„Juos atpažinus, laiku kreipiantis į gydytojus, nustačius konkrečią riziką konkrečiam pacientui ir paskyrus profilaktikos priemones, neretai galima užkirsti kelią šiai grėsmei ir nelaimei“, – tvirtina prof. D. Jatužis.
Trečiadienį – Pasaulinė insulto diena. Seime šia proga vyksta konferencija, kurią organizuoja sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė kartu su Lietuvos insulto asociacija ir Insulto integruotos sveikatos priežiūros valdymo komitetu.
Konferencijoje diskutuojama apie insulto rizikos veiksnius ir jų kontrolės galimybes, skubios pagalbos ir pažangaus gydymo principus, įvykus insultui, ankstyvųjų insulto požymių atpažinimą ir insulto gydymo centrų veiklą Lietuvoje 2014 m.
Insultas yra viena iš sunkiausių galvos smegenų ligų, kurios metu dėl kraujotakos sutrikimo apmiršta dalis galvos smegenų ir atsiranda labai grėsmingi ir neretai ilgalaikę invalidizaciją sukeliantys simptomai.
– Profesoriau, kokia liga yra insultas? Kuo ji pavojinga?
– Insultas yra viena iš sunkiausių galvos smegenų ligų, kurios metu dėl kraujotakos sutrikimo apmiršta dalis galvos smegenų ir atsiranda labai grėsmingi ir neretai ilgalaikę invalidizaciją sukeliantys simptomai: judėjimo sutrikimas, paralyžius, kalbos sutrikimas, regos sutrikimas ir t. t. Neretai šie simptomai išlieka ilgą laiką, o kartais – ir visą gyvenimą.
– Trečiadienį bus diskutuojama apie insulto rizikos veiksnius. Pone Jatuži, kam labiausiai gresia patirti insultą?
– Tai būtent tos dažnos mūsų šalyje ir aplinkiniuose kraštuose problemos: aukštas kraujo spaudimas, didelis cholesterolio (ypač – blogojo cholesterolio) kiekis kraujyje, antsvoris ir nutukimas, nejudrus gyvenimo būdas. Deja, ir nuolatiniai stresai, kurių neretai nelabai galime išvengti, taip pat – širdies ligos, gyvensenos veiksniai ir t. t. Insultas retai lyg žaibas iš dangaus trenkia visiškai netikėtai. Dažnai tai yra tokių anksčiau buvusių, galbūt nepakankamai gydytų, o kartais ir nediagnozuotų ligų pasekmė.
– Ar galima iš anksto žinoti, kad gresia insultas? Ar yra kokie nors pirmieji šios ligos požymiai?
Jų yra nemažai, tačiau trys – pagrindiniai: staigus vienos veido pusės paralyžius, perkreiptas veidas, nusilpusi ranka arba koja, sutrikusi kalba.
– Taip. Ir labai svarbu pirmuosius gresiančio insulto arba praeinančio smegenų išemijos priepuolio požymius atpažinti. Juos atpažinus, laiku kreipiantis į gydytojus, nustačius konkrečią riziką konkrečiam pacientui ir paskyrus profilaktikos priemones, neretai galima užkirsti kelią šiai grėsmei ir nelaimei.
Norėčiau priminti pagrindinius požymius. Jų yra nemažai, tačiau trys – pagrindiniai: staigus vienos veido paralyžius, perkreiptas veidas, nusilpusi ranka arba koja, kurios žmogus negali pakelti, išlaikyti (pavyzdžiui, nei iš šio, nei iš to iškrenta puodukas, pats žmogus pamato, kad nevaldo rankos, arba tai pastebi aplinkiniai). Trečias simptomas – sutrikusi kalba. Nei iš šio, nei iš to, žmogus nebegali kalbėti rišliai, kalba tik padrikais žodžiais, skiemenimis arba išvis neatsako į klausimą, nesugeba suformuluoti minties. Na, dar galima įvardinti ir staigų regos (vienos akies) sutrikimą, staigų pusiausvyros koordinacijos sutrikimą. Kartais, plyšus galvos smegenų aneurizmai, gali pasireikšti labai stiprus, pirmą kartą gyvenime atsiradęs nepakeliamas galvos skausmas. Bet kuris iš šitų požymių gali būti insulto grėsmės arba net jau prasidėjusio insulto požymis.
– Matyt, tokiu atveju reikalinga skubi pagalba. Ir ketvirtadienio konferencijos tema „Skubios pagalbos ir pažangaus gydymo principai, įvykus insultui“. Profesoriau, ar galima sakyti, kad Lietuvoje taikomi pažangiausi metodai?
Pagrindinis mūsų uždavinys ir iššūkis šiandien yra paraginti visuomenę atpažinti insulto požymius ir sutvarkyti logistinę pacientų patekimo schemą.
– Taip, Lietuvoje mūsų situacija, gydant moderniais metodais įvykusį išeminį insultą, iš tiesų nėra bloga. Ir anksčiau galėjome taikyti kai kuriuos gydymo būdus atkimšti užsikimšusiai kraujagyslei, ištirpinant krešulį vaistais arba taikant perkateterines priemones. Tačiau nuo šių metų vyksta tam tikra reorganizacija, gydant ūminį insultą, t. y. šios pajėgos (tiek techninės, tiek specialistai) yra sutelktos pagrindinėse šalies ligoninėse, vadinamuosiuose insulto centruose, kur teikiama skubi pagalba, įvykus insultui. Pagrindinis mūsų uždavinys ir iššūkis šiandien yra paraginti visuomenę atpažinti insulto požymius ir sutvarkyti logistinę pacientų patekimo schemą, kad net žmonės iš atokesnių rajonų galėtų patekti į tinkamą gydymo įstaigą.
– Ar dabar jie ten patenka?
– Na, žinoma, gal ne visi šimtu procentų, nes iš atokesnių rajonų gal ir laikas per ilgas, ilgesnis, negu kad norėtume. Mes norėtume, kad iš bet kokio Lietuvos kampelio, tegu ir iš atokiausio, žmogus į insulto centrą patektų per valandą, taip sakant, auksinę valandą. Galbūt iš tikrųjų kartais ir vėluojama, yra painiavos, neatpažįstama, į kurią ligoninę ligonį gabenti. Bet vis dėlto pažanga yra labai didelė. Mes matome tą skaičiais, kalbant apie modernius, pažangius gydymo metodus: tiek, kiek anksčiau jų buvo pritaikoma per vienerius metus, 2012–2013 m. ir šiais metais pavyko pritaikyti jau per pirmus šešis mėnesius. Taigi du kartus arba dar didesnis augimas nuo šių metų pradžios yra stebimas jau realiais skaičiais.
