Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos, per 47 metus, atlikus įvairių organų transplantacijas, gyvenimo džiaugsmas buvo sugrąžintas tūkstančiams žmonių.
Dabar organų donorystės ir transplantacijos procesą reglamentuoja įstatyminė bazė, įvairūs teisės aktai.
Lietuvoje veikia du transplantacijos centrai – Vilniuje ir Kaune, kuriuose atliekamos įvairių organų transplantacijos, taip pat dirba donorinės ligoninės, kuriose ruošiami organų donorai. O tada, prieš penkis dešimtmečius, viskas šioje srityje buvo nauja, tik skynėsi kelią.
Šis straipsnis – apie transplantacijos pradžią Lietuvoje, apie sunkiai įsivaizduojamas kliūtis ir iššūkius, su kuriais susidūrė gydytojai prieš pusę amžiaus.
B.Dainys: pradžia buvo labai primityvi
Profesorius, habilituotas daktaras, nefrourologas Balys Dainys – vienas tų entuziastų, kuris aktyviai dalyvavo pradedant organų donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje. Paklaustas, kaip, žvelgiant iš šių dienų, atrodo transplantacijų eros mūsų šalyje pradžia, B.Dainys ilgokai ieško tinkamų žodžių: „Primityviai viskas, kas tada buvo daroma, atrodo. Bet juk ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje novatoriškoje transplantacijų srityje tokia padėtis buvo“.
Po pokalbio su profesoriumi Baliu Dainiu ir medicinos daktare, imunologe, docente, imunologijos pradininke Lietuvoje Nijole Regina Šekšteliene aišku viena – jei ne asmeninė šių ir kitų gydytojų iniciatyva, ne begalinis noras padėti sunkiai sergantiems ligoniams – kažin, ar Lietuvos organų donorystė, transplantacija ir imunologija galėtų džiaugtis tokiais pasiekimais, kokie yra dabar.
Praktinių ir teorinių žinių paieška
Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, sveikatos apsaugoje, kaip ir visose gyvenimo srityse, galiojo sovietinės valdžios patvirtintos taisyklės. Gydytojų troškimas ir Lietuvoje pradėti transplantacijas buvo didžiulis, tačiau kildavo visokių trikdžių, trūko informacijos.
Tos literatūros nebuvo, o jei ir buvo – priėjimo prie jos neturėjome. Remdavomės nuogirdomis, – B.Dainys.
„Informaciją apie transplantacijas gaudydavome iš visur, kur tik buvo įmanoma. Tos literatūros nebuvo, o jei ir buvo – priėjimo prie jos neturėjome. Remdavomės nuogirdomis.
Tiesa, iš Maskvos kartais gaudavome specialų medicininį žurnalą, kuriame, laimei, būdavo ir užsienio literatūros santrumpų, apžvalgų“, – prisimena B.Dainys.
Teorinių žinių neužteko – reikėjo ir praktinio patyrimo. Todėl profesorius Algimantas Marcinkevičius komandiruodavo B.Dainį į Maskvą, į N.Lopatkino urologijos kliniką, kurioje jau buvo atliekamos mirusio žmogaus inkstų transplantacijos. Jaunasis gydytojas entuziastingai į tokias komandiruotes vyko.
Tačiau profesorius A.Marcinkevičius į Maskvoje taikomą praktiką – organus imti iš gatvėje mirusio žmogaus – žiūrėjo skeptiškai. „Tai iš tiesų atrodė rizikingas transplantato (donorinis organas, kuris transplantuojamas į recipiento kūną) paėmimo būdas, juk kildavo įvairių infekcijų pavojus – niekas negalėjo pasakyti, kuo tas gatvėje rastas žmogus galėjo būti sirgęs“, – pripažįsta B.Dainys.
Todėl jis gavo kitą profesoriaus A.Marcinkevičiaus užduotį – „eiti į reanimacijos skyrius ir tartis“ dėl galimybės iš ten sulaukti mirusių žmonių.
„Eidavau į tuometinę pirmąją tarybinę (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninę – ten buvo neurologinio profilio, neurochirurginė reanimacija. Susitarimas buvo toks: mirštantį ligonį atvežti į Antakalnio ligoninę ir, kai jau visos gaivinimo priemonės pritaikytos, bet žmogus miršta – sustoja jo širdis – imti inkstus transplantacijai“, – pasakoja B.Dainys.
Pasak jo, nebuvo net minčių organus donorystei paimti, kol plaka širdis. Apie smegenų mirtį niekas nedrįso kalbėti.
Dabar organų donorystė iš mirusio asmens neįsivaizduojama be reanimacijos skyriuje gydytojų konsiliumo konstatuotos smegenų mirties. O anuomet... Net tuometinis sveikatos apsaugos ministras, kurio specialybė – gydytojas, buvo prigrasinęs, kad transplantacijai organus galima imti tik po širdies sustojimo. Jokiais būdais – iš žmogaus, kurio širdis dar plaka.
„Todėl transplantacijų rezultatai būdavo prasti, neretai transplantacijos iš viso nebuvo atliekamos, nes donoro organai jau būdavo negyvybingi“, – apmaudo neslepia B.Dainys.
Be to, tuomet į gydytojų galvas buvo kalamas kitas absurdas: esą sovietinė medicina tiek toli pažengusi, kad pajėgi atgaivinti... bet kurį mirusįjį.
Gavo leidimą transplantacijoms
Daug ligonių, kuriems buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas, mirdavo. Diagnozavus nepagydomą ligą, jie ligoninėje praleisdavo mėnesių mėnesius. Čia po kelis kartus per savaitę jiems buvo atliekamos dializės procedūros.
Deja, kai kurie ligoniai, sergantys lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, negaudavo jokios pagalbos – geriausiu atveju jų paskutinės dienos buvo lengvinamos vien stipriais nuskausminamaisiais.
Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sergančių ligonių negalima buvo gydyti hemodialize, nes rusiškas dirbtinio inksto aparatas tam beveik netiko.
„Be to, tais laikais dializės procedūros pacientams būdavo tikra kančia“, – pripažįsta B.Dainys. Gydytojai suprato, kad vienintelė galimybė išgyventi šiems žmonėms – inkstų transplantacija.
Lietuvos gydytojai jau 1968 metais buvo pasirengę atlikti transplantacijas. Tačiau entuziazmą atšaldė estų pavyzdys – 1968 metais jie, neturėdami Maskvos leidimo, atliko dvi inkstų transplantacijas. Deja, jos buvo nesėkmingos.
„Maskva estų už tai nepaglostė, iš pareigų net buvo atleistas vyriausiasis gydytojas. Todėl mes ryžomės laukti leidimo“, – prisimena B.Dainys.
Maskva estų už tai nepaglostė, iš pareigų net buvo atleistas vyriausiasis gydytojas. Todėl mes ryžomės laukti leidimo, – prisimena B.Dainys.
Maskvos ministerijos leidimas operacijai atlikti, sulaukus komisijos vertinimų, buvo gautas 1969 metų gruodį, o jau po kelių mėnesių – 1970 m. vasario 18-ąją – Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, kuri buvo tuometėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, atlikta pirmoji inksto transplantacija.
Recipientas buvo 23 metų vaikinas, septynerius metus sirgęs lėtiniu inkstų nepakankamumu. Ligai sparčiai progresuojant, kelis mėnesius iki transplantacijos vaikinas praleido ligoninėje – čia jam dukart per savaitę buvo atliekamos hemodializės procedūros.
Donore tapo 48 metų moteris – jos inkstai transplantacijai buvo paimti, praėjus 20 minučių po ūmaus širdies sustojimo ir nesėkmingos reanimacijos. Kol buvo paimamas donorinis organas, recipientas buvo šalia esančioje operacinėje. Operacija, kurios metu recipiento kūne atgulė donorės inkstas, truko 2 valandas 50 minučių.
Deja, praėjus mėnesiui po operacijos, recipientas staiga pradėjo karščiuoti. Buvo įtartas ūmus inksto atmetimas. Būklei blogėjant, transplantatą nuspręsta pašalinti. Tačiau progresuojant sepsiui, balandžio 12-ąją recipientas mirė. Taigi pirmasis žmogus su donoriniu organu išgyveno nepilnus du mėnesius.
Kolegos buvo geranoriški
Tai, kad pirmaisiais metais buvo atliktos 2 inkstų transplantacijos, 1974 metais – 25, o 1975 metais – jau 71 – asmeninis profesoriaus B.Dainio indėlis. Kas rytą B.Dainys sėsdavo prie telefono ir skambindavo į visas Lietuvos ligonines, teiraudamasis, gal tarp gydomų pacientų yra potencialių donorų.
„Aš tiems ligoninių vadovams nė vienos dienos neleidau pamiršti organų transplantacijos“, – šypteli B.Dainys.
Kai transplantacijų skaičius išaugo, į pagalbą B.Dainiui, kuriam jau tapo sunku suktis operacinėje dėl darbo krūvio, profesorius A.Marcinkevičius atsiųsdavo kitų gydytojų – sakydavo jiems: „Eik ir padėk Dainiui!“ Pasak B.Dainio, kolegos buvo labai geranoriški – nebuvo taip, kad prašytų priedų už viršvalandžius ar laisvos dienos, nes turėjo papildomo darbo.
Skundas pasiekė patį Brežnevą
Tuo metu galiojo dar viena absurdiška nuostata: sovietų sąjungoje žmogus yra valstybės nuosavybė, tad jokio artimųjų pritarimo donorystei atsiklausti nereikėjo. Tačiau, nepaisydamas šio griežto draudimo, gydytojas su artimaisiais kalbėdavo – informuodavo apie mirtį, paaiškindavo, kad inkstai bus paimti transplantacijai.
„Visko būdavo – kai kurie artimieji sutikdavo, pritardavo donorystei, kai kurie piktindavosi, iškoneveikdavo – kokius čia eksperimentus atliekate, geriau su šunimis tuos eksperimentus darykite!“ – pasakoja B.Dainys.
Vis tik vieną rimtą konfliktą profesorius B.Dainys prisimena iki šiol: „Tai įvyko maždaug 1975 metais. Į vieną rajoninę ligoninę nuvykau paimti reanimacijoje mirusio žmogaus inksto. Jį turėjau atvežti į Santariškes ir transplantuoti recipientui. Praėjus kuriam laikui po sėkmingos transplantacijos, buvo gautas skundas, kad aš inkstą paėmiau iš dar gyvo žmogaus. Kaip ir per bet kokią operaciją, išimant inkstą taip pat buvo kraujo, tad viena pagalbinė darbuotoja nusprendė, kad žmogus buvo nužudytas, ir pranešė apie tai jo giminėms“, – prisimena B.Dainys.
Skundas apie „nužudytą pacientą“ pasiekė Maskvą – patį CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą.
„Žinoma, Brežnevas į Lietuvą neatvažiavo. Bet skundą tikrino didžiulė komisija. O man šis įvykis gyvenimą gerokai sutrumpino“, – prisipažįsta B.Dainys.
