškino: „Čia nėra jokio mūsų indėlio – jūs patys išsikovojot gydymą, nes visur kreipėtės.“
„Vadinasi, tai – Anglijoje gyvenančios dukterėčios Gerdos nuopelnas“, – greitai sumojo Birutė.
Sužinojusi apie sudėtingą tetos būklę ir tai, kad jai neskiriamas gydymas, Gerda ėmėsi veikti: įvairioms farmacijos kompanijoms išsiuntė laiškus su į anglų kalbą išversta tetos ligos istorija. Laiškai keliavo į Šveicariją, Švediją, Vokietiją, JAV.
Būtent iš pastarosios šalies Gerda gavo atsakymą: „Eksperimentiniai tyrimai vyksta, bet neatitinka Birutės ligos kodas.“
Tada Gerda su drauge amerikiečiams sudėliojo dar vieną laišką: papasakojo apie tetos būklę ir tai, kad ji negauna gydymo. „Gal pasiūlytumėte, ką galėtume padaryti?“ – rekomendacijų laiške teiravosi dukterėčia.
Dovanų – 18 vaisto pakuočių
Atsakymo Gerda nesulaukė. Tačiau netruko paaiškėti, kad jos pastangos nenuėjo veltui. Biofarmacijos kompanija „AstraZeneca“ susisiekė su savo atstovybe Lietuvoje ir įpareigojo išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja skydliaukės meduline karcinoma serganti pacientė B.Vaišnienė-Kavaliūnė, negaunanti gydymo.
Toliau „AstraZeneca“ bendravo su Santariškių klinikomis ir gavusi patvirtinimus nusprendė pusmečiui nemokamai skirti pacientei gydymą vaistu „Vandetanib“.
Ketvirtadienį Birutė jau pradėjo gerti vaistus – kartą per dieną po tris tabletes. Iš viso pusmečio gydymui skirta 18 vaistų pakuočių. Tačiau moteris žino, kad sudėtingiems ligoniams dažniausiai prireikia ilgesnio gydymo kurso. Būna, kad vaistus tenka vartoti ir ketverius metus.
Pinigai – tik gydymui
Atsižvelgusi į S.Tulytės rekomendacijas, B.Vaišnienė-Kavaliūnė į Vokietiją kol kas nevažiuos: būtų kvaila stalčiuje laikyti vaistus, kurie gali būti efektyvūs. Be to, už radionuklidų terapiją Birutė mokėtų iš suaukotų pinigų, todėl galimybe gydytis užsienyje galės pasinaudoti ir šiek tiek vėliau.
Po dviejų trijų mėnesių Birutei bus atliekami tyrimai, siekiant įvertinti, ar vaistai sukuria laukiamą efektą. „Bus žiūrima, ar metastazės mažėja“, – sako vienuoliktokę dukrą viena auginanti moteris.
Gerda jau dabar ieško galimybių ir rado kompanijų, kurios siūlo įvairių nuolaidų: vieną vaisto pakuotę perki, o kitą gauni dovanų.
Sąskaita, į kurią jos gydymui buvo aukojami pinigai, pasak Birutės, įšaldyta ir neliečiama.
„Tų pinigų tikrai neleidžiu kasdieninėms reikmėms – jie skirti tik mano gydymui. Kas žino, kas bus po pusmečio: gal reikės važiuoti į Vokietiją? O gal „Vandetanib“ bus tokie efektyvūs, kad bus verta pačiai pirkti būtent šį vaistą. Gerda jau dabar ieško galimybių ir rado kompanijų, kurios siūlo įvairių nuolaidų: vieną vaisto pakuotę perki, o kitą gauni dovanų“, – aiškino pašnekovė.
Ne tik trenerė, bet ir ūkvedė
Kojos skausmai B.Vaišnienę-Kavaliūnę vis dar kankina, tačiau ji viliasi, kad pradėjus gydytis skausmai nuslops.
„Svarbiausia, kad dabar jaučiuosi saugi, matau perspektyvą – tada ir nuotaika geresnė“, – šypteli moteris.
Sporto mokykloje, kur ugdo jaunuosius rankininkus, Birutė sumažino savo, kaip trenerės, darbo krūvį.
„Prisipažinau direktoriui, kad nesu pajėgi dirbti: dėl skaudančios kojos negaliu vaikams parodyti pratimų. Todėl pasilikau tik mergaites, kurias treniruoju jau penktus metus: joms duodi užduotis ir dirba savarankiškai. Treniruojamės keturis kartus per savaitę po tris valandas“, – pasakoja.
Visi manimi labai rūpinasi: domisi, linki sveikatos.
12 darbo valandų per savaitę smarkiai sumažintų B.Vaišnienės-Kavaliūnės pajamas. Todėl direktorius pasiūlė naujas pareigas – pakeisti į pensiją išėjusį ūkvedį.
„Visi manimi labai rūpinasi: domisi, linki sveikatos. Štai gatvėje sutikau lietuvių kalbos mokytoją. Ji papasakojo, kad miesto bibliotekoje vyks literatūrinė popietė, atvažiuos Gediminas Storpirštis. Sako, norime aukos dėžutę padėti. Tokie pavyzdžiai sujaudina iki širdies gelmių“, – prisipažįsta B.Vaišnienė-Kavaliūnė.
Kai aplinkui tiek palaikymo, jai belieka rūpintis tik vienu – kaip pasveikti.
