Obsesinis kompulsinis sutrikimas – kas tai?
„Visų pirma būtina suprasti, kad visi šie medicininiai terminai yra tik įrankiai, nes pirmiausiai Greta yra ypatinga paauglė, kuri drįsta ginti tai, kas jai yra svarbu. Norisi ją matyti kaip unikalų vertingą žmogų ir besiformuojančią asmenybę, kuri daug kam sukelia įvairių emocijų ir jausmų.
O medicininiai terminai lengvai sukelia įspūdį, kad susiaurėja mūsų perspektyva. Dėl to juos būtina vartoti labai atsargiai. Jei pati Greta ir jos šeima nebūtų apie tai kalbėję, net nesvarstyčiau komentuoti. Nieko negaliu pasakyti apie pačios Gretos sveikatos būklę, tik pakomentuoti sąvokas“, – teigė pašnekovas.
Vienas iš viešai pristatytų Gretos susirgimų – obsesinis kompulsinis sutrikimas, tačiau psichiatras teigia, kad iš tiesų sunku pasakyti, ar paauglė jį turi. Stebėdamas, kaip ji elgiasi ir kalba viešumoje, šio sutrikimo požymių jis nepastebėjo.
Pats sutrikimas pasižymi tuo, kad žmogų kamuoja įkyrios, nepageidaujamos mintys, kurios kartojasi ir sukelia gana stiprią emocinę reakciją – baimę, išgąstį. Tos mintys gali būti apie tai, kad žmogui nepavyks kontroliuoti situacijos, pavyzdžiui, jis bus priverstas sakyti ar daryti tai, kas sukels jam gėdą.
Taip pat gali kamuoti mintys, kad atsitiks kažkas bloga, jeigu jis neapsisaugos, pavyzdžiui, namie prasidės gaisras dėl to, kad koks nors prietaisas nėra ištrauktas iš elektros lizdo. Pats žmogus supranta, kad tos „katastrofos“ nėra labai tikėtinos, tačiau mintys labai trikdo ir gąsdina.
Sutrikimas pasižymi tuo, kad žmogų kamuoja įkyrios mintys, kurios kartojasi ir sukelia gana stiprią emocinę reakciją – baimę, išgąstį.
„Būtent taip pasireiškia obsesija. Antroji termino dalis – kompulsija – susijusi su ritualu, kurį žmogus vykdo reaguodamas į įkyrią mintį. Tai būdas save nuraminti, neutralizuoti įtampą, kuri kyla dėl minties. Ritualu gali būti koks nors veiksmas, pavyzdžiui, jis paliečia kiekvieną kištuką ar rozetę ir įsitikina saugumu, skaičiuoja tam tikrus daiktus ir tuo metu nurimsta. Arba jis atlieka tik minčių ritualą – tai vėlgi gali būti skaičiavimas, kartais tai labiau panašu į maldą, žmogus kartoja tam tikrą žodį, kuris jį ramina“, – aiškino psichiatras.
Tačiau ritualas, pasak jo, padeda tik trumpam. Po kiek laiko mintys sugrįžta, tuomet vėl atliekamas ritualas, ir taip užsisuka uždaras išgąsčio ir savęs raminimo ratas.
Kartais visi šie ritualai pradeda užimti labai daug laiko ir kainuoja labai daug energijos, nes įkyrių minčių ir temų daugėja, o ritualai užima vis didesnę dienos dalį. Žmogus nebespėja susitvarkyti su savo kasdienėmis pareigomis – vėluoja išeiti iš namų, nes yra labai daug ritualų, kuriuos reikia atlikti prieš išeinant iš namų. Ir jis turi jausmą, kad jis negali kitaip.
„Kalbant apie tai, kaip ši problema veikia žmogaus organizmą, šiuo metu mokslas jau žino, kad tai yra neuropsichiatrinis sutrikimas, ne tik psichologinis fenomenas, nes susijęs su struktūriniais ir funkciniais pakitimais žmogaus smegenyse, kuriuos galima matyti nuotraukose. Taip pat nustatytas paveldėjimo komponentas. Tai nereiškia, kad sutrikimas perduodamas tiesiogiai, bet polinkis jį turėti įgimtas.
Standartinis obsesinio kompulsinio sutrikimo gydymas yra antidepresantais, kurie didina serotonino kiekį tarp ląstelių. Taip pat yra įrodytų psichoterapijos būdų, kurie padeda, netgi gali jų ir užtekti. Jų efektyvumas netgi prilygsta medikamentiniam būdui, dėl to verta pirma taikyti psichoterapiją. Daliai žmonių geriausia derinti abu šiuos būdus, o kai kuriais atvejais ligos, deja, nepavyksta suvaldyti, ir šis sutrikimas labai kankina žmogų“, – pasakojo J.Hilbigas.
Selektyvus mutizmas – iš jo „išaugama“
Antrasis su Greta siejamas sutrikimas, selektyvus mutizmas, pasak psichiatro, paprastai aprašomas tik vaikams: vaikas nustoja komunikuoti su kai kuriais žmonėmis, t. y. tam tikrose situacijose jis nebekalba. Komunikacija vyksta tik kitais kanalais – per elgesį, akimis, gestais, bet jis nededa sąmoningų pastangų, kad susikalbėtų su aplinkiniais.
Dažniausiai tai labiau viešos situacijos, pavyzdžiui, su kai kuriais šeimos nariais vaikas kalba, bet su darželio auklėtoja ar mokytoja nekalba. Ir tai nėra jo tiesioginis pasirinkimas – nėra taip, kad vaikas sąmoningai nusprendžia su tuo žmogumi nekalbėti. Tai daug gilesnis, pasąmoninis procesas.
Manoma, kad šis fenomenas gali turėti emocinių priežasčių. Vaikas jaučia emocijas, kurios jam labai svarbios ir dėl kurių jam sunku kontaktuoti su tam tikrais žmonėmis. Tačiau paprastai iš šio sutrikimo „išaugama“.
Žinoma, tuo metu šeimai ir vaikui yra sunku: vaikui gali būti sunkiau mokytis, sunkiau bendrauti su bendraamžiais, jis gali jaustis vienišas, nes susilaukia daugiau aplinkinių priekaištų ir nesupratimo.
Vaikas nustoja komunikuoti su kai kuriais žmonėmis, t. y. tam tikrose situacijose jis nebekalba.
„Šio sutrikimo požymių Gretos elgesyje nesu pastebėjęs. Ji yra sakiusi, kad kartais pasirenka, su kuo kalbėti, ir, jeigu nenori, nekalba, tačiau tai nėra selektyvus mutizmas, tai labiau jos sprendimas, sąmoningas pasirinkimas“, – svarstė pašnekovas.
Aspergerio sindromas gali net padėti gyvenime
Aspergerio sindromas – tai tam tikri, kaip jau dabar manoma, įgimti asmenybės reagavimo, emociniai, kalbos, netgi judesių bruožai.
„Nedrįsčiau tai vadinti liga – tai tiesiog tam tikri bruožai, kuriais žmogus pasižymi. Vieniems žmonėms šie bruožai netgi labai padeda, yra naudingi, o kitus varžo ir sukelia sunkumų. Nors Aspergerio sindromas priskiriamas prie autizmo formų, skirtingai nuo vadinamojo klasikinio autizmo, šiuo atveju žmonių intelektas būna normalus ar net aukštesnis už vidutinį.
Aspergerio sindromas pasireikšti gali labai įvairiai, ir kartais nėra lengva atpažinti, ar tai tiesiog asmenybės ypatumas, ar jau galima vadinti sindromu.
Labai būdinga, kad žmogus su Aspergerio sindromu turi specifinių interesų, jam rūpi tam tikros temos, į kurias jis mėgsta gilintis, netgi gali tapti jų ekspertu. Jis deda daug pastangų, kad įsigilintų į mėgiamą sritį, todėl daug pasiekia. Dažnai temos būna susijusios su logika, matematika, t. y. tiksliaisiais mokslais, bet gali būti ir kitos sritys“, – vardijo J.Hilbigas.
Kitas svarbus bruožas, kad Aspergerio sindromą turintys žmonės dažnai yra labai principingi, jie turi jautrų teisingumo jausmą, jiems labai svarbūs principai ir jie jų laikosi. Dėl to jie atrodo gana tiesmuki: gali nevyniodami į vatą pasakyti, ką galvoja, jeigu mato, kad jiems svarbus principas pažeidžiamas.
Aspergerio sindromą turintys žmonės dažnai yra labai principingi, jie turi jautrų teisingumo jausmą.
Žmonėms su Aspergerio sindromu dažnai sunku atpažinti savo jausmus, juos išreikšti, taip pat atpažinti kitų jausmus. Emocinė komunikacija su kitais jiems neretai yra iššūkis, kaip ir pokyčiai. Mums visiems nelengva įveikti pokyčių laikotarpius, tačiau šie žmonės sutrinka labiau, jiems reikia daugiau laiko apsiprasti.
„Jeigu pati Greta ir jos šeima nebūtų kalbėjusi apie Aspergerio sindromą, nebūčiau drįsęs viešai pasakyti, kad apie tai galima manyti. Norint patvirtinti diagnozę, reikia su žmogumi kalbėti asmeniškai, kruopščiai surinkti duomenis apie gyvenimą.
Iš jos viešo elgesio to tvirtinti nedrįsčiau, tačiau kadangi pats žmogus kalba, kaip šis sindromas susijęs su jos veikla, tai atrodo įtikinamai. Ir šie bruožai jai dabar kaip tik padeda užsiimti tuo, kuo ji tiki, netgi suteikia energijos ir ryžto daryti tai, kas jai svarbu“, – samprotavo pašnekovas.
Ką mūsų požiūris į Gretą sako apie mus pačius
Paklaustas, kaip vertina audringą žmonių reakciją į jos veiklą ir labai skirtingus vertinimus, J.Hilbigas sutiko, kad situacija tikrai ypatinga: iš šalies tikrai atrodo neįprasta, kad paauglė meta mokyklą, atsisako savo kasdienio gyvenimo džiaugsmų, kad gelbėtų planetą.
„Tačiau kai matau, kaip skirtingai visuomenės atstovai reaguoja į situaciją, prisimenu tokį minčių eksperimentą, kuris gali parodyti, kas vyksta mūsų galvose, kai mes stebime šią neįprastą paauglės kovą už tai, kuo ji tiki. Įsivaizduokite, kad įeinate į daugiabučio laiptinę, o ten guli senyvo amžiaus vyras. Nuo jo sklinda prakaito kvapas, žmogus susigūžęs, susitraukęs.
Labiau norėtųsi, kad mes išgirstume, ką žmogus nori pasakyti, užuot labai greitai jį nuteisę. Nematau jokios naudos iš viešo jos gyvenimo aptarimo.
Kaip jūs reaguojate? Manau, šioje situacijoje kiekvienas iš mūsų reaguotų skirtingai. Vieni piktintųsi, kad tas žmogus čia prigulė, esą gal jis alkoholikas, kiti tiesiog abejingai praeitų pro jį, treti išsigąstų, ketvirti jį pakalbintų, užjaustų ar kviestų pagalbą“, – dėstė psichiatras.
Pasak jo, Gretos situacija, aišku, visai kitokia, bet taip pat šiek tiek neįprasta, kelianti nuostabą. Ir reakcijos panašios. Vieni visai nereaguoja, kiti jai pritaria ir šaukia „bravo“, treti atsako labai agresyviai, kaltina ją, dar kiti ieško klaidų jos kalboje ir elgesyje, taigi kritikuodami panyra į detales.
Taip yra todėl, kad kai mes matome ką nors neįprasta, lyginame su tuo, ką jau esame matę anksčiau. O kiekvienas iš mūsų turime unikalią patirtį. Man pirmiausiai atrodo svarbu tai, nes reikia save saugoti nuo impulsyvių reakcijų. Labiau norėtųsi, kad mes išgirstume, ką žmogus nori pasakyti, užuot labai greitai jį nuteisę. Nematau jokios naudos iš viešo jos gyvenimo aptarimo.
„Stebint, kokius tikslus ji išsikėlusi ir kaip ji juos transliuoja, nėra jokių įrodymų, kad tai būtų manipuliacijų dėl slaptos naudos pasekmė. Buvo priekaištų dėl paskutinės jos kalbos, kad ji suvaidinta, tačiau prisiminkime, kad tai paauglė.
Buvo priekaištų dėl paskutinės jos kalbos, kad ji suvaidinta, tačiau prisiminkime, kad tai paauglė.
Paaugliams būdinga kalbėti aiškiai ir tiesiai į akis sakyti, ką jie galvoja. O ir turėti jausmų nėra blogas dalykas. Net ir pyktis savaime nėra blogas dalykas, jeigu žmogus valdo pyktį ir nesielgia kitų atžvilgiu nepagarbiai. O tokių požymių aš nematau. Aš matau jauną žmogų, kuris labai tiki tuo, ką sako, ir jam tai kelia stiprių jausmų, kuriuos jis viešai parodo“, – tikino J.Hilbigas.
Pasak jo, galima reikšti savo nuomonę, diskutuoti, bet svarbiausia, kad tai darytume pagarbiai, su pagarba žmogui, apie kurį kalbame.
„Kitas dalykas, kad Lietuvos visuomenėje vis dar labai stipri stigma, susijusi su psichikos sutrikimais. Mes manome, kad psichikos sutrikimas – būtinai liga. Ir kad tai reiškia, jog žmogus negali užsiimti tam tikromis veiklomis, dirbti tam tikrą darbą ar priimti tam tikrų sprendimų.
Tai neteisingas požiūris, nes iš tiesų nėra tiesioginio ryšio tarp diagnozės ir gebėjimo atlikti tam tikrus veiksmus. Tai labai individualu – ta pati diagnozė gali labai skirtingai pasireikšti ir dažnai nelabai ir liečia žmogaus bendravimo bei profesinių sugebėjimų. Todėl siūlau ir Gretą labiau matyti kaip asmenybę, kaip jauną žmogų, kuris kovoja už savo idealus.
Beje, šis atvejis verčia susimąstyti ir apie tai, kaip mes, suaugusieji, turime elgtis, kai mūsų vaikai iškelia labai rimtus klausimus. Aš manau, kad labiau verta susitelkti į klausimus, jų turinį ir galvoti, ieškoti atsakymo kartu su vaikais, užuot kritikavus. Mūsų vaikai kartais iškelia tikrai labai svarbias temas. O pati Greta jau labai greitai bus suaugusi – riba, kada žmogus laikomas suaugusiu, yra labai sąlyginė“, – teigė pašnekovas.
