Pasisekė, nes pavyko aptikti ikivėžinius pakitimus
„Iki 45-erių metų sveikata nesirūpinau. Niekuo nesiskundžiau, jaučiausi gerai, sirgdavau retai, net ir peršalimo ligomis. Tad priežasčių profilaktiškai tikrintis nemačiau, juolab kad mūsų šalyje tam reikėtų paaukoti nemažai laiko, o kartais ir nervų. Postūmiu keisti gyvenseną tapo bendraklasių susitikimas. Po 25-erių metų nusprendėme pasimatyti. Daugelio buvau nematęs nuo mokyklos laiku ir, mano nuostabai, jie nedaug pasikeitė. Gal kai kuriems metų pridėjo plaukų praradimas. Užtat pats tapau gerokai stambesnis, užauginau pilvuką, tarp bendraklasių atrodžiau daug vyresnis. Tačiau ne vien tai privertė mane keistis. Veiksmingu stimulu tapo žinia, kad vienas bendraklasių mirė nuo prostatos vėžio. Pasakojo, kad jis kažką negero jautė, bet nenorėjo tirtis, bijojo, delsė, o kai jau nusprendė kreiptis, buvo per vėlu. Beje, irgi buvo apkūnus“, – sprendimo pasitikrinti profilaktiškai priežastį atskleidžia Artūras.
Vyras pasakoja, kad pokyčius pradėjo nuo mitybos: sumažino porcijų dydį, greito maisto, picų, traškučių, saldumynų kiekius. Iš karto visko neatsisakė, po truputį keitė mėgstamus raudonos mėsos kepsnius sveikesniais produktais, stengėsi, kad lėkštėje būtų daugiau daržovių. Pradėjo sportuoti, iš pradžių pats, tačiau prisiversti sekėsi sunkiai, tada nusipirko sporto klubo abonementą. „Užsiregistravau ir pas šeimos gydytoją, pasidariau mokamą PSA testą, nes buvau 45-erių. PSA padidėjimas – 6 ng/ml – pribloškė, nes nieko nejaučiau, jokių šlapimo takų ar kitų simptomų“, – teigia vyras.
Po urologo konsultacijos, tyrimų, buvo paskirta biopsija. „Nuotaika išgirdus rezultatą buvo dvejopa – viena vertus, galėjau džiaugtis, nes buvo rasti tik ikivėžiniai pakitimai. Bet iš kitos pusės – tai reiškė, kad organizme jau vystosi piktybiniai procesai, ir ikivėžiniai pakitimai bet kada gali tapti vėžiniais“, – pasakoja Artūras.
Gydymas – aktyvus stebėjimas
Vyras pasakoja, kad iš pradžių, žinia, jog jokio gydymo nebus, jam pasirodė nepriimtina. Vėliau sužinojo, kad ne tik ikivėžiniai (prostatos aukšto laipsnio intraepitelinė neoplazija), bet ir pradinių stadijų vėžiniai prostatos dariniai dažnai nėra gydomi radikaliai, o paliekami aktyviai stebėti. „Paaiškino, kad pagal tam tikrą grafiką reikės atlikti PSA, ultragarsinį ar kitus tyrimus, ir, atsižvelgiant į jų pokyčius, bus imtasi atitinkamų veiksmų. Gydytojai patikino, kad piktybėjimo nepražiūrės. Iš tiesų, jau ketvirti metai, kai esu stebimas, ir galiu džiaugtis, kad vėžiu nesergu“, – pasakoja Artūras.
„Nesėdėsiu sudėjęs rankas ir nelauksiu kol vėžys įsitvirtins“
Vyras atskleidžia, kad nors jam ir nebuvo diagnozuotas vėžys, emocinė būklė buvo bloga. „Jaučiau nerimą dėl ateities. Prostatos vėžys man asocijavosi su vyriškumo praradimu. Buvau sugniuždytas, bijojau, kad prostatos pakitimai neatsilieptų erekcijai, lytiniam gyvenimui“, – savo emocijas ligos pradžioje prisimena vyras. Iš tiesų, yra duomenų, kad prostatos intraepitelinė neoplazija patologinėje medžiagoje aptinkama vidutiniškai likus 5-riems metams iki vėžio diagnozės patvirtinimo.
Žinia, kad gali susirgti prostatos vėžiu paskatino vyrą keisti gyvenseną ir ieškoti būdų išvengti ligos. „Nenorėjau sėdėti ir laukti kol vėžys išvešės. Pradėjau domėtis, ką reikėtų keisti, kad pavyktų ligos išvengti. Iš dalies jau buvau pradėjęs koreguoti mitybą, sportuoti. Sužinojau, kad maistas daro didelę įtaką vėžiniam procesams. Pradėjau domėtis kokios papildomos medžiagos, esančios maiste ar papilduose, gali stabdyti vėžinius procesus, – pasakoja Artūras. – Iš draugo sužinojau, kad yra augalinis produktas su ugniažole, kurį jis vartoja po prostatos vėžio gydymo atkryčio profilaktikai. Pagalvojau, kad gal ir man tiks profilaktikai, kad nesusirgčiau. Pasitaręs su gydytoju, sužinojau daugiau apie fitoterapiją, antioksidantus, augalus, kurie pasižymi priešvėžiniu poveikiu, pvz., ugniažolė. Kartu gydytojas paaiškino, kad ugniažolės preparatai skirti mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui vėžio profilaktikos metu. Taip pat pabrėžė, kad ugniažolėje esantys alkaloidai ir glikoproteinai pasižymi priešvėžiniu, uždegimą slopinančiu ir nuskausminamuoju poveikiu ir kad minėtosios ugniažolės savybės geriau atsiskleidžia mišiniuose su kitais augalais“.
Pagalba, kai onkologiniai procesai pačioje pradžioje
Vaistininkas-žolininkas Virgilijus Skirkevičius pažymi, kad pagrindiniai junginiai, į kuriuos reikėtų orientuotis, ir kurie pasižymi priešvėžiniu poveikiu yra alkaloidai ir glikoproteinai (jų yra ugniažolėje), flavonoidai (pvz., citrusiniai augalai), karotenoidai (pvz., medetka), lignanai (pvz., linų sėmenys), polisacharidai (pvz., dumbliai, ląsteliena, siauralapis gyslotis).
Ugniažolė – nuo seno žinomas kaip itin vertingas augalas, augantis Lietuvoje.
Ugniažolė – nuo seno žinomas kaip itin vertingas augalas, augantis Lietuvoje. Mums genetiškai artimiausi yra gimtinės augalai. Nustatyta, kad ugniažolėse esančios veikliosios medžiagos slopina piktybinių ir gerybinių navikų augimą. Šis augalas plačiai vartojamas Tibeto medicinoje. „Ugniažolė yra geltona, o rytiečiai šią spalvą sieja su kepenų veikla. Taigi ugniažolė veikia kepenis, gerina tulžies kokybę ir kiekybę, ji pasižymi ne tik nuskausminamuoju, spazmus malšinančiu poveikiais, bet ir veikia vėžį. Ugniažolės paveiktos vėžinės ląstelės nebegali ne tik dalytis, bet ir plisti. Tačiau tai stiprus augalas, todėl rytiečiai ji vartoja tik dėdami į mišinius. Netinkamai, nesubalansuotais kiekiais vartojama ugniažolė gali būti pavojinga ir nuodinga, todėl negalima virti užpiliukų“ – pastebi vaistininkas Virgilijus Skirkevičius.
Kokie simptomai turėtų priversti vyrą išsitirti?
Pradinių stadijų prostatos vėžys, juolab ikivėžiniai simptomai dažnai nepastebimi. Tačiau yra tam tikrų, nors ir nespecifinių simptomų, kurie turėtų atvesti vyrą pas urologą. Tai:
- padažnėjęs šlapinimasis;
- staiga atsirandantis noras šlapintis nedelsiant;
- susilpnėjusi šlapimo srovė;
- būdingiausias požymis – šlapinimasis naktį;
- skausmingas šlapinimasis;
- kraujingas šlapinimasis (nėra dažnas).
Ligai įsisenėjus, išplitus, kai prostatos vėžys progresuoja simptomai jau kitokie:
- bendras silpnumas, nuovargis;
- apatija, nenoras užsiimti net mėgstama veikla;
- kaulų skausmas (ypač apatinės stuburo, klubų ar šonkaulių);
- prarasta šlapimo pūslės kontrolė.
Kokius prostatos vėžio rizikos veiksnius svarbu žinoti?
Prostatos vėžio rizikos veiksniai skirstomi į koreguojamus, t.y. tuos, kuriems įtakos gali turėti pats žmogus, ir nekoreguojamus, t.y. tuos, kurie nuo mūsų valios nepriklauso.
Nekoreguojami rizikos veiksniai yra:
- amžius;
- šeiminė prostatos anamnezė: vyrų, kurių pirmos eilės giminės sirgo prostatos vėžiu, rizika padidėja du kartus. Jeigu serga ar sirgo du ir daugiau pirmos eilės giminaičių, rizika padidėja 5–11 kartų;
- tam tikrų genų mutacija.
Koreguojami rizikos veiksniai:
- Mityba, kurioje vyrauja rūkyti gaminiai, sūdyta mėsa ir žuvis, marinuotos daržovės, nitratai, nitritai, nitrozaminai. Palanki sąlyga vėžiui vystytis yra per karšto, sauso maisto valgymas, vitaminų A, C, D, E stygius, mažas vandens vartojimas;
- raudona ir perdirbta mėsa;
- antsvoris, nutukimas;
- tabako rūkymas;
- alkoholis.
Lietuvos vyrai turi unikalią galimybę prostatos vėžį aptikti anksti
Prostatos vėžys yra pirma pagal dažnį naujai nustatoma onkologinė liga ir antra pagal dažnį pagal mirties nuo vėžio rodiklį tarp vyrų Lietuvoje. Skaičiuojama, kad vidutiniškai per metus ši liga nustatoma 3000 vyrų, ir šie sergamumo rodikliai yra vieni didžiausių pasaulyje.
Prostatos vėžio prevencinės programa – tai didelių gyventojų grupių profilaktiniai tyrimai, kuriais siekiama aptikti ankstyvos stadijos vėžį ar ikivėžinius pokyčius. Tiriamųjų grupę sudaro tam tikro amžiaus žmonės, kurie nejaučia jokių ligos simptomų ir laiko save sveikais. Svarbiausias tikslas – apsaugoti gyventojus nuo mirties dėl vėžio. Prostatos vėžio prevencijos programa turėtų būti įtraukta į kiekvieno vyro darbų dėl sveikatos sąrašą ir jokiu būdu neturėtų būti traktuojama kaip „ligų ieškojimas“. Juolab kad anksti aptikus ir tinkamai gydant prostatos vėžį, net 94 proc. ligonių visiškai pasveiksta. Anksti diagnozavus prostatos vėžį Lietuvoje 5-erių metų išgyvenamumo rodiklis yra apie 100 proc., t. y. vyrų, kuriems diagnozuotas pirmos stadijos prostatos vėžys, išgyvenamumas nesiskiria nuo vyrų, nesergančių prostatos vėžiu.
Pagal programa, PSA testas kartą per dvejus metus atliekamas 50–75 metų amžiaus vyrams ir vyrams nuo 45 metų, jei jų tėvai ar broliai sirgo priešinės liaukos vėžiu. Tačiau profilaktiškai tikrintis patariama ir jaunesniems bei vyresniems vyrams.
PSA testas labai pagerino ankstyvą prostatos vėžio diagnostiką, tačiau šis žymuo – specifiškas prostatai, o ne onkologinei ligai. Tai reiškia, kad jo koncentracija gali padidėti ne tik dėl prostatos vėžio, bet ir diagnozuojant prostatos išvešėjimą, uždegimą, kitas nevėžines ligas, nedideli jo kiekiai visada yra sveiko vyro kraujyje. Šiandien norma laikoma, kai PSA koncentracija yra mažesnė negu 3 ng/ml. Jei PSA kiekis viršija normą, šeimos gydytojas išduoda siuntimą konsultuotis su urologu. Teigiama, kad PSA tyrimas prostatos vėžį aptinka labai ankstyvoje stadijoje, maždaug 6 mėnesiai prieš jį aptinkant kitais metodais. Todėl labai svarbu visiems vyrams PSA kraujo tyrimus atlikti reguliariai.
Šaltiniai:
https://www.nvi.lt/uploads/pdf/leidiniai%20pacientams/Prostatos%20vezys.pdf; file:///C:/Users/Vartotojas/Downloads/99656143-3.pdf
