Natalia Kyrkach-Antonenko apie tai sužinojo per dvi valandas. Artilerijos smūgis. Šrapnelis į galvą. Mirtis per kelias sekundes. Savanoriai atpažino jos vyrą Vitalijų iš jo išvaizdos ir ilgų plaukų. Vienas telefono skambutis ir N.Kyrkach-Antonenko svajonės apie bendrą šeimą išsisklaidė, rašoma „The Economist“.
Tačiau ji buvo pasiruošusi tokiam atvejui. Dabar moteris ketina kurti šeimą viena, naudodama spermą, kurią pora užšaldė per vieną iš dviejų kartų, kai Vitalijus grįžo namo. Socialiniuose tinkluose paskelbtame emocingame kreipimesi, parašytame praėjus mėnesiui po vyro mirties, ji paragino kitas poras sudaryti tokį pat draudimo polisą.
„Tai gali būti jūsų vienintelis šansas. Pagalvokite ir neatidėliokite, prašau jūsų“, – rašo ji.
Vasario mėnesį Rusijos tankai sukrėtė Ukrainos vaisingumo pramonės suklestėjimą. Balandį klinikos vėl atsidarė jau pasikeitusiame pasaulyje. Anksčiau klientai paprastai būdavo užsieniečiai, besinaudojantys liberaliomis Ukrainos surogatinės motinystės taisyklėmis. Dabar jais dažnai yra ukrainiečių poros, nerimaujančios dėl to, kad vyrui tenka vykti kovoti.
Didžiausia šalies vaisingumo klinika „Motina ir vaikas“ pradėjo programą, kuria siekiama patenkinti naująją paklausą, skatindama kariškius ir moteris užšaldyti savo spermą ar kiaušialąstes. Jų partneriams buvo pasiūlytos didelės nuolaidos pagalbinio apvaisinimo programoms, kurios paprastai kainuoja nuo 1,3 tūkst. iki 4 tūkst. JAV dolerių.
Labiausiai nepasiturintiems asmenims gydymas buvo suteikiamas nemokamai. Gydytojai iniciatyvą pavadino „Didvyrių tauta“ – taip buvo užsiminta apie didėjantį kūdikių, pradėtų žuvusių ar sunkiai sužeistų tėvų, skaičių. Jie mano, kad ši programa padėjo klinikai sugrąžinti maždaug 80 proc. prieškarinio pajėgumo.
Pagrindiniame Kyjivo filiale dirbantis 37 metų gydytojas Vitalijus Radko sako nebuvęs tikras, ar jo darbuotojai išsaugos darbo vietas, kai pavasarį vėl priims klientus. Vis dėlto prasidėjus mobilizacijai, jis pastebėjo, kad pacientų daugėja. Dabar kiekvieną mėnesį pro jo duris įžengia 30–40 porų, kurių vyrai kovoja.
Jo kabinete kabo šimtai vaikų, kuriuos gydytojas padėjo atvesti į pasaulį, nuotraukų. Prieš karą beveik pusė pacientų buvo užsieniečiai, daugiausia iš Kinijos, taip pat Amerikos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos. Dabar yra tik ukrainiečiai. 40 proc. sudaro kariškiai.
V.Radko sako, kad atvykę vyrai daug nekalba. Kalba moterys. Tačiau visi supranta potekstę.
„Gydytojas ir pora žino, kad vyras gali būti sužeistas arba žūti kovodamas fronte. Nereikia to įgarsinti. Iš jų nuotaikos ir rimtų žvilgsnių veiduose galima suprasti, kad jie supranta“, – teigia jis.
Gydytojas sako, kad karas pakeitė jo paties požiūrį į darbą – jis niekada nesijautė toks reikalingas. Būtent nuo tokių žmonių kaip jis, priklauso, ar pavyks apriboti katastrofišką Rusijos invazijos poveikį Ukrainos gimstamumui.
„Kai tavo šalyje vyksta karas, o tu nesi fronte, turi daryti tai, ką moki geriausiai, o mes geriausiai galime suteikti gyvybę naujiems ukrainiečiams“, – įsitikinęs jis.
Kai tavo šalyje vyksta karas, o tu nesi fronte, turi daryti tai, ką moki geriausiai.
Praktiniai klausimai gali būti sudėtingi, nes kariai dažnai atvyksta sužeisti ir patyrę stresą. Taip pat gali būti sudėtinga orientuotis Ukrainos biurokratijoje. Vietos įstatymai nenumato jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima naudoti donoro genetinę medžiagą po jo mirties.
Todėl klinikoms reikia, kad pacientai gautų privačius įgaliojimus, kuriuose būtų konkrečiai nurodyta teisė į reprodukciją po mirties. Tanya ir jos partneris Eduardas Konovka, tarnaujantis Ukrainos kariniame jūrų laivyne, jau gavo tokius dokumentus. Jie yra du naujausi gydytojo Radko pacientai, gruodžio pabaigoje pradėję IVF gydymą po 12 metų trukusių bandymų susilaukti kūdikio.
Jie specialiai atvyko iš Juodosios jūros pakrantės, kad pasinaudotų nemokama klinikos programa. Pora sako, jog paskutinė viltis susilaukti vaikų yra tai, kas jiems padėjo išgyventi sunkiu metu.
„Rusija negali iš mūsų atimti svarbiausių dalykų: mūsų laiko, charakterio stiprybės ir svajonių“, – teigia jie.
Inna Tikhonova, psichologė, konsultuojanti kelias kariškių poras, įspėja apie galimus pavojus.
„Vaikas nuo mirusio tėvo – tai ne pleistras žaizdai užklijuoti ir gali sustiprinti traumą, – sako ji. – Kai kur siūloma pirmaisiais metais po netekties vengti bet kokių reikšmingų sprendimų.“
Tačiau N.Kyrkach-Antonenko, kuri per 20 metų gali panaudoti savo mirusio vyro spermą, sako, kad, be dienoraščių, kuriuos jis jai siųsdavo, galimybė susilaukti vaiko yra vienintelis dalykas, kuris jai liko.
„Vitalijaus gal ir nebėra gyvo, bet jo gebėjimas tapti tėvu yra. Kol esu gyva, ketinu susilaukti kuo daugiau jo vaikų“, – teigia moteris.
