Kodėl kalbėti apie tai mums sunku
Pašnekovo teigimu, mūsų visuomenę vis dar veikia sovietmečio trauminė patirtis, kadangi daug šeimų patyrė ištrėmimus, artimųjų nelaisvę, mirtį ar kitokį sovietų santvarkoje buvusį smurtą, o trauminės patirtys skatina užsisklęsti. Būtent todėl mums nėra paprasta kalbėti jautriomis ir skausmingomis temomis.
„Čia aš leisiu sau duoti pavyzdį apie vaikų auklėjimą. Jeigu mums nusišypsojo laimė matyti gražų auklėjimo modelį, mes jį taikysime ir savo vaikams. Bet jeigu su tokiais gražiais pavyzdžiais nesusidūrėme arba matėme netinkamus pavyzdžius, auginti mažą žmogutį mums yra sunkiai įveikiama užduotis. Taip pat ir skausmingas pokalbis būna šiek tiek lengvesnis, jeigu apskritai šeimoje turėjome modelį arba patirties, kaip kalbėtis jautriomis temomis.
Būti šalia žmogaus, turinčio minčių apie savižudybę, nėra lengva, kadangi mes patys susiduriame su visa puokšte jausmų. Mes suvokiame, kad tai rimta krizė – šalia esantis žmogus nebenori gyventi, o mes nežinome, kaip jam padėti, kaip pasiūlyti pagalbą, juolab kad žmogus gali nenorėti jos priimti. Tai iš tiesų didžiulis stresas, sukeliantis įtampą ir baimę. Taip pat kyla klausimas, o kaip atsitiko, kad žmogus, ypač jeigu jis mums artimas, atsidūrė tokioje būsenoje. Gal aš ką nors ne taip padariau? O gal kiti šeimos nariai ką nors ne taip padarė ir man dėl to pikta? Taigi, mes galime turėti įvairiausių interpretacijų, dėl kurių mus užplūsta emocijų lavina. O kai man pačiam kyla daug jausmų, padėti kitam tampa dar sunkiau“, – pasakojo J.Hilbigas.
Rizikos veiksniai
Pasak psichiatro psichoterapeuto, lietuviai vis dar turi stiprią nuostatą, kurią patvirtina ir apklausos, kad jeigu aš turiu bėdų, turiu su jomis susitvarkyti pats, o tai trukdo priimti kitų pagalbą. Dar vienas mūsų visuomenės ypatumas – paplitęs perfekcionizmas, kai sau keliami labai aukšti reikalavimai: mano gyvenimas turi atitikti tik aukštus standartus. Visa tai didina savižudybės riziką.
Rizika, ar žmogus realizuos savo ketinimą nusižudyti, labai priklauso nuo jo patirties: ar jis anksčiau jau bandė žudytis, ar yra save žalojęs. Tuomet slenkstis savidestrukcijai yra mažesnis. Iš prigimties mes linkę save saugoti, mes norime išgyventi, tačiau savižudybės minčių turintis žmogus elgiasi priešingai, jis pratinasi prie minties sau pakenkti.
Dalis žmonių daug laiko praleidžia fantazuodami apie mirtį – kas bus, kai mirsiu. Jie šią būseną įsivaizduoja kaip teigiamą – pagaliau nebus skausmo, bus ramu, baigsis „visos šitos nesąmonės“. Šios fantazijos suteikia savotišką atokvėpį, resursą. Bėda ta, kad kuo ilgiau žmogus mąsto apie mirtį, tuo mažiau laiko jan lieka gyventi savo tikrą gyvenimą ir spręsti tikras problemas. Nuo tokio fantazavimo gyvenimo kokybė negerėja ir gyvenimas nesikeičia.
Kaip padėti
Norint atrasti tinkamiausią pagalbos būdą krizėje atsidūrusiam žmogui, būtina suprasti, kas vyksta jo viduje. Pirmiausia žmogus jaučiasi tarsi spąstuose. Jis nebemato kitos išeities ir, kad ir kaip norėtume, nesugebės jos staiga pamatyti, kadangi šiuo metu jo mąstymas yra labai siauras, tunelinis, jam reikės laiko ir saugios aplinkos, kad pradėtų mąstyti plačiau. Todėl svarbu neskubinti proceso, atrasti žmogui tinkamą tempą.
Kartais pagalba įsivaizduojama nuvertinant situaciją ir žmogaus patiriamą skausmą: „tu jauna, graži, turi dar daug laiko, tau visas gyvenimas priešaky“, „ką tu čia išsigalvoji“, „tai juk smulkmena, juk viskas bus gerai“ ir pan. Tai blogiausi teiginiai, kuriuos galime pasakyti minčių apie savižudybę turinčiam žmogui.
„Dažnai toks žmogus jaučiasi našta kitiems. Jis įsitikinęs, kad jeigu jo nebus, kitiems bus lengviau. Be to, tai ir problemos sprendimo būdas: kai aš mirsiu, problema dings ir tokiu būdu aš išspręsiu problemą. Protu jis gali suvokti, kad tai netiesa, bet jis turi tokį jausmą. Todėl artimieji turėtų ne įtikinėti jį priešingai, o iš naujo kurti ryšį su juo, nes žmogus jaučiasi šį ryšį praradęs, tarsi izoliuotas. Taip pat labai svarbu padėti jam atrasti kitą problemos sprendimo būdą nei savižudybė“, – patarė pašnekovas.
Taip pat verta žinoti, kad minčių apie savižudybę turintys žmonės turi ambivalentiškus jausmus, t. y. vienu metu nori dviejų nesuderinamų dalykų. Žmogui labai dažnai kyla ambivalentiški jausmai ir kitose situacijose, o savižudybės atveju jie veikia itin paralyžiuojančiai. Pavyzdžiui, jūs norite išsimaudyti, brendate į šaltą vandenį, bet kai vanduo pasiekia bambą, viena jūsų dalis jau nori bėgti atgal iš šalto vandens, bet kita dalis vis dar nori maudytis. Taip ir apie savižudybę galvojantis žmogus dažnai turi du prieštaringus norus – jis vienu metu turi ir norą gyventi, ir norą mirti, ir norą gauti pagalbą, ir kad jį paliktų ramybėje, neklausinėtų, nesidomėtų.
„Todėl, kai artimasis prašo pasirūpinti savimi, užsirašyti pas gydytoją, pagalbą atmetanti pusė sako: „mane nurašys, uždarys į ligoninę“. Toks pokalbis niekur neveda. Strategija turėtų būti ne įtikinėti, kokių veiksmų reikėtų imtis, o padėti žmogui pamatyti, kad jis turi šiuos prieštaringus norus. Kodėl jis nori mirti ir kodėl jis nori gyventi? Ir nors jis dabar atmeta pagalbą, kita jo dalis nori pagalbos ir gali ją priimti. Kitaip tariant, ne prieštarauti, kai žmogus atsisako pagalbos, bet išklausyti jį. Gavęs erdvės, jis kartais ir pats ima labiau suprasti, kas kursto į priešingas puses jį draskančią vidinę įtampą. Čia nesuveiks debatų principas, kai laimi tas, kuris turi geresnius argumentus. Reikia megzti ryšį“, – aiškino J.Hilbigas.
- kad nenori gyventi
- kad mirtis būtų geriausia išeitis
- kad yra našta kitiems
- kad nėra gyvenimo prasmės
- kad geriau būtų užmigti ir nepabusti
- kad geriau būtų susirgti nepagydoma liga
- kad jaučia nepakeliamą emocinį skausmą, kaltę ar gėdą
- jei grasina, kad „kai numirsiu, tada pasigailėsite“
- bet kokiais kitais žodžiais kalba apie mirtį ar savižudybę, neįprastai ir perdėtai ja domisi. Netikėkite paplitusiu mitu, kad „iš tikrųjų galvojantys apie savižudybę apie tai nekalba“, nes tai nėra tiesa, dauguma nusižudžiusių apie tai buvo artimiesiems bent užsiminę
- Atkreipkite dėmesį, jei asmuo įsigyja savižudybės įrankį (virvę, ginklą, kaupia vaistus ir kt.), taip pat jei užbaigia svarbiausius darbus, rašo testamentą, grąžina skolas, atsisveikina
Svarbiausia – atkurti ryšį
Pasak pašnekovo, atkurti ryšio patyrimą labai svarbu ir todėl, kad žmogus pajustų, jog rūpi savo šeimai, giminaičiams, bičiuliams. Tai turėtų būti pagrindinė užduotis būnant šalia ir pagrindinis orientyras – kaip tai, ką dariau, kaip elgiausi, lietė mūsų ryšį: žmogus prie manęs artėjo, jautėsi saugiai ir suprastas ar traukėsi, užsisklendė?
Juk apie savižudybę galvojantis žmogus beveik visuomet taip jaučiasi ir dėl to, kad nebepatiria šiltų ryšių su aplinkiniais. Vieno patarimo, kaip tai padaryti nėra, kiekvienu atveju reikia rasti individualią ryšio kūrimo formą. Tačiau tam tikros bendros gairės yra. Viena iš jų – ryšio kūrimui skirti pakankamai laiko, neskubėti.
Taip pat labai svarbus atspindėjimas – atkartoti, ką išgirdau, ir įgarsinti savo jausmus: „aš matau, kad tu išsigandęs, kad tu nusiminęs, matau tavo neviltį, matau, kad tu labai pyksti ant Arūno“. Nieko nauja nepasakoma, bet atkartojama tai, ką pats žmogus pasakė.
Atspindėdami venkite pamokslų, patarimų, sprendimų ir klausimų („kodėl tu taip padarei“, „ko tu pyksti“ ir pan.). Mes tiesiog sakome teiginius apie situaciją, kad žmogus juos arba patvirtintų, arba juos papildytų, arba paprieštarautų. Svarbiausia, kad žmogus jaustų, jog matome jo skausmą.
„Kalbant apie konkrečius žingsnius, galima kartu su žmogumi sudaryti tam tikrų pasirinkimų sąrašą. Surengti smegenų šturmą ir be cenzūros surašyti visas idėjas, kurios tik ateina į galvą, – ką galima daryti, kas galėtų padėti. Pavyzdžiui, gal kreiptis į privatų psichologą, gal į krizių įveikimo centrą, gal yra šeimos gydytojas, su kuriuo žmogus turi ryšį, gal verta turėti psichologinės pagalbos telefono numerį.
Tačiau iniciatyvą atiduoti žmogui – ne piršti jam idėjas, o klausti: „Koks žingsnis tau būtų priimtiniausias? Ką tu dabar galėtum padaryti?“ Jeigu jis dar nori pagalvoti, palaukti, gerbkite jo sprendimą, bet sutarkite, kada vėl susėsite pokalbiui. Labai svarbu vengti bet kokio spaudimo, nes jis šioje situacijoje gali netgi pakenkti ir sukelti priešingą reakciją.
Taip pat reikia suprasti, kad mes negalime už kitą žmogų gyventi jo gyvenimo ir prisiimti atsakomybę už jo sprendimus. Artimieji dažnai taip jaučiasi, todėl gyvena su didele kalte dėl to, kas vyksta su žmogumi. Bet kokiame ryšyje yra dvi pusės, kurios abi turi prisiimti savo atsakomybės dalį. Jeigu kitas žmogus nekuria ryšio, mes galime padaryti tik tai, kas priklauso nuo mūsų“, – pabrėžė pašnekovas.
Jaučiate, kad nepajėgiate vienas susidoroti su slogia nuotaika, nematote gyvenimo prasmės? O gal turite tokį artimąjį? Pagalbą visada rasite čia: Pagalbasau.lt / Tuesi.lt
