15min.lt kalbasi su diskusijos moderatoriumi, Lietuvos infektologų draugijos pirmininku, prof. Arvydu Ambrozaičiu.
prof. Arvydas Ambrozaičius
– Kaip vertinate JK ambasadoje vykusią konferenciją – diskusiją “ŽIV ligos aktualijos: šiuolaikinė patirtis ir naujausios tendencijos”?
Ar tokių konferencijų, susitikimų trūksta/galėtų būti dažniau? Kokių valstybių praktika artima Lietuvai, ir kokius pašnekovus norėtumėte išgirsti netolimoje ateityje?
– Vertinu labai gerai. Tokių konferencijų, kurių metu susirinkę Lietuvos ir užsienio ekspertai, valstybės institucijų ir nevyriausybinių bei pacientų organizacijų atstovai galėtų diskutuoti, pasikeisti savo nuomonėmis sprendžiant problemas ŽIV ligos srityje, tikrai trūksta.
Juk per pastaruosius kelerius metus susikaupė nemažai problemų, kurioms reikalingi politiniai ir organizaciniai sprendimai.
Nors ŽIV ligotumo rodiklis Lietuvoje 2013 metais 100 tūkst. gyventojų sudarė tik 75,6 proc. atvejo, kas 8 kartus mažiau nei kaimyninėje Estijoje (632,1 atv. – 2012 m.) ir beveik 4 kartus mažiau nei Latvijoje (270,3 atv. – 2012 m.), nusiraminti neverta, daug ką reikėtų tobulinti ar net keisti.
Mūsų ŽIV ligos epidemiologinė ir gydymo prieinamumo situacija artima Rytų ir Centrinės Europos šalims, tačiau mes turėtume palaipsniui perimti vertingą Vakarų Europos šalių ir JAV patirtį, įvaldant ŽIV ligos kontrolę.
Ateityje pagal galimybes labai praverstų išgirsti JAV ekspertų, dirbančių ŽIV infekcijos srityje, pranešimų ir arčiau susipažinti su jų patirtimi.
– Kokius Jūs regite/galite įvardinti artimiausius veiksmų planus, siekiant pagerinti ŽIV situaciją Lietuvoje, kurių reikėtų imtis (valstybiniu/nevalstybiniu mastu)?
– Didelė problema – greitojo ištyrimo dėl ŽIV trūkumas. Šiuo metu Lietuvoje ištyrimu dėl ŽIV greitaisiais testais rūpinasi tik nevyriausybinės organizacijos, o kitose ES valstybėse tai atlieka valstybinės institucijos.
Mūsų šalyje žmogus, norėdamas išsitirti pas šeimos gydytoją, turi susimokėti pats. Taigi, sieksime įtikinti atitinkamas valstybines institucijas sudaryti galimybę nemokamai išsitirti dėl ŽIV infekcijos to norintiems asmenims.
Lietuvoje ištyrimu dėl ŽIV greitaisiais testais rūpinasi tik nevyriausybinės organizacijos, o kitose ES valstybėse tai atlieka valstybinės institucijos
Kitas dalykas, Lietuvoje už valstybės lėšas dėl ŽIV ligos tiriamos tik trys rizikos grupės: kraujo donorai, nėščiosios ir kaliniai.
Bet didžiausia rizika užsikrėsti yra tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, nemažesnė tarp sekso paslaugų teikėjų ir vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais.
Šios rizikos grupės valstybės lėšomis nėra tiriamos dėl ŽIV ligos. Reikėtų išplėsti tirtinų dėl ŽIV infekcijos rizikos grupių sąrašą.
Trečia, žmonės, sužinoję apie teigiamą ŽIV tyrimo rezultatą, ne visada išdrįsta ieškoti pagalbos. Dėl mūsų visuomenėje tvyrančios stigmos, neigiamo požiūrio žmonės vengia kreiptis į šeimos gydytoją. Labai trūksta žemo slenksčio kabinetų, kur žmonės išsitirti dėl ŽIV galėtų anonimiškai.
Galiausiai, priešvirusinio gydymo pradėjimo slenkstis turėtų būti paankstintas. Pagal užsienio šalių patirtį reikėtų pradėti gydymą anksčiau, nei šiuo metu leidžiama pagal dabar galiojantį ŽIV ligos diagnostikos ir gydymo aprašą kai kurioms specifinėms pacientų grupėms (ŽIV ir hepatito C ar B virusų bendra infekcija, esant neurokognityvinių arba suvokimo sutrikimų, ŽIV užsikrėtusiam pacientui diagnozavus tuberkuliozę).
didžiausia rizika užsikrėsti yra tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, nemažesnė tarp sekso paslaugų teikėjų ir vyrų, turinčių lytinius santykius su vyrais
Kita priežastis, kodėl Lietuvoje priešvirusinis gydymas dėl ŽIV ligos per dažnai skiriamas jau toli pažengusioje ligos stadijoje, yra per vėlyva ligos diagnostika.
Vis dar gajus klaidingas gydytojų požiūris, kad ŽIV liga galima tik rizikos grupėse, tik tarp jaunų žmonių, kas dažnai skatina elementarias diagnostines klaidas, per retai įtariama ŽIV liga, atitinkamai per retai skiriami laboratoriniai tyrimai.
Vėlai diagnozavus ŽIV ligą, gydymas mažiau veiksmingas, be to, negydomas pacientas išlieka pavojingas aplinkiniams kaip infekcijos šaltinis. Ankstyvas gydymas ženkliai sumažina tolesnį viruso perdavimą aplinkiniams.
Artimiausias svarbus uždavinys – parengti ŽIV ligos diagnostikos ir gydymo, kompensuojamo iš PSDF biudžeto lėšų, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. V-384 (Žin., 2010, Nr. 54-2661), pakeitimo projektą, patikslinant nuostatas apie ambulatorinį gydymą kompensuojamaisiais vaistais ir vaistų skyrimo sąlygas.
Pagal užsienio šalių patirtį reikėtų pradėti gydymą anksčiau, nei šiuo metu leidžiama pagal dabar galiojantį ŽIV ligos diagnostikos ir gydymo aprašą
Šis svarbus darbas buvo pradėtas dar 2013 m. darbo grupės, sudarytos iš ŽIV ligos ekspertų ir Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės ligonių kasos atstovų, bet, pasikeitus ministerijos vadovybei, Darbo grupės veikla dėl mums nežinomų priežasčių buvo nutraukta.
Mano pastebėjimu, priešakyje mūsų laukia didžiausias iššūkis – ar Lietuvai pavyks įgyvendinti iki 2020 m. Jungtinių Tautų organizacijos numatytą programą: pasiekti, kad 90 proc. visų žmonių, turinčių ŽIV, žinotų, kad yra infekuoti; 90 proc. visų, kuriems yra nustatyta ŽIV liga, gautų priešvirusinį gydymą; 90-čiai proc. gaunančių gydymą jis būtų pakankamai veiksmingas, slopinant viruso aktyvumą.
– Kokios yra perspektyvos, bendradarbiaujant su NVO? Koks, Jūsų nuomone, yra ir turėtų būti NVO vaidmuo, siekiant užtikrinti sistemingą bei efektyvią ŽIV prevenciją Lietuvoje?
– Šis bendradarbiavimas yra labai svarbus. Pasigendama konstruktyvesnio dialogo tarp nevyriausybinių organizacijų (NVO), dirbančių ŽIV srityje, ir valstybinių institucijų. Bendradarbiavimą dažnai stabdo nieko nepagrįstas įtarumas ar tiesiog neigiamas požiūris į NVO veiklą.
NVO, dirbančių ŽIV srityje, Lietuvoje yra vos keletas. Jos teikia konkrečias paslaugas, pvz., atlikinėja greituosius ŽIV testus, kurie šiuo metu yra finansuojami užsienio lėšomis, ir/ar atstovauja bei inicijuoja modernių sprendimų diegimą valstybėje, organizuoja rizikos grupėms priklausančių žmonių patekimą į pagalbos sistemą, teikia ŽIV infekuotiems ir socialinę pagalbą.
Rubriką remia:
Parengta bendradarbiaujant su projekto partneriu
