„Bet taip tikrai nebūtinai nutiks“, – priduria gydytojas psichiatras Kostas Matuzevičius, dirbantis Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, psichoterapijos dienos stacionare, jis taip pat yra ir psichodinaminės psichoterapijos kandidatas.
Pašnekovas pastebi, jog bendras nerimo lygis pastaruoju metu tikrai padidėjęs. Tai pajuto visi – ir pacientai, ir specialistai, ir bet kuris žmogus. „Šalia įprastinių nerimų, baimių ir įtampų prisidėjo papildomas šaltinis, to kokiu nors būdu nejausti tikriausiai neįmanoma“, – sako psichikos sveikatos specialistas, su kuriuo kalbėjomės apie tai, kuo nerimas, net ir stiprus, skiriasi nuo nerimo sutrikimo, kaip žinios apie karą paveikia šį sutrikimą jau turinčius žmones ir kodėl šiomis dienomis svarbu stebėti ir savo, ir artimųjų emocinę būklę.
– Įtampą ir nerimą didesniu ar mažesniu lygiu dabar jaučiame, ko gero, visi, tačiau ne visi nerimautojai įvardijami kaip turintys nerimo sutrikimą. Kaip jis pasireiškia ir kas jį diagnozuoja?
– Tai tiesa, nerimą visokiais lygiais ir įvairiose situacijose jaučiame visi. Kiekvieno nerimo tolerancijos lygis tikrai yra skirtingas. Kalbant bendrai, nerimas siekia sutrikimo lygį, kai jis tampa neproporcingas situacijai ir trukdo žmogui įprastai funkcionuoti. Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į nerimo trukmę – kad ir šioje karo situacijoje visiškai normalu jausti didesnį nerimą, baimę, turėti sunkumų susikaupiant įprastai veiklai, tačiau ilgainiui psichika yra linkusi adaptuotis prie tokių situacijų ir nerimo lygis po truputį mažėja. Jei tai nevyksta ar nerimas vis stiprėja, verta pagalvoti apie konsultaciją su specialistu.
Nerimas siekia sutrikimo lygį, kai jis tampa neproporcingas situacijai ir trukdo žmogui įprastai funkcionuoti.
Nerimo manifestacijų yra visokių – nuo psichologinių iki fiziologinių. Iš pirmųjų, tai visiems pažįstamas vadinamasis nerimo jausmas, kai sunku išbūti vienoje vietoje, jaučiame neramumą krūtinėje ar pilve, vis galvojame apie nerimą keliantį įvykį, įvairius jo sprendimo ar nesprendimo būdus, tampa sunku susikaupti, nukreipti dėmesį ir panašiai.
Nerimas taip pat gali reikštis fiziniais simptomais: galvos svaigimu, įvairiais skausmais kūne (dažnai skrandyje, krūtinėje, širdies plote), padažnėjusiu kvėpavimu, širdies permušimais, burnos džiūvimu, didesniu prakaitavimu.
Taip pat apie padidėjusį nerimo lygį gali sufleruoti tam tikrų veiklų suintensyvėjimas, kurios įprastai skirtos nerimui sumažinti. Galite pastebėti, kad, nors nei psichologinių, nei fizinių nerimo aspektų ir nejaučiate, bet galbūt pradėjote daugiau valgyti, vartoti alkoholio, rūkyti, sportuoti, gal atsirado didesnis bendravimo, socializacijos poreikis.
Įtarti sau nerimo sutrikimą tikriausiai tik pats žmogus ir gali, nes tai ir būna motyvas kreiptis pagalbos. Nerimas, o ypač nuolatinis nerimas, psichiatrijoje vadinamas generalizuotu, ar panikos priepuoliai tikrai blogina gyvenimo kokybę ir kažkuria prasme „priverčia“ žmogų šią problemą bandyti spręsti. Visgi nepatarčiau diagnozuoti sau nerimo sutrikimų, o rekomenduočiau ieškoti profesionalios pagalbos.
– Ar tokios grėsmės, kaip karas, nežinomybė dėl ateities yra tie „jungikliai“, „trigeriai“ kurie išprovokuotų nerimo sutrikimą ar atkrytį tiems, kas jį jau turi?
– Taip, manyčiau, kad galima šią situaciją vadinti „trigeriu“, tačiau svarbu pabrėžti, kad tas galioja ne visiems. „Trigeriai“ dažniau yra individualūs negu bendri. Bet kaip jau minėjau, dabartinė situacija tikrai „prideda“ į kiekvieno nerimo taurę, o kiek prideda – tai jau priklauso nuo individualaus žmogaus ir jo patyrimo. Galbūt tai ir bus tas paskutinis lašas, kuris išprovokuos nerimo sutrikimą ar sukels atkrytį žmogui, jau turinčiam nerimo sutrikimą, bet tikrai nebūtinai.
– Tie, kuriems diagnozuotas nerimo sutrikimas, paprastai ir lanko terapijas, ir žino tam tikras metodikas, kaip sau padėti atėjus krizei – kokios jos, kaip tai veikia? Ar yra bendrų metodikų, kurios veiktų visiems?
– Tikriausiai pats terapijos lankymas jau yra būdas sau padėti. Gebėjimas apie savo nerimą ir apskritai visus jausmus – tiek baimę, tiek pyktį, tiek bejėgiškumą, tiek dar kitus – kalbėti, svarstyti, jais dalintis su kitais, juos sieti su ankstesniais gyvenimo patyrimais, o ne ką nors su jais daryti, jau veikia raminamai. Juk tikslas nėra nejausti nerimo, tai tiesiog neįmanoma, tikslas yra gebėti jį toleruoti, nebūti jo užvaldomam.
Kalbėjimas apie nerimą, jo šaltinių, prasmės suvokimas didina nerimo tolerancijos lygį ir jis tampa labiau pakeliamas, ne taip trikdantis žmogų.
Tokie būtų bendri pastebėjimai apie nerimą.
O jei kalbame apie konkretesnius metodus „namų sąlygomis“, tai gali būti kvėpavimo pratimai, meditacija, kai kuriems – fizinė veikla, kitiems – socialinė veikla, bendravimas. „Dalinimasis“ savo nerimu su kitais tikrai gali padėti.
Tikslas nėra nejausti nerimo, tai tiesiog neįmanoma, tikslas yra gebėti jį toleruoti, nebūti jo užvaldomam.
Nusiraminti gali padėti dėmesingo įsisąmoninimo praktikos – t. y. stebėjimas be vertinimo, pavyzdžiui, galima susikoncentruoti į vieną kūno pojūtį (pulsą, kvėpavimą ar panašiai) ir tiesiog stebėti, kokie jausmai kyla, kokios mintys ateina, ar nukrypsta dėmesys, ir to nevertinti – nesakyti sau „gerai“, „blogai“, „patinka“, „nepatinka“, kvaila mintis ar protinga ir taip toliau. Manau, kad kiekvienas per gyvenimą turime atradę tam tikrų būdų nusiraminti ir juos jau naudojame, kartais net patys to nesuprasdami. Jei visgi tie būdai neveikia ar veikia nepakankamai, verta kreiptis į specialistus.
– O ar pastarųjų savaičių įvykiai nerimo sutrikimą gali katalizuoti, vesti į sudėtingesnes diagnozes. Jei taip, kaip tam užkirsti kelią?
– Katalizuoti, stiprinti, ilginti, manau, kad tikrai gali. Ar gali vesti prie sudėtingesnių psichikos sutrikimų? Manau, kad ne. Paprastai psichikos sutrikimų kilmė neapsiriboja vienu veiksniu, yra daugialypė. Dėl kelio užkirtimo turbūt veikia visi tie būdai, kuriuos aptariau anksčiau. Jei neveikia, verta kreiptis į specialistus.
– O jei mano artimasis turi nerimo sutrikimą, kiek ir kaip galiu padėti, kai jam nerimas itin paaštrėja? Kokie signalai, jog neapsieisime be specialisto pagalbos?
– Taip, padėti tikrai galima, mes kasdien padedame vieni kitiems, kartais net patys to nežinodami. Vien paprastas pokalbis, išklausymas, pasidalinimas savo patirtimi, pasiūlymas kartu paieškoti sprendimo būdų gali veikti raminamai. Kartais gali užtekti tiesiog pabūti su nerimaujančiu žmogumi, kažkuria prasme „leisti nerimauti“, nebandant kažko staigiai su juo padaryti, jo „pataisyti“.
Siūlyčiau kiek įmanoma susilaikyti nuo moralizavimo, patarinėjimo, ką daryti nerimaujančiam žmogui, nuvertinimo, juk žinomas posakis, kad „va Afrikoje vaikai badauja, o tu čia dėl niekų nerimauji“. Tai paprastai nepadeda, o verčia kitą žmogų jaustis negirdimą, nesuprastą. Tai girdėdami žmonės linkę užsisklęsti, kęsti nerimą vieni, nesidalinti savo patyrimais.
O jei kalbame apie specialisto pagalbą, ji reikalinga tada, kai pats nerimaujantis žmogus jaučia, jog nepavyksta ištoleruoti nerimo, kad menkiausi dalykai išprovokuoja stiprų nerimą, trukdo užsiimti kasdiene veikla – mokytis, dirbti, mylėti, kurti santykius.
– Šiomis dienomis daug žmonių blaškosi tarp noro pasislėpti nuo informacijos ir nuolat ją sekti. Tad kaip tas naujienas dozuoti – ir žmogui, turinčiam nerimo sutrikimą, ir tiesiog bet kam?
– Tai turbūt itin aktualus klausimas šiuo metu. Jau yra nuskambėję daug rekomendacijų iš karo psichologų ir kitų psichikos sveikatos specialistų, kad padeda informacijos dozavimas. Man visai gerai nuskambėjęs modelis – leisti sau tam tikrą laiko tarpą paskaityti žinias ryte ir vakare, o dienos ir ypač nakties metu vengti informacinio srauto.
Svarbu ir pačiam sau atsakyti, kaip ta informacija būtent mane veikia – kokius jausmus kelia, kiek aš galiu su jais išbūti, ar jie man padeda funkcionuoti, ar trukdo.
Turbūt svarbu ir pačiam sau atsakyti, kaip ta informacija būtent mane veikia – kokius jausmus kelia, kiek aš galiu su jais išbūti, ar jie man padeda funkcionuoti, ar trukdo. Manau, kad vieniems nuolatinis informacijos apie Ukrainos įvykius skaitymas gali tikrai stiprinti nerimą ir trikdyti funkcionavimą, kitiems gal atvirkščiai – buvimas tam tikroje nežinioje stiprina nerimą ir trukdo funkcionuoti. Svarbu atrasti modelį ir būdą, kuris veiktų individualiai, o ne aklai vadovautis rekomendacijomis ar patarimais.
Na, ir pabaigai norėčiau palinkėti nepamesti savęs šiais neramiais laikais ir leisti sau jaustis taip, kaip jaučiatės!
