Kas yra neuroedukacija ir veidrodiniai neuronai
Pirmiausiai kas yra neuroedukacija? Neuroedukacija, kaip ir kiti neuromokslai, remiasi teorija apie veidrodinius neuronus ir naujausiais tyrimais apie tai, kad žmogaus psichika yra labili bei paslanki ir, pasitelkus specialius metodus, galima išugdyti naujas smegenų neuronų asociacijas, naujus sąlyginius refleksus ir elgesio modelius, suaktyvinti vidinį savireguliacijos mechanizmą, kuris yra atsakingas už žmogaus fizinę, emocinę ir dvasinę sveikatą.
„Mes žinome, kad sąmoningumas, arba darbinė atmintis, yra labai mažos talpos. Todėl daug kas, ko išmokstame, yra perkeliama į pasąmonę ir automatizuojama. Tik 5 proc. tikslo siekiančių veiksmų yra sąmoningi. Todėl suprasti, kodėl mes vienaip ar kitaip elgiamės, yra be galo svarbu“, – teigė InMedica klinikos genetikas prof. D.Serapinas.
Veidrodinius neuronus atrado įžymus italų kilmės neurobiologas Giacomo Rizzolatti su kolegomis. Buvo pastebėta, kad jie aktyvuojasi smegenyse ne tik tada, kai mes atliekame tam tikrus veiksmus, bet ir tada, kai stebime ką nors atliekant tuos ar kitus veiksmus. Tai reiškia, kad mūsų smegenys mokosi ne tik tada, kai mes kažką veikiame, bet ir kai stebime kitus.
„Tai reiškia, kad ugdymo proceso metu mokytojas, pedagogas ar neuroedukatorius, turėdamas intenciją ko nors išmokyti žmogų, jam padėti, jį pakrauti, motyvuoti, ugdymo proceso metu savo ugdomajam gali suaktyvinti tas smegenų dalis, kurios tuo metu yra aktyvios ir jo smegenyse. Gali būti perduotas net optimizmas, žmogus po tokio užsiėmimo gali pradėti norėti mokytis naujų dalykų, vystyti savo verslą ir pan.
Kita vertus, dėl veidrodinių neuronų mes lygiai taip pat galime perimti, ilgokai pabendravę, kito žmogaus pesimizmą, polinkį nuvertinti ir pan., prarasti norą kurti, kažką daryti. Kitaip tariant, veikiant veidrodiniams neuronams galima ir pakrauti, ir nuslopinti kitą žmogų“, – aiškino pranešėjas.
Emocijos gali paveikti net mūsų genus
Kiti smegenų tyrimai parodė, kad teigiamos ar neigiamos mintys, teigiamos ar neigiamos emocijos suaktyvina skirtingus smegenų centrus ir duoda signalą gaminti skirtingus hormonus organizme. Šiuo metu jau žinoma, kad mūsų mintys ir emocijos per neuroninius tinklus ir hormonus veikia ne tik mūsų bendrą savijautą, bet netgi genus – gali keisti jų aktyvumą, vadinasi, ir fizinę bei psichinę sveikatą.
Tiesa, šis poveikis gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas. Ne veltui neuropsichologai dabartinį laikmetį apibūdina kaip tikrą iššūkį mūsų psichikai, kurį įvardina terminu VUCA: volatility – nestabilumas, kintamumas; uncertainity – neapibrėžtumas; complexity – sudėtingumas; ambiquity – ambivalentiškumas.
„Žmogus, kuris neturi bazinio psichologinio pasirengimo, šiais laikais neretai jaučiasi tarsi be kompaso ir žemėlapio įmestas į džiungles, kuriose turi išgyventi. Dar prieš 20 metų buvo galima gyventi daug saugiau – užteko turėti stogą virš galvos, darbą – ir nebuvo būtina gilintis į save, užsiimti saviugda. Šiais laikais, kad VUCA fenomenas nesukeltų depresijos, neurozės ar kitų psichikos sutrikimų, gilinimasis į psichologiją ar neuroedukaciją tampa būtinybe.
Dar prieš 20 metų buvo galima gyventi daug saugiau – užteko turėti stogą virš galvos, darbą – ir nebuvo būtina gilintis į save.
Mes jaučiame neigiamas emocijas, nerimą, bet nesuprantame, kodėl jis atsiranda, todėl viskas atrodo labai sudėtinga. Tačiau net bazinis suvokimas, kas vyksta mūsų smegenyse ir kaip mintys per hormonus veikia mūsų elgesį, savijautą ir sveikatą, padeda viską pamatyti daug paprasčiau“, – teigė D.Serapinas.
Džiaugsmas irgi yra darbas
Šiuolaikinėje epochoje vyraujantis stresas paliečia praktiškai visus: puikiai žinome neigiamą jo poveikį savo emocijoms ir savijautai. Smegenų lygmenyje stresas gali būti susijęs net su atminties pokyčiais, nes priverčia žmogų gyventi autopiloto režimu. Ką tai reiškia?
„Didelį stresą patiriantis žmogus gyvenime įjungia vadinamąjį autopilotą, kad nereikėtų nuolat spaudyti greičio ir stabdžio pedalo. Jis tiesiog „važiuoja“ (t. y. gyvena, veikia) ta pačia banga. Dėl to atsiranda tunelinis matymas, neleidžiantis pamatyti, kas yra aplink.
Autopilotas labai reikalingas žmogaus fizinėje veikloje – daugelį fizinių veiksmų mes atliekame automatiškai. Tačiau psichologinėje veikloje autopilotas atima iš žmogaus galimybę sąmoningai įsigilinti, įsijausti į tai, ką daro. O kad pajustume džiaugsmą dėl savo veiklos – tiek asmeninės, tiek darbinės, turime joje būti sąmoningi, nes tuo metu išsiskiria dopaminas, sukeliantis malonumo jausmą. Šis jausmas prarandamas perdegimo sindromo atveju: žmogus kasdien eina į darbą, sąžiningai jį atlieka, darbo rezultatai geri, bet jis visiškai nesidžiaugia tuo, viską daro mechaniškai“, – aiškino pranešėjas.
Todėl, ragina mokslininkas, visada stenkimės būti „čia ir dabar“ – būkime labiau sąmoningi. Pasirodo, būti čia ir dabar yra daug svarbiau už efektyvų laiko planavimą, nes tik atsipalaidavę mes tampame kūrybiški. Kartais sau reikia leisti pasvajoti, pažiūrėti pro langą, į dangų, kažkur išvažiuoti, pamatyti ką nors naujo. Taip mūsų smegenys atsinaujina, persikrauna.
Taigi, jeigu norime būti sėkmingi ir jausti gyvenimo skonį, turime išmokti kontroliuoti stresą. Kitas svarbus aspektas – vidinė motyvacija, kuri bet kurioje veikloje sukuria tris kartus didesnį rezultatą negu išorinė motyvacija. Tai vėlgi susiję su teigiamomis emocijomis, kurias generuoja veiklos įprasminimas.
Moksliniai tyrimai patvirtina, kad malonumo jausmas, kurį teigia prasmingumu grįsta veikla, pavyzdžiui, saviugda, dvasinis tobulėjimas, nuoseklus darbas, sveika gyvensena plačiąja prasme ir pan., veikia mūsų imuninius-genetinius procesus ir ne mažiau svarbi mūsų sveikatai kaip sveikas maistas. Tuo tarpu malonumas, paremtas hedonistine veikla (maistas, turtas, daiktai ir kt.) veikia mažiau teigiamai epigenetinius ir imuninius procesus.
Daugelis galbūt paprieštarautų – šiandieninio tempo sąlygomis gilintis į savo darbinę veiklą yra per didelė prabanga. Tačiau tai paaiškina, kodėl šiais laikais išaugo lėtinio nuovargio sindromo ir depresijos lygis. Kita vertus, fizinis žmonių pervargimas sąlygoja, kad žmonės nebeturi jėgų džiaugtis! Taigi džiaugsmas neatsiranda savaime – tai irgi darbas, kuriam reikia turėti jėgų.
„Mes įpratę, kad jėgų reikia turėti darbui, sportui, kelionėms, renginiams, susitikimams, bet nepagalvojame, kad ir džiaugsmui reikia turėti jėgų. Todėl labai svarbu rasti laiko poilsiui ir miegui. Atstatęs jau vien fizines jėgas, žmogus įgauna jėgų džiaugtis“, – tikino D.Serapinas.
Ryšys tarp emocijų ir minčių
Šiuolaikinis mokslas taip pat tyrinėja, kaip smegenys reaguoja į įvairius stimulus ir koks yra ryšys tarp emocijų ir minčių. Pavyzdžiui, į pavojingoje, stresinėje situacijoje kylančią neigiamą emociją iš karto sureaguoja žmogaus migdolinis kūnas – nedidelis organas giliai smegenyse, kuris suaktyvėja, vos tik pajuntame pavojų. Kuo situacija pavojingesnė, tuo jo reakcija staigesnė.
Tuo tarpu frontalinė smegenų dalis, kurioje vyksta mąstymas, analizė, reaguoja atvirkščiai: kuo stipresnis neigiamas impulsas, tuo ji mažiau suaktyvėja. Būtent todėl svarbių sprendimų negalima priimti stresinėse situacijose, nes tuo metu vyrauja emocijos, o mąstymas vėluoja. Taip pat streso įtakoje gali mažėti smegenų sinapsių skaičius, dėl to sustiprėja tunelinis mąstymas, kai matoma tik tai, ką norima matyti, o nematoma daug kitų dalykų.
Mes įpratę, kad jėgų reikia turėti darbui, sportui, kelionėms, renginiams, susitikimams, bet nepagalvojame, kad ir džiaugsmui reikia turėti jėgų.
Apskritai smegenų dalis, atsakinga už emocijas yra daug senesnė, todėl veikia mus stipriau nei vėliau susiformavusios už mąstymą atsakingos smegenų dalys. Tai rodo ir augančių smegenų tyrimai – žmogui augant pirmiausiai susiformuoja su emocijomis susijusi limbinė sistema ir tik vėliau – gebėjimai analizuoti ir priimti sprendimus, už kuriuos atsakinga smegenų žievė. Tai paaiškina, kodėl paaugliams yra svarbiau emocijos, buvimas grupėje, palaikymas ir įvertinimas.
„Todėl su jaunimu reikia dirbti pasitelkiant emocijas, o ne per loginį aiškinimą. Paveikiausia jų edukacija – per savitarpio grupes, stovyklas ir kitus renginius. Jų smegenys labai stipriai pozityviai reaguoja net į piniginę įvertinimo išraišką, todėl kišenpinigiai jiems yra labai svarbūs.
Kita vertus, impulsų kontrolė irgi susiformuoja tik su amžiumi. Prie ilgai degančio šviesoforo suaugęs žmogus ramiai lauks, o paauglys gali pradėti keiktis ar net iššokti į gatvę pirma laiko, nes iki 15-os metų impulsų kontrolė būna dvigubai silpnesnė nei suaugusio žmogaus.
Taip pat pastebėta, kad paauglius, skirtingai nei mažesnius vaikus ir suaugusiuosius, labai stipriai veikia socialiniai stimulai – pavyzdžiui, besišypsantis arba piktas veidas. Iš mokytojo ar tėvų veido išraiškos paauglys jau mato, ką norima pasakyti. Dėl tokio paauglių jautrumo, bendraujant su jais, reikėtų reikšti trečdaliu mažiau emocijų“, – patarė mokslininkas.
Pranešėjas dar kartą pabrėžė – nepasimesti visų šių reakcijų, impulsų ir emocijų sūkuryje gali padėti tik sąmoningas darbas su savimi, kuris šiais laikais jau ne prabanga, o būtinybė. Metodikų gali būti įvairių, tačiau pasaulio mokslininkų ir specialistų akys šiandien vis labiau krypsta į neuroedukacinius metodus, kurie itin paveikūs dėl integracinio aspekto ir tiesioginio poveikio smegenų neuronams.