Kaip apibrėžiamas psichikos sutrikimas
Pasak Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos dienos stacionaro gydytojo psichiatro, laikinai pavaduojančio skyriaus vedėją, Kosto Matuzevičiaus, psichikos sutrikimas apibrėžiamas remiantis dviem dimensijomis.
Pirmoji – žmogaus gebėjimas arba negebėjimas mokytis, dirbti, atrasti savo vietą visuomenėje. Antroji – gebėjimas arba negebėjimas tvarkytis su kasdienybe, sunkiais jausmais, iššūkiais, spręsti problemas.
„Jeigu žmogus geba derinti šias dvi dimensijas, turi pakankamai gerą psichologinį atsparumą ir gali kurti, dirbti, mėgautis, ilsėtis, palaikyti tarpasmeninius santykius, tenkinančius ir jį, ir jo partnerį, tuomet manoma, kad žmogus yra psichiškai sveikas. Žinoma, mes visi kartais susiduriame su sunkumais, dėl kurių mūsų kasdienis funkcionavimas gali sutrikti. Ir tai normalu. Kaip ir normalu jausti įvairias emocijas. Pavyzdžiui, jeigu žinau, dėl ko aš nerimauju, jeigu šis nerimas yra proporcingas situacijai, aš sugebu su juo susitvarkyti, ši būsena man padeda ir yra būtina, kad imčiausi atitinkamų veiksmų spręsti problemai“, – aiškino pašnekovas.
Maždaug trečdalis visų žmonių vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu patiria psichikos sutrikimų.
Visuomenėje įprasta manyti, kad psichikos sutrikimas yra trumpalaikis ir mažiau pavojingas, todėl mažiau stigmatizuojamas negu psichikos liga. Tačiau, kaip paaiškino specialistas, psichiatrijoje psichikos ligos sąvoka vartojama vis rečiau, ją keičia būtent psichikos sutrikimo sąvoka. Iš esmės šios sąvokos suprantamos kaip sinonimai.
„Iš istorinės ir medicininės pusės, liga apibrėžiama kaip turinti tam tikras biologines priežastis. Jas galima surasti, ištirti, pamatuoti, įvertinti, paaiškinti, kas yra norma ir kas yra nukrypimas. Su psichikos sveikata yra sudėtingiau. Nors psichikos sutrikimai taip pat turi biologines priežastis, tačiau yra ir kitų priežasčių. Dažnai kalbama apie biopsichosocialinį psichikos sutrikimų kilmės modelį, kuris išskiria ne tik biologines, genetines, bet ir psichologines bei socialines priežastis. Būtent todėl psichikos ligos sąvoką išstumia platesnis terminas – psichikos sutrikimas“, – pasakojo gydytojas psichiatras.
Vis dėlto pagal Europoje taikomą ligų klasifikaciją visi psichikos sutrikimai oficialiai yra diagnozės, turinčios savo ligos kodus. Iš viso skaičiuojama per 200 įvairių psichikos sutrikimų.
Jie skirstomi į tam tikras grupes – pavyzdžiui, priklausomybės ligos, nuotaikos sutrikimai, nerimo sutrikimai, psichozinio spektro sutrikimai, asmenybės sutrikimai, organiniai psichikos sutrikimai ir pan. Kiekviena ši grupė turi dar po 10–20 skirtingų diagnozių.
Rizikos veiksniai
Daugelis atliktų tyrimų psichikos sveikatos srityje rodo, kad išsivysčiusiame pasaulyje maždaug trečdalis visų žmonių (25–38 proc.) vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu patiria psichikos sutrikimų, nors ir ne visi kreipiasi pagalbos į specialistą. Ir absoliuti dauguma psichikos ligų, su kuriomis mes susiduriame, nėra įgimtos, o nulemtos mūsų gyvenimo, t. y. išorinių priežasčių.
„Nors vienas iš psichikos sutrikimų veiksnių yra genetinis, manoma, kad psichikos sutrikimai nėra tiesiogiai paveldimi. Paveldimas tik polinkis į psichikos sutrikimą. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje yra buvę depresijų, šizofrenijos ar nerimo sutrikimų atvejų, žmogui, susiklosčius nepalankioms gyvenimo aplinkybėms, gali pasireikšti atitinkamas sutrikimas.
Pavyzdžiui, įrodyta, kad darbo praradimas, neturėjimas pastovios gyvenamosios vietos, skurdas, diskriminacijos ir neteisybės patirtis, lydinti nuo pat vaikystės, yra reikšmingi rizikos veiksniai išsivystyti psichikos sutrikimui.
Taip pat svarbu, kiek darnos buvo tėvų šeimoje, kiek vaikas jautėsi saugus, suprastas, ar buvo atsižvelgiama į jo fizinius ir psichologinius poreikius. Dar viena rizikos veiksnių grupė – įvairios krizinės situacijos, nelaimės, kataklizmai, netektys, neįgalumai ir visi kiti pokyčiai, kurie blogina žmogaus gyvenimo kokybę. Kiekvienas paminėtas aspektas prideda vis po lašą į rizikos taurę“, – pasakojo K.Matuzevičius.
Taip pat nustatyta, kad riziką išsivystyti psichikos sutrikimui didina psichoaktyvių medžiagų vartojimas. Nors priklausomybė jau pati savaime traktuojama kaip psichikos sutrikimas, savo ruožtu ji gali sukelti ir kitų psichikos sutrikimų – depresiją, nerimo sutrikimą ir pan.
Psichikos sutrikimai ir agresyvumas
Nors šiandien žmogui nėra gėda prisipažinti, kad jis serga depresija, tačiau dėl kitų psichikos sutrikimų stigma vis dar gaji – žmonės nori nuslėpti bijodami, kad kiti juos atstums. Tačiau specialistas pasidžiaugė, kad ši situacija jau keičiasi ir žmonės vis drąsiau kalba apie savo psichikos sunkumus, o aplinkiniai vis geranoriškiau į juos reaguoja.
„Paprastai mes bijome to, ko nežinome ar nepažįstame. Depresiją patiriantis žmogus mums labiau suprantamas ir priimtinas. Mes pastebime, kad jis liūdnas, apatiškas, bet šiuose simptomuose nematome didelės grėsmės sau. Šizofrenija sergantis žmogus psichozės metu tikrai gali elgtis keistai, todėl mus gąsdina. O kai mes bijome, nesuprantame, kyla natūralus noras atsiriboti. Todėl psichikos sutrikimų turintys žmonės dažnai nepagrįstai išstumiami iš visuomenės“, – svarstė pašnekovas.
Nors pasitaiko atvejų, kai psichikos liga sergantis žmogus tampa agresyvus, pasak gydytojo psichiatro, psichikos sutrikimas nelygu agresija. Daugybė atliktų tyrimų, kurie aiškinasi, kaip įvairios psichiatrinės diagnozės susijusios su agresyvumu, rodo, kad tarp psichikos sutrikimų turinčių žmonių smurto lygis nėra didesnis negu bendroje populiacijoje. Atvirkščiai, šie žmonės dažniau patys tampa smurto ar išnaudojimo aukomis. Taigi, statistika prieštarauja vyraujančiai nuostatai, kad psichikos sutrikimų turintys žmonės yra agresyvesni“, – įsitikinęs specialistas.
Pasak jo, reikėtų kalbėti apie individualų polinkį į smurtą ir jo priežastis, kurios nebūtinai susijusios su psichikos sutrikimu.
Kaip jaučiasi pats sergantysis
Paklaustas, kaip jaučiasi patys žmonės, sergantys psichikos liga, ir kiek teisinga nuostata, kad jie dažniausiai nesuvokia situacijos, K.Matuzevičius teigė, kad nemažai sergančiųjų suvokia savo situaciją ir tai tikrai sunkus jausmas, nes jie dažnai jaučiasi atstumiami ir nugalinami visuomenės netgi tose situacijose, kuriose nesijaučia tokie nieko negalintys, nesugebantys ar pavojingi.
„Tai kelia desperacijos jausmą, nes, kaip jie besistengtų už save kovoti, dažnai šią kovą pralaimi. Ypač sunku atlaikyti atstūmimą ir nepripažinimą tiems, kurie gerai suvokia savo ligą ir sistemingai gydosi. Kita vertus, lygiai taip pat sunku ir tiems, kurie nesuvokia savo ligos ir todėl nesupranta priežasčių, kodėl kiti juos atstumia, kodėl juos visi nori gydyti. Tam tikra prasme jiems dar sunkiau, nes jie net nesupranta, kodėl taip vyksta“, – pasakojo K.Matuzevičius.
Dalis psichikos sutrikimų keičia žmogaus asmenybę, pavyzdžiui, šizofrenija turi vadinamųjų negatyvių simptomų, dėl kurių žmogus netenka savo turėtų savybių. Liga gali sukelti motyvacijos sutrikimus, apatijos jausmą, liūdesį ir abejingumą išoriniam pasauliui.
Pačiam žmogui šiuos pokyčius sunku pajausti, bet artimiesiems labai sunku matyti, kad jų mylimas žmogus labai pasikeitė – ir ne į gerą pusę. Tačiau, tarkime, nerimo ar nuotaikos sutrikimai pačios asmenybės nekeičia. Kita vertus, jų atsiradimas tampriai susijęs su asmenybe – kaip žmogus gyveno, kokius sprendimus priėmė ir pan. Psichikos ligos labai retai ištinka lygioje vietoje.
Ar visada pavyksta padėti?
Pasak K.Matuzevičiaus, medikams gana dažnai tenka susidurti su pozityviais atvejais, kai žmogus gavo savalaikę pagalbą, ją priėmė ir pradėjo kitaip jaustis bei gyventi. Tačiau būna tokių sunkių sutrikimų, kai gydymas padeda labai minimaliai.
„Visiškai išvengti nusivylimo nepavyksta – tikrai kartais gydymas nepadeda tiek, kiek norėtųsi. Kita vertus, mūsų gyvenime yra labai mažai šimtu procentų garantuotų dalykų. Sakyčiau, yra tik dvi nepajudinamos garantijos – mes gimėme ir mirsime. Visgi nesu matęs atvejų, kad gydymas visai nepadėtų. Ypač jeigu žmogus stengiasi laikytis rekomendacijų“, – aiškino pašnekovas.
Kadangi psichikos sutrikimas – kompleksinė liga, viena iš svarbių gydymo formų po medikamentinio gydymo, ypač kalbant apie šizofreniją, yra šių žmonių įtraukimas į bendruomenes, kuriose jie gautų socialinę pagalbą ir palaikymą. Tai jiems padeda geriau funkcionuoti ir tai labai svarbi gydymo dalis, be kurios jie taptų izoliuoti, o izoliacija sveikti nepadeda.
„Būna ir taip, kad žmogus atvežamas per prievartą ir priešinasi gydymui. Tuomet labai svarbus medikamentinis gydymas ir tik po jo taikomos kitos intervencijos. Tačiau dauguma atvejų žmogui turėtų būti vienu metu taikomas ir medikamentinis ir nemedikamentinis (psichologinis palaikymas, socialinė pagalba ar psichoterapija) gydymas. Taip pat svarbu ne tik apgydyti žmogų stacionare, bet, kaip jau minėjau, kad jis gautų ir tolesnę pagalbą. Tai lėtinė liga ir problemos per savaitę ar mėnesį nepranyks“, – pabrėžė gydytojas psichiatras.
Artimiesiems pašnekovas pataria mažiau susitelkti į psichikos sutrikimą ir daugiau į tai, ką žmogus išgyvena. Bandyti ne patarinėti, aiškinti, mokyti, o daugiau klausytis, klausti, domėtis, kadangi nurodinėjimas, aiškinimas dažnai kelia pasipriešinimo reakciją, jausmą, kad žmogaus artimieji nesupranta jo, kad nori jį ,,pataisyti“. Todėl tikslas būtų bandyti suprasti, kaip žmogus iš tikrųjų jaučiasi, kas jam kelia nerimą, ko jis bijo, dėl ko išgyvena, gal jis pats turi idėjų, kas galėtų jam padėti.
„Manau, kad toks empatiškas santykis galėtų leisti žmogui pasijusti saugiam, suprastam, galbūt leistų pažvelgti į savo situaciją iš kitų kampų ir padėtų atrasti drąsos priimti sprendimus, susijusius su kreipimusi dėl pagalbos“, – teigė K.Matuzevičius.
Daugiau informacijos rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba/
