Lietuvoje nėra daug moterų, kurios, pasidariusios abortą, ryžtasi viešai prabilti apie savo patirtį. O tos, kurios savyje tam randa drąsos, dažnai susilaukia riebių komentatorių žodžių, nepaisant to, ar savo sprendimo nutraukti nėštumą gailisi, ar ne.
Prieš 20 metų abortą pasidariusi Vitalija sutinka, kad apie tai kalbėti reikia. Kartą moteriai jau teko viešai pasidalinti savo patirtimi, todėl šįkart tą padaryti lengviau, kadangi nebejaučia baimės.
„Abortai yra viena iš temų, kurios vertos dėmesio ir viešo kalbėjimo tam, kad būtų randami geriausi sprendimai. Tik reikia nepamiršti kartu diskutuoti ir apie mūsų kūną, reprodukcinę sistemą, intymų gyvenimą. Kai mes kalbamės, dalinamės patirtimi, atsiranda galimybė rasti daugiau sprendimų“, – sako V.Maksvytė.
– Prisiminkite savo istorijos pradžią. Kada pastojote?
– Maždaug prieš 20 metų. Pastojau, nors naudojome kontracepcijos priemones. Nėštumas tikrai nebuvo planuotas. Buvau tokios socialinės, kultūrinės aplinkos dalis, kurioje atrodė, kad neplanuotas nėštumas reiškia gėdą, padėtį be išeities.
Mano aplinkoje nebuvo kalbama apie tai, kokie sprendimai galimi, jei neplanuotai pastoji – arba esi merga su vaiku, arba tave veda. Taip pat galima tyliai, niekam nežinant susitvarkyti savo gėdą. Aš pasirinkau tai, kas man atrodė geriausia – priėmiau sprendimą nėštumą nutraukti.
– Ar prisimenate akimirką, kai sužinojote, kad esate nėščia? Kaip reagavote?
– Išsigandau. Prisimenu, kaip ginekologė patvirtino nėštumą ir pasveikino būsiant mama. Neturėjau drąsos pasakyti gydytojai, kad nereikia manęs sveikinti ir man tai labiau nelaimė, o ne džiaugsmas. Esu daug kartų girdėjusi, jog gydytojai, jei mergina netekėjusi, paklausia, ką ji darys. O manoji elgėsi kitaip.
Negalėjau būti atvira su gydytoja, kuri jau įsivaizdavo, kaip aš turėčiau jaustis. Norėjau, kad paklaustų, ką man reiškia ši žinia, o tada ramiai pasikalbėti apie išeitis. Daugiau pas tą gydytoją nėjau.
Neturėjau drąsos pasakyti gydytojai, kad nereikia manęs sveikinti ir man tai labiau nelaimė, o ne džiaugsmas
– Iš karto nusprendėte, kad vienintelis kelias yra pasidaryti abortą? Ar vis dėlto turėjote abejonių, kokį sprendimą priimti?
– Apie dvi savaites svarsčiau, abejojau. Buvo labai sunku. Neturėjau žmonių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti ir atvirai pasikalbėti. Buvau susidariusi įspūdį, kad jeigu mergina pastoja neplanuotai, jos laukia išjuokimas, patyčios. Savo aplinkoje mačiau tokį elgesį.
Buvo baisu papasakoti net patiems artimiausiems žmonėms – santykis su šeimos nariais nebuvo pagrįstas nei saugumu, nei pasitikėjimu. Tuo metu pagalbos iš šalies, psichologų, specializuotų centrų, irgi nebuvo. Viską nešiojausi viduje, daug skaičiau bei galvojau.
– Kokie buvo jūsų santykiai su tuometiniu draugu, vaikelio tėčiu?
– Mes draugavome porą metų, tačiau nebuvo jokių kalbų apie įsipareigojimus ar bendrą ateitį. Atrodė, kad šeima ir vaikai dar labai toli. Pirmoje vietoje buvo mokslai, įsidarbinimas. Kai pastojau, per vieną akimirką užgriuvo visi klausimai dėl ateities. Supratau, kad iš tikrųjų nenoriu savo gyvenimo sieti su tuo žmogumi.
– Kaip jis reagavo į žinią, kad laukiatės vaikelio?
– Jam taip pat buvo staigmena. Tik mūsų ateities matymas išsiskyrė. Jis siūlėsi mane vesti ir prisiimti atsakomybę – turėjau galimybę ištekėti ir tarsi paslėpti gėdą, bet pasirinkau elgtis kitaip. Mano vidus priešinosi bet kokiai vestuvių galimybei.
Apie tai, kad galėčiau gimdyti ir auginti viena arba gimdyti ir neauginti, apskritai minčių nebuvo. Sprendimą pasidaryti abortą priėmiau pati. Jis šį sprendimą toleravo. Tokia yra mano istorija. Man atrodo, labai svarbu suvokti, kad nėra vienodų situacijų ir visoms moterims tinkamo vieno sprendimo.
– Užsiminėte, kad nėštumas buvo jūsų paslaptis, kurios neatskleidėte savo šeimos nariams. Kodėl niekam nepasakėte?
– Jau vien prisipažinti atrodė baugu. Be to, tuo metu visuomenėje apskritai buvo daug tabu temų. Tikiuosi, kad dabar aplinka yra pasikeitusi, ir merginos, kurios patenka į tokią situaciją, gali drąsiau kalbėtis. Dalinimasis padeda pamatyti daugiau galimybių nei tik du kraštutinumus: abortas – nuodėmė arba geriausias sprendimas krizinio nėštumo atveju.
Sprendimą pasidaryti abortą priėmiau pati. Jis šį sprendimą toleravo
– Kokios mintys kankino tuo laikotarpiu, kol svarstėte, kokį sprendimą reikėtų priimti?
– Galvoje sukosi įvairūs scenarijai, gausybė minčių. Svarsčiau, o kas būtų, jeigu būtų. Šokas, stresas, nerimas... Galų gale, sukrėtė besikeičiantis kūnas, jautėsi pirmieji pokyčiai. Visa tai buvo nauja.
– Kaip atrodė lemiama diena? Ar prieš procedūrą nekilo minčių, kad galbūt nereikia to daryti?
– Apsisprendimas buvo labai aiškus, jokių kitokių minčių ar baimių nekilo. Jaučiausi ramiai, kad elgiuosi taip, kaip esu pasiruošusi. Tiesą sakant, nesigailiu savo sprendimo. Gailėjimasis neveda niekur, tik augina kaltę, nepadeda žmogui augti. Tačiau man gaila tos jaunos merginos, kuriai teko išgyventi šią situaciją…
Gydytojai nieko neklausė, nekomentavo, profesionaliai atliko savo darbą, ir viskas. Tai mane truputį nustebino, nes buvau girdėjusi pasakojimų, kaip bando perkalbėti arba priešingai, komentuoja, kad čia nieko tokio.
– Ar į procedūrą ėjote viena?
– Taip.
– Kokios buvo pirmos dienos po nėštumo nutraukimo? Apėmė palengvėjimas ar kaip tik pajautėte kaltę?
– Kaltės nejaučiau, tik palengvėjimą. Tarsi akmuo nusirito. Jaučiau stiprų fizinį skausmą, kurį reikėjo pereiti – buvo sunkiau nei per įprastas menstruacijas. Mano kūnas iki šiol prisimena tą pojūtį. Tuo metu norėjau supratingo žmogaus šalia, tačiau niekas nežinojo apie tai, kas su manimi vyksta.
Maždaug po pusmečio, per Vėlines su šeima nuvažiavome į kapines. Ten ant kapo yra iškaltos giminaičio raidės, kuris mirė dar būdamas kūdikis. Žiūrint į jas, mane apėmė labai stiprus jausmas, bet ne kaltė, ne gailestis... Greičiau suvokimas, kas iš tiesų įvyko. Paskui pamažu ėmiau galvoti apie pamatinius gyvenimo klausimus ir savo atsakymus į juos: kas yra žmogus, kur jo pradžia, kas yra meilė, santykiai, šeima.
Kaltės nejaučiau, tik palengvėjimą. Tarsi akmuo nusirito
– Gydytojai dažnai pastebi, kad moteris, pasidariusias abortą, apninka niūri nuotaika, depresija. Yra ir metinių sindromas, pasireiškiantis stipriu liūdesiu kasmet per nėštumo nutraukimo dieną. Ar jūs tą patyrėte?
– Aš su tuo nesusidūriau. Žinau, kad vienoms pasireiškia depresija, o kitos nieko nejaučia. Turbūt mano tokia psichika, sauganti nuo depresijos. Kai susiduriu su problema, priimu kaip pamoką, visada galvoju, ką galiu iš to išmokti. Ieškau šviesos ir neužklimpstu gėdos jausme, vienatvėje. Turiu prisipažinti, kad neskaičiuoju ir nežinau dienos, kada buvo nutrauktas nėštumas. Protarpiais pagalvoju, kiek tam žmogui dabar būtų metų.
Po kurio laiko tiesiog priėmiau, kad tai yra mano patirtis ir sprendimas, už kurį nieko nekaltinu. Galėčiau permesti atsakomybę ir sakyti, jog mano partneris nepakankamai saugojosi, kodėl manęs niekas neišklausė, kodėl gydytoja spaudė džiaugtis... Bet iš tiesų šioje situacijoje nėra kaltų. Gyvenimas, ir tiek.
– Ar vėliau papasakojote artimiesiems savo istoriją? Kaip jie reagavo?
– Šeimos nariams papasakojau gerokai vėliau nei draugėms. Pirmiausia pradėjau kalbėti su širdies patikėtinėmis. Turiu tokių vyresnių draugių, tetų, kurios pačios su manimi yra atviros, nuoširdžios, aš galiu jomis pasitikėti.
Kadangi šeimoje mes apie emocijas, patyrimus atvirai nesikalbėjome, tas ir dabar nepasikeitė. Mano istorijos kaip fakto įvardijimas kažkokių didelių emocijų nesukėlė, tuo labiau kad tai jau buvo padaryta. Gal aš jaudinausi, kaip sureaguos mama, o ji nerimavo, kaip sureaguos jos kolegos ir pažįstami, bet jokia bomba nesprogo. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu kalbėti.
– Kas visu šiuo periodu buvo sunkiausia?
– Pakeisti nuostatas. Mes dažnai užaugame, gyvename ribotų įsitikinimų narve ir galvojame, kad tai yra visas pasaulis. Sunkiausia buvo pripažinti, kad tuo metu galėjau pasirinkti milijoną kitų galimybių, kaip man pasielgti, ir pripažinti, jog ne viską gyvenime galiu sukontroliuoti. Buvo sunkus vidinis darbas, kuris labai išlaisvino, suteikė daug išminties ir empatijos.
Kažkuriuo metu prisiskaičius straipsnių buvo iškilusi baimė, kad po aborto nebegalėsiu pastoti. Galvojau, jog esu pažeista, sugadinta, paženklinta visam gyvenimui. Reikėjo atsisukti į baimę ir paklausti, ką galiu padaryti, kad įsitikinčiau, ar tikrai esu tokia sužeista ir sugadinta... Išsiaiškinti, ar tai baimei yra nors menkiausias pagrindas.
– Kada pajautėte, kad pamažu vėl stojatės ant kojų ir gyvenimas grįžta į įprastas vėžes?
– Gana greitai grįžau, gyvenimas į savo vėžes pats įstatė kokią trečią dieną, kai fiziškai baigėsi intensyviausi skausmai, kraujavimas. Vėliau pradėjo kilti įvairūs klausimai, susiję su gyvybe, vaikais, šeima. Šis gilus procesas vyko po truputį.
– Kaip jaučiatės šiandien? Vis dar prisimenate tą dieną?
– Neprisimenu ir neišgyvenu, kol kas nors nepaklausia arba aplinkybės neprimena. Šiandien esu dviejų dukrų ir dviejų sūnų mama ir klausiu savęs, ką galiu padaryti, kad jei taip nutiktų mano vaikams, jie pasitikėtų manimi ir ateitų pasikalbėti. Kad jiems nereikėtų ieškoti nelegalių būdų arba išgyventi stingdančio, gniuždančio gėdos, baimės, vienatvės jausmo.
Man atrodo, jog supratimas, kaip veikia kūnas, gebėjimas ne tik džiaugsmingai, bet ir sąmoningai, atsakingai naudotis savo seksualumu, yra labai svarbus. Esu susifokusavusi į gyvenimą ir kur galiu panaudoti savo patirtį.
Jeigu grįžčiau į tą pačią akimirką ir būčiau ta pati 20-metė su tomis pačiomis nuostatomis, padaryčiau tą patį
– Jeigu galėtumėte sugrįžti 20 metų atgal, ar vis tiek pasirinktumėte nėštumo nutraukimą?
– Jeigu grįžčiau į tą pačią akimirką ir būčiau ta pati 20-metė su tomis pačiomis nuostatomis, padaryčiau tą patį. Bet jeigu taip atsitiktų 20-metei su dabartine mano patirtimi, žiniomis, suvokimu, kad aš galiu paprašyti pagalbos ir neprivalau pastojus ištekėti, tai galbūt priimčiau kitokį sprendimą. O gal ir ne.
– Šiuo metu esate keturių vaikų mama. Kaip supratote, kad tam atėjo tinkamas metas?
– Ironiška, bet antrasis nėštumas irgi nebuvo planuotas. Tik tuo metu jau dirbau, jaučiausi labiau pasitikinti savimi, savarankiška. Nėštumas priminė ankstesnę patirtį: pirmi du mėnesiai tarsi pakartojimas, net maistą galėjau valgyti tik tokį patį. O vėliau jau įžengiau į nepažintą teritoriją, ir viskas vyko pirmą kartą.
Atsimenu, gimus dukrai, pagalvojau, kad įdomu, kaip būtų atrodęs pirmasis vaikas. Turbūt panašios mintys kils iki gyvenimo pabaigos, bet jos nesukelia emocinio skausmo, nėra įkyrios. Tiesiog mintys ir tiek.
Kažkuriuo metu man buvo labai svarbu leisti sau išgedėti. Buvau sąmoningai paskyrusi tam visą dieną. Rašiau, kaip jaučiuosi, leidau kilti visokiems vaizdiniams. Atsimenu verkiau. Kilo poreikis tyliai pabūti su ta dvidešimtmete, buvo liūdna už ją. Matyt, paleidau tai, kas buvo užspausta.
– Ko palinkėtumėte moterims, išgyvenančioms tą patį, ką teko patirti jums?
– Palinkėčiau saugios aplinkos, kur jos galėtų ramiai pabūti, suprastų, kaip jaučiasi. Žmonių, kurie išklausytų, nesmerktų, neaiškintų, ką reikia daryti, bet padėtų suvokti, ko jos nori. Linkėčiau matyti daugiau galimybių nei du kraštutinumai.
Kad drąsiai prašytų pagalbos, pasitikėtų draugais, o jei jų nėra, ieškotų psichologų, specialistų, kuriais gali pasitikėti. Kad suprastų, jog tai yra jų sprendimas ir gyventi su tuo sprendimu reikės joms, o ne draugėms ar psichologams. Svarbiausia, jog pasikliautų savo vidiniu žinojimu.
– Visuomenė labai aiškiai pasiskirsčiusi į dvi puses: vieni sako, kad moteris tampa žmogžude, o kiti, jog ji privalo turėti teisę spręsti, ką daryti su savo kūnu. Kaip manote, iš kur tokia priešprieša kyla?
– Čia yra gilūs socialiniai, kultūriniai dalykai, susiję su religija, ekonomine padėtimi ir daug kitų veiksnių. Prisimenu, kaip mano suvokimą praplėtė supratimas, kad kitose kultūrose yra šiek tiek kitaip. Man atrodo, svarbu nutarti, ko mes norime, linkime savo draugėms, seserims, dukroms, anūkėms, ir tada daryti konkrečius veiksmus, kad tai pasiektume.
Aš norėčiau, jog mano dukros savo gyvenamoje aplinkoje jaustųsi saugios bei pasitikinčios, o ne bauginamos ir gąsdinamos, nes aš turėjau baimę, kad liksiu viena, būsiu apkaltinta paleistuvyste.
– O jūs pati jautėte visuomenės spaudimą? Gal net teko išgirsti kaltinimų, kad nužudėte savo vaiką?
– Spaudimą jaučiau dar paauglystėje, dėl to ir išgyvenau tiek emocijų, susijusių su baime, gėda, kalte. Mes labai greitai metame akmenis į kitus. Manau, kad atėjo laikas išeiti iš mąstymo arba-arba. Iš tikrųjų gyvenime yra ir-ir – gali būti ir taip, ir taip.
Jeigu aš savęs nelaikysiu žmogžude arba eisiu iškėlusi galvą, nors pagimdžiau vaiką nesantuokoje, tai ir kiti į mane taip žiūrės. Tai bus mano sprendimas, ir noriu, kad visuomenė jį priimtų bei gerbtų. Jeigu aš nutrauksiu nėštumą, noriu, kad lygiai taip pat būčiau gerbiama.
Šiandien esu dviejų dukrų ir dviejų sūnų mama ir klausiu savęs, ką galiu padaryti, kad jei taip nutiktų mano vaikams, jie pasitikėtų manimi ir ateitų pasikalbėti. Kad jiems nereikėtų ieškoti nelegalių būdų arba išgyventi vienatvės jausmo
– Matydama, kas vyksta Lenkijoje, kaip priešinasi dvi visuomenės pusės, ką jūs apie tai galvojate? Kokioje pusėje esate?
– Aš nepalaikau jokios pusės. Palaikau moterį, kuri dėl kokių nors priežasčių neplanuotai pastojo. Man svarbiausia žmogus, o ne politika. Noriu, kad kiekviena moteris turėtų galimybę gauti visą įmanomą palaikymą, pagalbą, konsultacijas laisva valia.
Jeigu ji priima sprendimą gimdyti, turi sulaukti deramos pagalbos ir jaustis maksimaliai komfortiškai. Jei pasirenka nutraukti nėštumą – turi galėti tai įgyvendinti kiek įmanoma saugiau, kad nereiktų bėgti į kitas valstybes ar daryti tą nelegaliai. Tai yra ne politika, o realių moterų gyvenimai.
– Ar jūsų neskaudina visuomenės noras kištis į moterų gyvenimą?
– Manęs neskaudina. Tik man atrodo, jog daug daugiau naudos būtų, jei kiekvienas pirmiausia paklaustume savęs, ko mes iš tiesų linkime savo artimiesiems, ir tada nutartume, ką daryti. Ir darytume. Kažkada perskaičiau tokią mintį: „Kai tu kišiesi į kitų gyvenimą, tu ir gyveni kitų gyvenimą. O kas tuo metu gyvena tavąjį?“
VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ teikia pagalbą moterims, išgyvenančioms neplanuotą, krizinį nėštumą, kūdikio netektį dėl persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar aborto. O taip pat moterims išgyvenančioms pogimdyminę depresiją.
Pagalbos galite kreiptis: tel. 8 603 57912;
