Esant prieširdžių virpėjimui, žymiai padidėja išeminio galvos smegenų insulto, staigios mirties rizika, auga bendras mirštamumas, gali išsivystyti širdies nepakankamumas.
Aritmijos priepuoliai yra linkę kartotis, dažnėti bėgant laikui ir nėra visai pagydomi. Tai aktuali šiandienos kardiologijos problema. Kaip atpažinti širdies ritmo sutrikimą ir kaip elgtis ištikus tokiai būsenai, spaudai išplatintame pranešime dėsto Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojas kardiologas Paulius Trinkauskas.
Ūmiai sutrikęs ritmas gali suplakti mirtinus krešulius
Nors negalavimo pavadinimas „prieširdžių virpėjimas“ skamba nekaltai, tai ne tik nemalonus, bet ir labai pavojingas sveikatos sutrikimas, galintis užklupti ūmiai arba tęstis ilgą laiką. Ne visi pacientai pajunta prieširdžių virpėjimo simptomus. Yra žmonių, kurie sutrikus širdies ritmui gali to visiškai nejausti.
„Užklupus ūmiam prieširdžių virpėjimui, dažnai staiga greitas ir neritmiškas pulsas (jis gali būti ir iki 200 kartų per minutę), bet koks fizinis krūvis, kad ir nedidelis (pavyzdžiui, įveikti vos kelias laiptų pakopas), tampa nemenku iššūkiu, nes pacientą pradeda varginti dusulys.
Tačiau didelis neritmiškas pulsas vargina toli gražu ne visus pacientus. Kai kuriems jis būna gana retas – vos 50 ar 60 k/min“, – sako gydytojas kardiologas P.Trinkauskas. Prieširdžių virpėjimo ištiktą žmogų, širdžiai neritmingai kalant pašėlusiu greičiu, išpila prakaitas ir neretai apima nerimas, nežinoma, kas atsitiko širdžiai. Prieširdžių virpėjimo metu esant retam pulsui, gali varginti galvos svaigimas, temti akyse, atsirasti sąmonės netekimo epizodų, dėl to gali sustoti širdis ir ištikti mirtis.
„Dėl neritmingų prieširdžių susitraukimų prieširdyje gali susidaryti kraujo krešulių. Jiems atitrūkus, kraujas krešulius gali nunešti į smegenis, kojų arba žarnyno arterijas ir sukelti galvos smegenų insultą ar sisteminę kitų organų, kraujagyslių emboliją (užsikimšimą), kaip antai, kojos gangrena ar žarnyno infarktas. Pasitaiko atvejų, kai krešulys užkemša širdį maitinančią arteriją – koronarą. Tada pacientą ištinka širdies infarktas“, – atkreipia dėmesį į būsenos pavojingumą gyd. P.Trinkauskas.
Statistika teigia, kad prieširdžių virpėjimas net šešis kartus padidina riziką patirti insultą, kuris kelia didelę grėsmę gyvybei. Iš insultą patyrusių žmonių per metus kas antras miršta, o apie du trečdalius likusių gyvų tampa neįgalūs.
TAIP PAT SKAITYKITE: 10 „nerimtų“ simptomų, kurie praneša apie rimtą ligą
Nejuntami simptomai – dar pavojingesni
Priežasčių atsirasti prieširdžių virpėjimui yra daug. Dažniausios jų: koronarinė širdies liga, arterinė hipertenzija, širdies vožtuvų ydos, cukrinis diabetas, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, skydliaukės ligos.
Prieširdžių virpėjimas net šešis kartus padidina riziką patirti insultą, kuris kelia didelę grėsmę gyvybei.
Reikšmės turi ir genetiniai – paveldimi veiksniai, ypač tais atvejais, jei ritmo sutrikimai ištinka jaunus žmones.
Priežastys, išprovokuojančios prieširdžių virpėjimą, gali būti maža kalio koncentracija kraujo serume gausiai prakaituojant, išsivėmus ar viduriuojant, gausus alkoholio vartojimas, besaikis kavos gėrimas ir rūkymas, stresas, didelis fizinis krūvis, netgi gausus valgymas prieš miegą. Ypatingą provokacinę reikšmę turi arterinio kraujospūdžio padidėjimas. Yra žinoma, kad prieširdžių virpėjimas dažnai atsiranda padidėjus arteriniam kraujospūdžiui.
Prieširdžių virpėjimas dažniau vargina vyresnio amžiaus žmones, ypač kai perkopiama 80 metų. Tačiau pastaruoju metu šis sutrikimas kamuoja vis jaunesnius asmenis. Dažniau nuo jo kenčia moterys nei vyrai.
Neretai pacientai, patiriantys prieširdžių virpėjimą, tikisi, kad „širdies permušimai“ praeis savaime, nesupranta situacijos grėsmingumo ir nesiima priemonių gydyti šio pavojingo gyvybei širdies veiklos sutrikimo.
Gydytojas kardiologas P.Trinkauskas sako, kad "pavojingiausia situacija susiklosto tada, kai prieširdžių virpėjimo simptomai visai ar beveik nejuntami, ir žmonės juos ignoruoja". Tokiais atvejais yra ypač didelė grėsmė patirti insultą ir kitas sistemines embolijas, nes nejausdami simptomų žmonės laiku nesikreipia į gydytojus ir negauna reikiamos pagalbos.
Jeigu pastebite, jog dažnai esate pavargęs, dūstate nuo nedidelės fizinės veiklos, pajutote, kad širdis plaka neritmiškai, pats metas kreiptis į gydytojus, padaryti elektrokardiogramą. Specialistai išsiaiškins, ar patiriami sveikatos sutrikimai nėra pavojingi jūsų sveikatai.
Medikams nustačius prieširdžių virpėjimą, skiriama kraujo krešumą mažinančių vaistų – antikoaguliantų. Jie apsaugo nuo pavojingiausios prieširdžių virpėjimo komplikacijos – galvos smegenų išeminio insulto. Vaistai, skirti prieširdžių virpėjimo sukeliamiems simptomams mažinti, paprastai parenkami individualiai, skiriami arba palaikyti normalų širdies ritmą, arba retinti širdies susitraukimų dažnį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Daivai Sakalei liga pažeidė visą veidą, kol ji pusmetį įrodinėjo, kad jai skirti vaistai gali būti mirtini
Būtina specialisto pagalba
Ko griebtis, jei ištiko ūmus prieširdžių virpėjimo priepuolis? Pirmiausia reikia žinoti, kad širdies ritmą reikia atkurti ne vėliau kaip per 48 valandas. Taigi, per tiek laiko privalu suspėti kreiptis pagalbos į medikus? Delsti negalima. Geriausia kreiptis tik atsiradus simptomams.
Širdies ritmą pirmiausia stengiamasi atkurti medikamentais. Jei išsenka 48 valandų terminas ir medikamentinis gydymas nepadeda, skiriamas širdies ritmo atkūrimas elektroimpulsine terapija. Laiku neatkūrus širdies ritmo, jis gali likti sutrikęs visą gyvenimą. Esant nuolatiniam prieširdžių virpėjimui, kurio dažnis yra retas (50–60 k/min ir retesnis), pacientui implantuojamas elektrinis širdies stimuliatorius, nes tokio dažnio prieširdžių virpėjimas nesugeba pakankamai aprūpinti krauju galvos smegenų, širdies stimuliatorius palaiko nuolatinį, pakankamą širdies susitraukimų dažnį.
Labai svarbu nustatyti prieširdžių virpėjimą sukėlusias priežastis ir stengtis jas pašalinti. Jei prieširdžių virpėjimą išprovokuoja jau anksčiau minėtos ligos (koronarinė širdies liga, arterinė hipertenzija, skydliaukės ligos, cukrinis diabetas), jas reikia kontroliuoti ir gydyti, tinkamai vartoti paskirtus vaistus.
Esant nuolatiniam prieširdžių virpėjimui, kurio dažnis yra retas (50–60 k/min ir retesnis), pacientui implantuojamas elektrinis širdies stimuliatorius.
Bet kokiu atveju reikia atsikratyti žalingų įpročių, siekti neturėti antsvorio ir nutukimo arba jį sumažinti, pakankamai ilsėtis. Labai svarbi yra arterinio kraujospūdžio korekcija sergant arterine hipertenzija. Pajutus neritmišką ar kitokį, keistesnį, iki tol nejaustą širdies plakimą, reikia pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba gydytoju kardiologu. Jums bus atlikti būtini instrumentiniai tyrimai, tarp kurių dabar yra ir nesunkiai prieinamas ilgalaikis elektrokardiogramos analizavimas 24 valandų trukmės Holterio monitoriumi, kuris dažnai padeda identifikuoti iki tol nediagnozuotus širdies ritmo sutrikimus, tarp jų – ir prieširdžių virpėjimą.
