Mokslininkė apžvelgė Lietuvos savižudybių rodiklius skirtingais istoriniais tarpsniais ir įvardijo priežastis, kodėl pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasaulyje. 2012 metais 100 tūkst. gyventojų teko 31 savižudybė. Mūsų šalyje vyrų nusižudo 5–6 kartus daugiau nei moterų. D.Gailienės teigimu, nėra pasaulyje kitos šalies, kur atotrūkis tarp lyčių būtų toks didelis.
Socialistinėje valstybėje savižudybių nėra
Dar sovietų okupacijos metais įvykusi D.Gailienės pažintis su suicidologijos krikštatėviu vadinamu Erwinu Ringeliu pakeitė moters gyvenimą ir atvėrė akis. Lietuvės ir austrų psichiatro keliai susikirto Budapešto universitete, kur savižudybių tyrinėtojui buvo suteiktas garbės daktaro vardas.
Galvojau: kaip čia, Budapešte, man kažkas aiškina, kas dedasi Lietuvoje, kodėl aš to nežinau? Pasidarė taip gėda...
„Tai – neapsakomo ryškumo asmenybė. Tada jis jau sėdėjo vežimėlyje, nes buvo po sunkios avarijos, tačiau jo galva vis dar buvo labai šviesi. E.Ringelis pažiūrėjo į mane ir sako: „Aj, jūs iš Lietuvos? Pas jus daug savižudybių.“ Man tiesiog rankos nusviro. Galvojau: kaip čia, Budapešte, man kažkas aiškina, kas dedasi Lietuvoje, kodėl aš to nežinau? Pasidarė taip gėda...“ – prisiminimais dalijosi D.Gailienė.
Grįžusi į Lietuvą ji pradėjo domėtis savižudybių klausimu ir išsiaiškino, kad apie jų mastą net neįmanoma sužinoti: pagal klasifikaciją informacija apie savižudybių rodiklius buvo priskiriama griežtai kontroliuojamai, draudžiamai ir neviešinamai.
„Socialistinėje valstybėje tokių blogybių jokiu būdu negali būti“, – šypsojosi mokslininkė.
Statistika atvėrė gilią žaizdą
Papūtus režimo permainų vėjams ir aštrėjant šalies išsivadavimo nuotaikoms iki tol slapta informacija tapo prieinama. Tada jau buvo galima atidžiau pasidomėti, ar E.Ringelis žinojo, ką kalba?
„Paaiškėjo, kad savižudybių paplitimo duomenys buvo griežtai slepiami, tačiau registruojami labai tiksliai. Nuo 1962 metų rinkti duomenys laikomi patikimais ir oficialiais, todėl mokslininkai gali laisvai jais operuoti“, – paaiškino D.Gailienė.
Okupacijos metais sukaupta statistika atvėrė gilią žaizdą – savižudybių rodikliai siekė aukštumas. Situacija dramatiškai skyrėsi nuo tarpukario, kai, tarkime, 1924 metais pagal savižudybių skaičių Lietuvą lenkė net tokios šalys kaip Šveicarija. Daugiau savižudybių anuomet buvo registruojama ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Austrijoje ir Vengrijoje.
Po 1962 metų savižudybių rodikliai, ypač vyrų, katastrofiškai didėja: pasivijome estus, vadinasi, režimas visuomeninį gyvenimą visur veikė labai panašiai.
„Per dvi sovietų ir vieną nacių okupacijas išaugęs savižudybių paplitimas įrodo, kad socialinės aplinkybės žiauriai veikia žmones, jų savijautą ir elgesį – mirties ir gyvenimo klausimus. Tarpukariu savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo žemi. Karo ir pokario duomenų neturime. Tačiau po 1962 metų savižudybių rodikliai, ypač vyrų, katastrofiškai didėja: pasivijome estus, vadinasi, režimas visuomeninį gyvenimą visur veikė labai panašiai“, – svarstė D.Gailienė.
Vyrus palaužti lengviau?
Kokią žymę Lietuvos istorijoje įspaudė 50 okupacijos metų? Vardydama psichologinius padarinius D.Gailienė atkreipė dėmesį, kad šalis neteko trečdalio geriausių šalies piliečių – rinktinė visuomenės dalis buvo tikslingai naikinama.
„Po to sekė asmeninės iniciatyvos sunaikinimas – nacionalizacija ir kolektyvizacija. Vyrai buvo paversti kolchozninkais, kurie geria, žmonės palaužti psichologiškai. Dar buvo visuomenės vertybių pagrindų griovimas – tikėjimo ir Bažnyčios sunaikinimas. Vaikų ugdymas ir auklėjimas iš šeimos buvo atimtas: jei tėvai vaikams pasakoja ką nors, kas nėra oficiali doktrina, tai kelia pavojų, nes šeima gali atrodyti įtartina. Be to, buvo kontroliuojamas bet koks žmonių susibūrimas ir bendruomeninio gyvenimo veikla“, – vardijo mokslininkė.
Kuo paaiškinti tai, kad vyrų savižudybių skaičius moterų viršijo kelis kartus?
„Patriarchalinėje šalyje vyras, kaip šeimos galva, neteko savo vaidmens. Privati nuosavybė atimta, iniciatyva užgniaužta. Moterys augina vaikus, mezga, slapčia poteriauja, o vyrams sunkiau prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos – jie nėra tokie lankstūs, todėl neteko esminių egzistencinių pagrindų. Moterų ir vyrų reakcija į stresus ir pasirenkami vadavimosi būdai – atskira tema“, – aiškino D.Gailienė.
Moterų ir vyrų reakcija į stresus ir pasirenkami vadavimosi būdai – atskira tema.
Šalyje nuolat didėjo alkoholio vartojimas, daugėjo smurto atvejų, galiausiai, ėmė plisti savižudybės. Visa tai vadinama moralės trauma arba posovietiniu mentalitetu.
„Areštuotas gedulas“ irgi paliko pėdsaką
Net iš tremties namo grįžę šalies gyventojai, patyrę represijas ir netekę artimųjų, Lietuvoje nesulaukė paramos.
„Sovietinių traumų ypatumas buvo tas, kad po represijų politiniai tremtiniai grįžo namo ir tapo liaudies priešais. Tai, kad žmogus buvo persekiojamas už tai, kad buvo represuotas, yra unikali patirtis“, – pabrėžė D.Gailienė.
Pasinaudodama D.J.Lindy sukurtu terminu „areštuotas gedulas“, mokslininkė atkreipė dėmesį, kad negalėjimas atsisveikinti su artimaisiais tremtinių psichologinei sveikatai irgi sudavė smūgį.
„Todėl 1989 metais prasidėjo masinis artimųjų palaikų pargabenimas. Viena moteris sakė: „Tai buvo atsisveikinimas su kraštu: parsivežiau tai, kas Sibiro žemei nepriklausė. Grįžau rami, nes ten nieko nesu palikusi.“ Tai rodo, kad žmogaus poreikis gedėti ir atsisveikinti yra labai stiprus ir ilgai trunkantis“, – įsitikinusi savižudybių tyrinėtoja.
Tėvų našta vaikų neslegia?
Ar represuotų žmonių psichologinės traumos perduodamos iš kartos į kartą?
2000 metais atliktas tyrimas, kuriame buvo apklausti jau suaugę nukentėjusiųjų nuo sovietų režimo vaikai, parodė, kad net 21 proc. tyrimo dalyvių nežinojo apie tėvų patirtas represijas.
Tarptautiniame kontekste komunistų nusikaltimų pripažinimas išlieka labai didelė problema. Justi didžiulis politinis pasipriešinimas: kam mokslininkams imtis tokių temų, juk prestižiniai žurnalai jų nespausdins ir t.t.
„Apie tėvų patirtį jie išgirdo tik nepriklausomybės metais, iki tol tai buvo paslaptis. Kai kas apie tėvų praeitį sužinojo atsitiktinai: tėvams galvojant, kad vaikas miega, jie su draugais ėmė dalytis prisiminimais apie kažkokius lagerius ir kalėjimą. Vaikai kartais pasakoja apie baimes, sunkumus ir kompleksus“, – sakė D.Gailienė.
Vis dėlto dauguma vaikų mano, kad tėvų patirtų represijų traumos ateities kartų neslegia.
Tačiau D.Gailienė prasitarė, kad mokslininkams vis dar sudėtinga tyrinėti komunistinių nusikaltimų įtaką visuomenėms: „Tarptautiniame kontekste komunistų nusikaltimų pripažinimas išlieka labai didelė problema. Justi didžiulis politinis pasipriešinimas: kam mokslininkams imtis tokių temų, juk prestižiniai žurnalai jų nespausdins ir t.t.“
Po Nepriklausomybės kreivė vėl šovė į viršų
Apie 1984–1986 metus okupantų supančiotoje Lietuvoje įvyksta stebuklas – savižudybių skaičius per metus sumažėja maždaug 25 procentais.
„Depresijų ar kitų savižudybės rizikos veiksnių per vienus metus negali taip sumažėti, vadinasi, pasikeitė atmosfera, atsirado viltis, prasidėjo visuomenės judėjimas ir – žmonės jau nenori mirti“, – pastebėjo D.Gailienė.
Džiuginantys rodikliai laikėsi kelerius metus, tačiau iškart po Nepriklausomynės paskelbimo savižudybių kreivė vėl šovė į viršų.
Kai mes to politiko paklausėme, ar žinote, kad yra kas pasekė jūsų šaukimu, jis abejingai atsakė: „Žinau: žmonės visaip miršta, visi kada nors mirsime.“
„Žmonės susidūrė su naujos valstybės kūrimo iššūkiais ir, žinoma, labai dideliu socialiniu stresu, nes nėra jokių išteklių“, – vaizdą nupiešė mokslininkė.
Apie savižudybių prevenciją anuomet net kalbama nebuvo – trūko ir žinių, ir išmanymo. Be to, kas gi galvos apie savižudžius, kai reikia kloti valstybės pamatus.
„Tiesa, kitose šalyse taip nebuvo. Pavyzdžiui, buvusioje Rytų Vokietijoje buvo mestos labai didelės jėgos savižudybių prevencijai, nes specialistai ir politikai greitai suprato, kad tai gresia didelėmis nelaimėmis. Tuo metu Lietuvoje supratimo apie esminius dalykus, esminius principus – pirmiausia, kad reikia ką nors daryti, ir antra, kokiais būdais, mes labai pasigendame ir iki šiol“, – neslėpė D.Gailienė.
Verterio efektas – didelė grėsmė
Mokslininkai ilgai tikėjo, kad teigiamų rezultatų gali duoti problemos viešinimas ir statistinių duomenų apie savižudybes skelbimas. Klydo.
Savižudybių problema tapo politikavimo įrankiu. Pavyzdžiui, 1996 metais Kazimieras Uoka, būdamas Seimo nariu, kelis kartis grasino viešai susideginti. Tai, pasak suicidologų, labai neatsakingas elgesys, nes ką nors gali pastūmėti į savižudybę.
„Kai mes to politiko (D.Gailienė politiko neįvardijo – red. past.) paklausėme, ar žinote, kad yra kas pasekė jūsų šaukimu, jis abejingai atsakė: „Žinau: žmonės visaip miršta, visi kada nors mirsime“, – atsistebėti negali D.Gailienė.
Po aktoriaus Vytauto Šapranausko savižudybės suicidologai baiminosi Verterio efekto ir darė viską, kad jį sumažintų: „Pavojus buvo milžiniškas, nes tokio ažiotažo Lietuvoje dar nebuvo. Specialistai stengėsi tą Verterio efektą sumažinti, bet panašu, kad jis vis tiek buvo.“
Smerkti neskuba
Žiniasklaidoje pasirodant antraščių esą lietuviai – savižudžių tauta, mokslininkai ėmėsi sakmių ir kitų kultūrinių šaltinių analizės.
Pasirodo, senuosiuose tikėjimuose žmonių santykis su savižudybe buvo labai subtilus ir atsargus – neskatinantis, bet ir nesmerkiantis.
Jei sava mirtimi mirė, tai amžiną atilsį, o jei pakaruoklis – tai tesižinai.
„Savižudžiai lietuvių mitologijoje yra vadinami nelaikšiais arba nelaikiais: jei kas nors nusižudė, tai jo siela baladosis po medžius ir po akmenimis, vaidensis ir gąsdins žmones pasaulyje tol, kol neateis jam Dievo skirtas laikas. Čia susimaišo pagonybės ir krikščionybės požiūriai. Vienoje sakmėje pasakojama: žmogus išgirsta, kad mirusiajam skambina varpai, ir sako: „Jei sava mirtimi mirė, tai amžiną atilsį, o jei pakaruoklis – tai tesižinai.“ Kitaip tariant, ne mano reikalas smerkti“, – pasakojo D.Gailienė.
Pilėnų įvaizdžiu, nagrinėjant savižudybių problematiką, taip pat negalima vadovautis: „Amžiną atilsį Gintaras Beresnevičius užvedė mus ant minties, kad Pilėnuose nusižudo tik du žmonės – vadas ir žynys, o visi kiti tik leidžiasi nužudomi.“ Todėl nereikia šios legendos romantizuoti.
Kliaunasi ne specialistais, o ekstrasensais
D.Gailienė užtikrino, kad mokslininkai ir toliau nagrinės savižudybių temą. Ką su jų tyrimų išvadomis darys sprendimų galią turintys šalies vadovai – kitas klausimas. Pasak mokslininkės, nekompetentingumo ir savanaudiškumo mišinys jau daugybę metų neleidžia to, kas geriausia pasaulyje, pritaikyti ir Lietuvoje.
„Įvyksta septynios iš eilės savižudybės, o kaip reaguoja bendruomenė? Pasikviečia ekstrasensą! Mačiau per televizorių. Stovi ekstrasensas, rodo į miškelį ir sako: „Iš ten ateina prakeiksmas.“ Tada kas nors iš vietinių gyventojų sako: „Taip, gali būti, nes tame miškelyje yra buvę pasikorusių.“ Ir tam nėra atsvaros. Tai vyksta dėl mūsų bukumo ir todėl, kad neįsileidžiame modernios psichikos sveikatos pagalbos.“
D.Gailienė, pristatydama savo mokslo darbų ciklą „Suicidinis elgesys ir trauminės patirties padariniai bei įveika Lietuvos socialiniu transformacijų kontekste (1998–2012)“, pretenduoja į 2013 metų Lietuvos mokslo premiją.
