Per daug viską dramatizuojame?
„Mes kartais per daug streso įžvelgiame tam tikrose situacijose. Kodėl nesugebame į viską pažiūrėti kaip į naują gyvenimo realybę?
Aš nuolat pabrėžiu vieną dalyką. Mieli žmonės, tai, kad mes daug važinėjome, lakstėme po visą pasaulį, yra labai trumpas žmonijos periodas. Iš tiesų trumpas – palyginti nedaug metų mes tiek daug judame po pasaulį. Dar prieš 100 metų būdavo įvykis nutekėti į kitą kaimą. Ir niekas dėl to nestresavo, nebuvo jokios panikos“, – teigė L.Slušnys.
Psichiatras siūlo į dabartinę situaciją pažvelgti iš optimistinės prizmės. Juk panaši pandemija galbūt pasikartos tik po 100 metų. Tai unikali patirtis, iš kurios galime daug ko pasimokyti, netgi galime rašyti atsiminimus savo anūkams ir kitoms kartoms.
„Taigi didelės dramos nematau. Mūsų pagrindinė drama turėtų būti sukoncentruota, kaip apsaugoti sveikatos sistemą ir tuos žmones, kuriems bus reikalinga pagalba. Svarbiausia, turime suprasti, vardan ko viską darome. Vardan to, kad civilizuotame pasaulyje sveikatos sistemos neištiktų kolapsas“, – tikino pranešėjas.
Kodėl staigiai įvesti karantiną sveikiau
L.Slušnys netiesiogiai paragino valdžią sprendimus priimti greičiau ir ryžtingiau. Esą kai du mėnesius girdime nuolatinį „gal“, kad bus įvestas karantinas ar apribotos tam tikros gyvenimo sritys, atsiranda tęstinis stresas dėl ateities, kuris erzina ir sekina. O kai vieną dieną sužinai, kad nuo rytojaus teks gyventi kitaip, galbūt apima pyktis, apmaudas, kad kažkas sugriuvo, bet tu staigiai perorganizuoji gyvenimą, visas savo veiklas, savo vidinę ir išorinę infrastruktūrą ir pradedi gyventi pagal kitokį režimą.
„Kita vertus, nepavydžiu valdžiai, nes rasti sprendimą, kuris tenkintų visus, nepavyks niekada. Mes kalbame apie tai, kad norime išsaugoti sveikatos sistemą, norime išsaugoti švietimą, ekonomiką, dar ką nors, bet neįmanoma išsaugoti visko.
Kai vyksta tokie kataklizmai, mes kažką vardan kažko aukojame. Saugosime ekonomiką – turėsime daugiau mirčių. Stengsimės sumažinti mirčių skaičių – pakenksime ekonomikai. Tiesiog teks priimti sprendimą, kas yra svarbiau. Taip yra visame pasaulyje ir net individualiame žmogaus gyvenime. Jeigu šiandien priėmei tam tikrą sprendimą, deja, grįžti atgal ir jį pakeisti negali.
Panašiai yra su karantinu. Mes turime suvokti, vardan ko priimame sprendimus. Tuomet bus lengviau suvokti, vardan ko tai daroma, kodėl to reikia, t. y. kokia žinutė siunčiama. Ir tuomet daug greičiau prisitaikysime prie naujos situacijos“, – svarstė specialistas.
Saugosime ekonomiką – turėsime daugiau mirčių. Stengsimės sumažinti mirčių skaičių – pakenksime ekonomikai.
Mokyklų siūlo neuždaryti
Psichiatras taip pat pritaria Airijos vyriausybės sprendimui šalyje įvesti karantiną, tačiau neuždaryti mokyklų. Pasak jo, Lietuvai reikėtų sekti šiuo pavyzdžiu, tiesa, mokytojams, kurie dėl savo amžiaus ar sveikatos bijo dirbti gyvai, sudarant sąlygas tai daryti kitokiu būdu ar nedirbti.
„Vaikai auga, o kiek laiko bus pandemija, nežinia. Ir nors mokykla, kaip sako epidemiologai, iš tiesų gerokai padidina sergamumo statistiką, šalia statistikos visada reikia sverti ir kitus dalykus. Kaip dabar selektyviai atrinkti, kurių žmonių vaikai gali eiti į mokyklą, o kurių – ne?
Aš užjaučiu netgi tuos pačius mokytojus, kurie turi mažų vaikų, o gyvena nedideliame butelyje. Namuose – tikras chaosas, kuriame mokytojui tenka vesti nuotolines pamokas. Tai milžiniška įtampa. Ir neišeisi dabar į lauką, kai yra šalta.
Todėl man airių sprendimas išmintingas.
Nors tam tikra prasme jis rizikingas, bet tai daug mažesnė rizika negu atimti iš vaikų galimybę mokytis, bet laisvai eiti į barą išgerti su draugais bokalo alaus. Tai nelogiška prioritetų prasme. Kas atlieka stipresnę socialinę funkciją – mokykla ar alaus verslas? Jeigu mes kalbame apie perspektyvą, apie dėmesį, apie pagarbą, kurią deklaruojame vaikams internete, tai ir turime parodyti, kad mes jais rūpinamės taip pat, kaip sveikatos sistema rūpinasi jų sergančiais artimaisiais. Ir tarsi perduodame jiems žinutę, kad ateityje jie turės pasirūpinti tuo pačiu“, – svarstė L.Slušnys.
Pasak jo, išgyventi šioje situacijoje su mažesniais praradimais labiausiai padėtų du dalykai – pagarba ir empatija.
„Tu gali neigti viruso buvimą, sakyti, ką nori, tikėti, kuo nori, tačiau gerbk tą, kuris nori saugotis. O empatiškumas susijęs su sugebėjimu įlįsti į kito kailį ir suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus. Šie du dalykai gali būti mūsų resursas įveikiant pandemiją.
Kita vertus, mes neabejotinai pandemiją išgyvensime – sunkiau ar lengviau. Tačiau netektys bus – vienokios ar kitokios. Tiesiog reikia suprasti, kad jos poveikį patiriame visi vienodai – nuo asmeninių santykių iki ekonominės infrastruktūros. Nėra mažiau nukentėjusiųjų“, – apibendrino pranešėjas.
