Sąlygos turėtų keistis
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (ULAC) Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė, komentuodama susidariusią situaciją, sutiko, kad pirmas blynas visada būna prikepęs.
„Kadangi priverstinis karantinavimas savivaldybėse įvestas tik nuo vakar dienos, tai visiems yra naujiena, pirmas kartas ir nėra recepto, kaip ir ką daryti. Mano manymu, žmonių pasipiktinimas kilo ir pirmos nuotraukos pasklido iš Vilniaus oro uosto, iš kur visi žmonės buvo suvežti laukti transporto išskirstant juos į jų savivaldybes.
Žinoma, savivaldybės turėjo pasirūpinti tam tikromis gyvenimo vietomis, surasti jas tokias, kad žmonės ten galėtų būti komfortiškai, gyventi po vieną arba šeimomis.
Žinoma, savivaldybės turėjo pasirūpinti tam tikromis gyvenimo vietomis, surasti jas tokias, kad žmonės ten galėtų būti komfortiškai, gyventi po vieną arba šeimomis. Žinau, kad šiandien vyksta susitikimas su merais, ir ši situacija turi keistis, žmonės bus išskirstyti“, – teigė pašnekovė.
Kokia rizika užsikrėsti?
Paklausta, ar pagrįstos žmonių baimės, kad gyvenant sąlygomis, kuriose apie saugią izoliaciją kalbėti gana sunku, kad grįžę sveiki, netrukus jie taps sergantys, epidemiologė priminė, kad visi šie žmones jau skrido vienu lėktuvu.
„Ir jiems didžiausia rizika buvo užsikrėsti lėktuve, kur oras yra suspaustas, jis cirkuliuoja, ir visi kvėpuoja tuo pačiu oru. Po skrydžio jiems visiems buvo pamatuota temperatūra ir tokių, kuriems ji pakilusi, nebuvo. Antraip jie būtų išvežti į ligoninę. Vadinasi, skrydžio metu veikė tik vienas epidemiologinis kriterijus – ta pati teritorija.
Po to jie buvo patalpinti laikinam buvimui, kol bus išvežioti po savivaldybes, kuriose gyveno. Taigi didesnę riziką užsikrėsti jie turėjo lėktuve nei viešbutyje. Arba net užsienio šalyje, kurioje tuo metu buvo. Tarkime, šiandien daugiausiai įvežtinių atvejų turime iš Jungtinės Karalystės, nes joje tik dabar pradėta imtis priemonių“, – tikino D.Razmuvienė.
Kodėl priverstinis karantinas būtinas
Ar iš tiesų reikia tokio priverstinio karantinavimo viešbutyje su visais kitais net tiems, kuriems jau iš anksto buvo paruoštos vietos saviizoliacijai?
„Kalbant apie socialinį išprusimą ir atsakomybę, galima atsigręžti kad ir mano daržą – į medikus. Tai išprusę, socialiai integravęsi žmonės. Tačiau net jie nesilaikė griežtos saviizoliacijos. Todėl ir turime vietinius susirgimo atvejus, kad ne visi žmonės laikosi individualios saviizoliacijos režimo, netgi medikai. Taigi tokia patirtis jau buvo ir ji nepasiteisino. Vadinasi, reikia kažką keisti.
Didžiausia rizika buvo užsikrėsti lėktuve, kur oras yra suspaustas, jis cirkuliuoja, ir visi kvėpuoja tuo pačiu oru.
Kitos šalys tokį saviizoliacijos modelį ėmė taikyti dar vasario mėnesį. Pavyzdžiui, žmones specialiose savivaldybių patalpose karantinavo Prancūzija, Vokietija. Yra sudėtinga sekti žmones, kai jie izoliuojasi individualiai. Tarkime, specialistas skambina, klausia, kaip žmogus jaučiasi, o jis atsako – viskas gerai, esu namuose. Bet ar tikrai jis tuo metu namuose, niekas nepatikrins“, – svarstė specialistė.
Visgi specialistė sutiko, kad naujoji karantinavimo tvarka buvo įvesta labai skubiai, ir savivaldybės nebuvo pasiruošusios. Dėl to nutiko tai, kas nutiko. Pasak jos, greičiausiai skubėta įvesti privalomą karantinavimą todėl, kad per šią savaitę bus atskraidinti visi užsienyje įstrigę žmonės.
Dvi didžiausios klaidos
Kalbėdamas apie koronaviruso plitimą Lietuvoje ir karantiną, infektologas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Alvydas Laiškonis pirmiausiai įvardijo dvi didžiules klaidas, kurios buvo padarytos.
„Pirmoji klaida, kad nebuvo pasirūpinta testais. Visuomenei nuolat buvo tvirtinama, kad testų pakankama, bet kai mes matėme, kiek jų per dieną atliekama vos po 3–5, buvo aišku, kad jų stinga.
Antroji klaida – man labai gaila, kad nebuvo pasirūpinta medikų apsauga. Jos ir dabar trūksta, todėl nemažas skaičius medikų pateko į karantiną. Bijau, kad jeigu taip bus ir toliau, neteksime vis daugiau medikų ir tuo sunkesnė bus kova, ne tik koronaviruso, bet ir kitų ligų diagnostika ir gydymas.
Todėl jau dabar reikėtų pagalvoti apie vyresnio kurso medicinos fakultetų studentus ir rezidentus ir ruošti pamainą, nes jų pagalbos gali prireikti. Juos būtina apmokyti, kad atsiradus kažkur spragai būtų galima nusiųsti paruoštus, apie pagrindines priešepidemines priemones žinančius medikus. Ir kad jie tomis priemonėmis būtų aprūpinti.
Dabar aš kontaktuoju su ligoninėmis: kai paklausai per televiziją, susidaro įspūdis, kad visko jose yra, bet iš tiesų stinga ir respiratorių, ir drabužių, visko“, – teigė pašnekovas.
Sergančiųjų kontingentas – 20–40 metų žmonės
Pasak jo, karantinas yra pagrindinė infekcinių ligų epidemijų valdymo priemonė nuo dar nuo XIV amžiaus. Ir dabar, kol nėra skiepų ir kitų priemonių, svarbiausia priemonė yra karantinas, t. y. neleisti virusui plisti. Tačiau Lietuvoje jis taip pat buvo įvestas pavėluotai.
„Teko skaityti spaudoje, kad saviizoliacija riboja žmonių teises, bet kai grėsmė iškyla šimtams tūkstančių, gal visgi reikėtų apriboti tūkstančio teises, kad šios grėsmės išvengtume. Kol mes turėjome tik vieną kitą įvežtinį atvejį, buvo kalbama tik apie tai, kad tai pavojinga vyresnio amžiaus žmonėms, tačiau nuo vakar jau sakoma, kad pagrindinis sergančiųjų kontingentas – 20–40 metų amžiaus žmonės“, – svarstė infektologas.
Turėjo būti parūpinta apsaugos priemonių
Medikas visgi sutiko, kad tokios karantinavimo sąlygos, į kokias antradienį pateko sugrįžę žmonės, nebuvo tinkamos. Idealiu atveju jiems turėjo būti parūpinta apsaugos priemonių, kurių, deja, pas mus stinga visiems. Ir tai didžiausia Valstybės ekstremalių situacijų komisijos klaida.
„Buvo sakoma, kad mes visko turime pakankamai, viskas yra rezervuose, o paaiškėjo, kad mes nieko neturėjome. Trūksta priemonių tiek medikams, tiek priverstinai karantinuojamiems žmonėms. Mes jau visur pavėlavę, o dabar gauti reagentų testams ir apsaugos priemonių daug sudėtingiau. Pirmas atvejis buvo praneštas sausio mėnesį, taigi mes turėjome labai daug laiko tuo pasirūpinti, bet tai nebuvo padaryta.
Mane pribloškė, kad naujojoje infekcinėje ligoninėje Vilniuje, kuri neseniai pastatyta, nenumatytas intensyvios terapijos skyrius.
2003 m. man teko būti Prancūzijoje, kai buvo SŪRS protrūkis. Ten jam buvo paruošta labai iš anksto. Visi specialistai buvo apmokyti, kaip elgtis, visi turėjo pakankamai apsaugos priemonių, vienkartinės priemonės nebuvo skalbiamos (dabar iš bėdos tai daroma Lietuvoje – red.), o naikinamos, viskas buvo paruošta nuo A iki Z. Tačiau tam turi būti komanda, į kurią įeitų specialistai – virusologai, epidemiologai.
Deja, Lietuvoje nuspręsta, kad epidemiologai mūsų šaliai visai nereikalingi. Universitete jie neruošiami, kai buvo naikinami etatai rajonuose, pirmiausiai buvo atsisakoma infektologų. Nepriklausomoje Lietuvoje medikams nebuvo organizuota nė vieno mokymo, išskyrus SŪRS metu, kaip elgtis infekcinių ligų grėsmės akivaizdoje. Todėl turime kuriozų.
Mane pribloškė, kad naujojoje infekcinėje ligoninėje Vilniuje, kuri neseniai pastatyta, nenumatytas intensyvios terapijos skyrius. Įsivaizduokite – infekcinė ligoninė be intensyvios terapijos skyriaus!
Laimė, dabar pavyko perdaryti dar neapgyvendintą tuberkuliozės skyrių, paversti jį intensyviosios terapijos skyriumi. Tai neįsivaizduojamas dalykas, nes infekcinėmis ligomis sergantiems asmenims labai dažnai reikalinga intensyvi terapija, tačiau naujausia ligoninė suprojektuota be jo“, – teigė A.Laiškonis.
Jeigu sugebėsime griežtai laikytis visų karantino priemonių, per kelis mėnesius galbūt iš šios situacijos išbrisime.
Sergamumas dar tik augs
Paklaustas, ko tikėtis artimiausioje ateityje, medikas sakė neabejojantis, kad karantinas tęsis (karantinas pratęstas iki balandžio 13 dienos – red.) o teikti prognozes dėl duomenų stygiaus yra sudėtinga.
Vis dar nežinoma, ar persirgus COVID-19 susidaro ilgalaikis imunitetas. Palyginimui, jis prisiminė garsiąją 1918 m. „ispanką“ (ispaniškasis gripas – red.), kai per trejus metus šiuo gripu persirgo beveik visas pasaulis. Beje, tas gripas taip pat pas mus atkeliavo per Ameriką iš Kinijos.
TAIP PAT SKAITYKITE: V.Losytė. Kaip buvo stabdoma greičiausiai plitusi gripo epidemija, nusinešusi 25–50 mln. gyvybių?
„Jeigu sugebėsime griežtai laikytis visų karantino priemonių, prireikus panaudosime net sukarintas institucijas, per kelis mėnesius galbūt iš šios situacijos išbrisime. Šiuo metu susirgimų atvejų skaičius kasdien sparčiai auga.
Kita vertus, anksčiau neaugo tik todėl, kad žmonės nebuvo tikrinami. O ir dabar dar testavimo apimtys ne tokios, kokių reikėtų. Nuolat reikėtų tikrinti ir saugoti medikus, kitaip, kaip jau minėjau, nebus kam mūsų gydyti“, – svarstė pašnekovas.
Prasidėjusio priverstinio karantino infektologas nedramatizuoja, primindamas, kad saviizoliacija namuose veiksminga tik tuo atveju, jeigu ten gyvena tik vienas žmogus. Tačiau dauguma žmonių, žinia, grįžo į savo šeimas.
Ko galime pasimokyti iš Kinijos ir Prancūzijos
„Laikinus karantino punktus naudojo ir Kinija. Ten netgi buvo naudojamos drastiškos karinės priemonės. Ir žmonės buvo tikrinami, tikrinami, tikrinami: išeliminuodavo sergančiuosius, paleisdavo į laisvę sveikuosius. Taigi buvo atliekamas nuolatinis rūšiavimas. Kad jis vyktų sklandžiai, turi būti pakankamai specialistų ir priemonių, kad būtų galima tokį rūšiavimą atlikti saugiai, užtikrinant sveikųjų saugumą šiuose punktuose. Pas mus viso to dar labai trūksta.
Pavyzdžiui, skambinau kolegoms į vieną ligoninę: viename skyriuje paguldyti užsikrėtę koronavirusu, o kitame skyriuje net respiratorių nėra. O juk judėjimas ligoninėje vyksta, pagaliau yra bendra vėdinimo sistema.
Kontroliuoti epidemiją – didžiulis mokslas, ir vadovauti šiai kovai turi epidemiologai, – įsitikinęs A.Laiškonis.
Prancūzijoje 2003 m. taip pat buvo padaryta panaši klaida. Jie infekuotus pacientus paguldė pirmame ligoninės aukšte. Po dviejų dienų suprato, kad ventiliaciniais vamzdžiais viskas kyla į viršų. Tuomet sergančiuosius perkėlė į paskutinį aukštą. Dabartinėse ligoninėse ventiliacija cirkuliuoja po visą pastatą. Taigi reikia apgalvoti viską iki menkiausių smulkmenų.
Kai Prancūzijoje į ligoninės teritoriją įvažiuodavo mašina su pacientu, už jos važiuodavo kita mašina su dezinfekciniu skysčiu, ir viskas būdavo dezinfekuojama. Visos priemonės buvo keičiamos. Beje, dirbti su apsaugine apranga sugebėdavau ne ilgiau kaip 6 valandas: tu esi tarsi vandenyje, stinga oro, kvėpavimas pro respiratorių apsunkintas, pila prakaitas... Du chalatai, dvigubos pirštinės, gaubtas, akiniai ir t. t.
Dalis vyresnio amžiaus slaugytojų tiesiog alpdavo, todėl pradėjo rinkti jaunas sesutes arba studentus. Taip pat reikėjo gerai išmokti, kaip visą šią aprangą apsirengti, kaip nusirengti, į kokį maišą kokią panaudotą detalę išmesti... Kontroliuoti epidemiją – didžiulis mokslas, ir vadovauti šiai kovai turi epidemiologai“, – įsitikinęs A.Laiškonis.
1 registruotam atvejui tenka 4–10 neregistruotų
Pasak šeimos gydytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus, šiuo metu įvertinti tikrąjį sergamumą COVID-19 yra sunku, kadangi vienam registruotam atvejui tenka nuo 4 iki 10 neregistruotų atvejų. Jo teigimu, atokvėpio galime sulaukti birželio mėnesį.
„Vien Vilniaus apskričiai jau anksčiau esame prognozavę iki 250 pacientų, kuriems gali tekti taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Kita vertus, tai sveikatos sistemos pajėgumų riba, kuri nebūtų peržengta darniai dirbant visai sistemai, kai medikų užsikrečia labai mažai, o Lietuva netaptų Italija ir Ispanija.
Reikia rasti optimalius sprendimus dėl atvykusių iš užsienio šalių mūsų piliečių karantino sąlygų. Jeigu juos tikrai įmanoma saugiai ir griežtai izoliuoti namuose, tuomet darykime tai namuose, jeigu nėra galimybių panaudokime sanatorijas, viešbučius.
Lengvai susirgę pirmiausia turi būti saugiai izoliuoti namuose, užtikrinant jų judėjimo apribojimą. Čia ne vieta politikai, reikia susitarti", – savo feisbuko paskyroje teigė medikas.
