„Mūsų tikslas yra apšviesti visuomenę ir palengvinti sergančiųjų būklę“, – rašo organizatoriai.
Į keletą klausimų apie onkologinį skausmą atsako gydytoja onkologė chemoterapeutė Irena Povilionienė. Gydytoja yra viena iš Vilniaus tarptautinio „Rotaract“ klubo inicijuoto projekto „Kai skauda“ globėjų.
– Koks yra ryšys tarp skausmo ir onkologinės ligos?
– Žmonės, sirgdami onkologinėmis ligomis, gali jausti skausmą, tačiau ne visuomet – skausmą patiria apie pusė sergančiųjų. Jaučiamas skausmas gali būti įvairios kilmės ir dažnai net nesusijęs su pačia liga.
Kiekvienas susirgęs žinią apie onkologinę ligą išgyvena labai individualiai. Susirgęs žmogus visų pirma pradeda galvoti apie tai, kaip reikės toliau gyventi, tęsti darbus, bendrauti su aplinkiniais ir į ką išsivystys susirgimas.
Žinia apie onkologinę ligą daro labai didelę įtaką žmogaus psichologijai ir sukelia didelę baimę, kuri gali išsivystyti į psichosocialinį skausmą. Dažnai sergantis žmogus pradeda jausti skausmą dėl intensyvaus gydymo – procedūros ir dažni adatų dūriai išsekina ligonį ir sukelia skausmą. Skausmas taip pat gali būti ir tiesiogiai susijęs su liga – apie 80 proc. žmonių, kuriems liga pasiekia 3 ar 4 stadijas, jaučia onkologinį skausmą.
– Ar reikia bijoti skausmo?
– Onkologine liga sergantis žmogus gali jausti įvairius skausmus, kokius taip pat gali jausti ir šiomis ligomis nesergantys žmonės. Svarbu suprasti, kokia yra skausmo kilmė, ir stengtis į jį žiūrėti racionaliai. Nereikia baimintis trumpalaikio ar vidutinio stiprumo skausmo – jo kilmė gali būti nesusijusi su ligos eiga. Gydytojai visus ligonius konsultuoja apie medikamentinius ir alternatyvius skausmo malšinimo bei ligos palengvinimo būdus.
Žmogus, nejausdamas skausmo, gali gyventi pakankamai visavertį ir patogų gyvenimą – minimaliai jausdamas ligą, kuria serga. Tačiau dalis susirgusiųjų atsisako malšinti skausmą, norėdami patys nujausti ir suvokti ligos progresą. Stiprėjantis skausmas dažniausiai reiškia ligos pablogėjimą, bet svarbu prisiminti, kad ignoruojantiems ir bandantiems kęsti skausmą žmonėms gali išsivystyti ilgalaikis skausmas, kurį reikėtų papildomai gydyti netgi ir visiškai pasveikus po onkologinės ligos.
– Koks požiūris į skausmą vyrauja Lietuvoje?
– Mes visi dažnai skausmo bijome labiau nei pačios mirties. Žmogus visuomet jaučia skausmo baimę, tačiau svarbu nepamiršti, kad skausmas beveik visais atvejais gali būti kontroliuojamas ir malšinamas. Šiuolaikinė medicina tiek medikamentų, tiek paliatyvios medicinos prasmėmis yra gana pažangi, kad pažabotų skausmą ir pagerintų sergančiojo gyvenimo kokybę.
Gydytojai onkologai susitikimų su sergančiaisiais metu visuomet pasiteirauja, ar jie jaučia skausmą, ir stengiasi pasiūlyti geriausią būdą, kaip jį slopinti. Dauguma sergančiųjų sutinka su skausmo malšinimu, bet praktikoje pasitaiko ir atsisakančiųjų.
– Ar skiriasi žmonių požiūris į skausmą Lietuvoje ir Vakarų Europoje?
– Požiūris ir reakcija į skausmą didžiąja dalimi priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: pirma – tautos, koks yra mūsų tautos santykis su skausmu; antra – šeimos arba kaip kiekvieno iš mūsų šeimos nariai toleruoja ar netoleruoja skausmą; trečia – individualus, nes kiekvienas žmogus turi savitą supratimą ir požiūrį į skausmą.
Lietuviai šiuo klausimu yra panašūs į Vakarų europiečius ir į skausmą reaguoja taip pat. Tiek europiečiai, tiek Šiaurės Amerikos gyventojai yra itin jautrūs skausmui ir į skausmo atsiradimą reaguoja labai greitai. O Tolimųjų Rytų šalių gyventojai yra linkę skausmą kęsti ilgiau.
Projekto iniciatoriai kviečia visus susirgusius arba jų artimuosius prisijungti prie bendruomenės ir apsilankyti trumpose profesionalių gydytojų ir psichologų vedamose paskaitose apie tai, kaip valdyti skausmą sergant onkologinėmis ligomis. Daugiau informacijos rasite čia.
