Visa tai lemia ir pavėluotą diagnostiką. Pernai publikuotas Šiaurės šalių tyrimas atskleidė, kad 43 proc. pacientų dializę pradeda skubiai. Tai reiškia, kad sunkią inkstų ligos stadiją pasiekę žmonės apie savo būklę sužino staiga. Klaustumėte, kodėl beveik pusė pacientų yra diagnozuojami pavėluotai? Juk Europos šalys – išsivysčiusios, turi pažangią techniką ir nemažai galimybių atitolinti skaudžiausias lėtinės inkstų ligos stadijas. Tačiau vienas pagrindinių faktorių yra tai, kad žmonės tiesiog nejaučia simptomų. O kai kažką pajunta, inkstai dažnai jau būna žuvę.
Visų pirma, svarbu įsidėmėti, kad inkstai žūva ne tik dėl tiesioginės lėtinės inkstų ligos. Labiausiai inkstus paveikia cukrinis diabetas – tai metabolinė liga, pažeidžianti daug organų, įskaitant inkstus. Antroje vietoje – širdies ir kraujagyslių ligos, kurios, vėlgi, pažeidžia visą organizmą: širdies, akių, smegenų bei kitų organų kraujagysles, taip pat ir inkstų.
Didelę įtaką turi ir kitos inkstų ligos, pavyzdžiui, nuolat besikartojančios sunkios šlapimo takų infekcijos ar inkstų akmenligė su urologinėmis patologijomis. Prisideda ir autoimuninės ligos, kai inkstuose kyla uždegimai. Visgi tokių atvejų yra žymiai mažiau. Lietuvoje taipogi gana paplitusi paveldima, šeiminė inkstų policistozė. Dėl jos inkstus praradę žmonės sudaro net 10 proc. visų dializuojamų pacientų šalyje. Tarp Lietuvos žmonių dar stebime inkstų žūtis dėl daug metų bene saujomis vartojamų priešuždegiminių vaistų.
Kai inkstai pradeda blogiau valyti kraują, sutrinka skysčių ir elektrolitų pusiausvyra ir organizme kaupiasi toksinai, paveikiantys visas kraujagysles. Toksinai tarsi apnuodija visą organizmą, tad žmogų gali ištikti ankstyva mirtis. Nors ankstyvos mirtys dažniau įvyksta dėl miokardo infarkto, širdies ligų progresavimo ar insulto, svarbu pažymėti, kad iš dalies jas lemia ir inkstų pažeidimai, kadangi sutrikus inkstų funkcijai, daugybę kartų didėja kardiovaskulinių mirčių rizika.
Dar vienas svarbus faktas, kad inkstų žūtis neįvyksta per naktį, o gali užtrukti 10–15 metų. Žinoma, iki tol minėtos ligos taip pat turėtų būti nekontroliuojamos bei pažengusios. Gydytojai visada skatina pacientus pasinaudoti prevencinėmis programomis, parengtomis pagal specialius algoritmus. Sakykime, jei diagnozuojamas I tipo diabetas, po 5 metų nuo ligos pradžios kasmet reikia atlikti inkstų tyrimus, o jei diagnozuotas II tipo diabetas, būtina atlikti inkstų tyrimus iš karto. Panaši situacija ir kalbant apie širdies, kraujagyslių ligas – sergantieji jomis inkstų tyrimus turėtų atlikti kartą per metus. Įgyvendinant visas šias programas, sumažintume dializuojamų asmenų skaičius.
Nors inkstų tyrimai – vieni paprasčiausių ir tiksliausių, liūdina tai, kad juos atlieka mažiau žmonių, nei turėtų. Į patikros programą įeina įprastas šlapimo tyrimas ir šlapimo tyrimas su specifinio baltymo – albumino – paieška. Taip pat atliekami kraujo tyrimai, kreatinino koncentracijos nustatymas, kas vėliau naudojama apskaičiuojant inkstų veiksmingumą pasitelkiant tam tikras formules. Ir paskutinis, trečias tyrimas, yra paprasčiausias ultragarsas. Juos visus gali išrašyti ir šeimos gydytojas.
Nors inkstų tyrimai – vieni paprasčiausių ir tiksliausių, liūdina tai, kad juos atlieka mažiau žmonių, nei turėtų.
Tačiau jei šių tyrimų rodikliai pasirodo įtartini, pavyzdžiui, jei įtariamas autoimuninis uždegimas, šeimos gydytojas pacientą siunčia nefrologo konsultacijai. Mes, tokiu atveju, papildomai atliekame inkstų biopsiją. O jei įtariami tam tikri dariniai ar kitos anomalijos, paskiriame kompiuterinę tomografiją bei tiriame stambiąsias kraujagysles. Inkstų tyrimus lyginant su kitų organų ištyrimais, galima teigti, kad tai tikrai pakankamai paprasti ir prieinami tyrimai.
Žvelgiant į ateitį, pasaulyje pastaruoju metu inkstų būklei vertinti vis plačiau pritaikomas magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu siekiama gauti kuo tikslesnius rezultatus, išvengiant įvairių intervencijų, pavyzdžiui, biopsijos. Taip pat kai kuriose šalyse dirbama su biomarkeriais, kurie kraujyje arba šlapimo tyrime padeda tiksliau parodyti inkstų funkcijos sutrikimus ir pažaidas. Mokslininkai dirba ir ties odos sensoriais, kurie rodytų kreatinino kiekį kapiliariniame kraujyje be jokio kraujo mėginio ėmimo iš venos, tačiau šioje srityje vis dar vyksta bandymai. Visi šie tyrimai yra gana brangūs, todėl mažai tikėtina, kad greitu metu bus pritaikyti mūsų šalies klinikinėje praktikoje.
Į Lietuvos Sveikatos ministerijos patvirtintas prevencines cukrinio diabeto bei širdies ir kraujagyslių ligų programas įtraukti patys paprasčiausi inkstų tyrimai. Žinoma, pastarieji ištyrimai yra gera pradžia užkertant kelią sunkiems inkstų sutrikimams, tačiau manau, kad ateityje praverstų pritaikyti ir pasaulio bei didžiųjų Europos šalių praktikas, apjungiant visas lėtines inkstų ligas ir įdiegiant su jomis susijusias prevencines programas.
Žvelgiant į tai, kad lėtine inkstų liga serga apie 100 milijonų europiečių ir spėjant, kad iki 2040 metų tai taps penkta dažniausia mirties priežastimi pasaulyje, vertėtų susimąstyti. Ar tikrai darome pakankamai, kad skatintume žmones išsitirti, kol dar liga nėra pažengusi? Ar iš tiesų imamės visų galimų veiksmų, kad šalutinės, inkstus paveikiančios ligos, neprogresuotų? Ar tikrai mūsų pastangų užtenka? O gal turėtume į visa tai žvelgti rimčiau?
Prof. Inga Arūnė Bumblytė yra Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos prezidentė.