„Mūsų emocijos ir jausmai padeda įvertinti ir suvokti tam tikrą situaciją bei gaunamą informaciją žymiai greičiau, nei kad remtumėmės vien faktiniais argumentais. Tačiau kartais jie kaip tik trukdo geriau suprasti save bei mus supantį pasaulį“, – sako G.Germanavičienė.
Jos teigimu, nepaisant to, kiek sveiki ar sutrikę esame, visi turime šiokių tokių problemų su emocijomis ir jausmais.
VšĮ „Rastis“ surengtoje paskaitoje, kuri yra Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamos „Psichosocialinės reabilitacijos paslaugų programos Vilniaus mieste 2019 m.“ dalis, psichiatrė apžvelgė, kaip mus gali veikti emocijos ir jausmai, bei kas padėtų sustiprinti emocinę sveikatą.
Kuo skiriasi emocija nuo jausmo?
„Emocijomis vadinamos labai staigios ir trumpos neurofiziologinės reakcijos. Kai susiduriame su kažkokiu dirgikliu, maždaug per ketvirtadalį sekundės mūsų nervų sistema jį identifikuoja ir tam tikru būdu interpretuoja, praktiškai nedalyvaujant sąmoningam protui, dėl ko organizme įvyksta atitinkamos biocheminės reakcijos, sukeliančios pojūčius visame kūne – tai ir yra emocija“, – apibrėžė medikė.
Dirgiklis, kuris sužadina emocinę reakciją, kaip sakė G.Germanavičienė, gali būti tiek iš išorės (pavyzdžiui, tam tikra situacija ar žmogus), tiek iš mūsų pačių vidaus (pavyzdžiui, mintys).
Anot jos, jei patyrę kažkokią emociją „nepalaikome“ jos savo įsivaizdavimais, prisiminimais ar kitokia pažintine veikla, organizme sukeltos biocheminės reakcijos trunka tik apie šešias sekundes – tiek laiko trunka emocinė reakcija, o po to organizmas sugrįžta į pusiausvyrą.
Jausmas yra tarsi ilgesnis organizmo atsakas į susidūrimą su dirgikliais.
Tačiau jei pajutę emociją pradedame „perdirbinėti“ ją sukėlusią informaciją (tai yra, sąmoningai ir nesąmoningai tą apmąstydami, siedami su ankstesnėmis patirtimis) – emocinė reakcija (ar jų kombinacija) pereina į jausmą.
„Jausmas yra tarsi ilgesnis organizmo atsakas į susidūrimą su dirgikliais, kurį veikia ir tuometinė žmogaus būsena, patirtis. Jausmai nėra tai, ką mes galvojame, nei tai, kokius pojūčius kūne jaučiame. Bet jausmai patys savaime apjungia tai, kaip vertiname tam tikrą situaciją ir kaip jaučiamės joje tiek fiziškai, tiek emociškai“, – nurodė medikė.
Svarbūs yra ir negatyvūs jausmai
Pasak G.Grermanavičienės, emocijos ir jausmai mums padeda išbūti su kitais žmonėmis – tik suvokdami savo jausmus, galime būti dėmesingi ir kitų jausmams bei suprasti, kaip jaučiasi kitas.
Anot medikės, nereikėtų jausmų skirstyti į „blogus“ ar „gerus“ – evoliuciškai taip sudėliota, jog kiekvienas jų turi prasmę. Pavyzdžiui, lengvas nervų sistemos „tonizavimas“ adrenalinu ir noradrenalinu, dėl ko šiek tiek galime justi lengvą stresą ar įtampą, padeda išlikti budriems ir išvengti apatiškumo.
Be to, psichiatrės teigimu, emocijos bei jausmai gali padėti adekvačiau sureaguoti tam tikroje situacijoje ir priimti tinkamus sprendimus – tai yra tarsi organizmo siunčiami signalai.
„Taip vadinami negatyvūs jausmai – baimė, pyktis, pasibjaurėjimas, liūdesys ir kiti – iš esmės yra svarbūs išlikimo atveju. Jie padeda neprarasti ne tik gyvybės, bet ir asmenybės integralumo.
Tarkime, liūdesys padeda išgyventi netektį, leidžia psichikai „atsisveikinti“ su dalykais, kurių netenkame. Tuo tarpu pozityvūs jausmai, kaip džiaugsmas ar pasitenkinimas, išlikimo prasme nėra svarbūs, tačiau reikalingi, kad jaustume motyvaciją mokytis, augti, klestėti“, – papildė gydytoja.
Kas lemia, kiek valdome emocijas?
Vis tik G.Germanavičienė nurodė, jog emocijos ir jausmai ne visuomet padeda – negebėdami jų valdyti, galime patirti rimtų sunkumų.
„Visų pirma tai, kiek mes valdome emocijas, o kiek emocijos valdo mus, priklauso nuo to, kas „ima viršų“ – smegenų žievė ar limbinė sistema (požievis), kurios visą laiką tarpusavyje sąveikauja“, – pabrėžė psichiatrė.
Ji aiškino, jog smegenų žievėje vyksta „aukštesnioji“ smegenų veikla, o vyraujant šios smegenų dalies veikimui, galime sąmoningiau kontroliuoti mumyse vykstančias emocines ir jausmines reakcijas. Pavyzdžiui, pajutę pyktį gebame apmąstyti situaciją, kad jis nusloptų, ir daryti veiksmus, kuriuos norėtume daryti toje situacijoje.
Tuo tarpu kai emocinė reakcija yra stipri, arba kai smegenų žievė veikia nepakankamai, pasak G.Germanavičienės, ima vyrauti limbinė sistema: „Tuomet mūsų emocinės reakcijos ir jausmai gali pakeisti situacijos supratimą. Ir tada tai, kaip mes jaučiamės, lemia tai, kaip mes suprantame, o ne atvirkščiai“.
Emocinės reakcijos ne visada būna tikslios
G.Germanavičienė sakė, kad emociškai sudėtingesnėse situacijose emocinės reakcijos ne visada yra tikslios, todėl kartais yra naudingiau stengtis „išbūti“ jose ir nereaguoti impulsyviai.
„Tam, kad tos emocinės ir jausminės reakcijos būtų subtilesnės, ne tokios staigios ir verčiančios neadekvačiai reaguoti – labai svarbu, kad vertindami situaciją, neatsiribotume nuo faktų ir loginių argumentų. Kad jausmai ir emocijos mums padėtų reaguoti teisingai, situacijos interpretavimas turėtų kuo labiau atitikti tikrovę, mat automatinės reakcijos dažniausiai kyla be jokio apmąstymo“, – patikino ji.
Anot psichiatrės, dažniausiai neadekvačiai reaguojame į tam tikrus dirgiklius būtent dėl ankstesnių savo patirčių. Pavyzdžiui, jei per gyvenimą patyrėme daug grėsmingų situacijų, tai ir į įprastas galime dažniau reaguoti su baime ar nerimu, jas siedami su praeities išgyvenimas. Arba, jei prisimename kažką skausmingo ar nemalonaus, galime sukelti sau liūdesį ar pyktį, kurie šiaip jau visiškai neatitinka esamos situacijos.
Kita vertus, jos teigimu, žinodami, jog mintys veikia savijautą, pasitelkdami vaizduotę galime bandyti ir sau padėti, įsivaizduodami ar prisimindami malonius arba palaikančius dalykus.
Ignoruoti – taip pat pavojinga
G.Germanavičienė atkreipė dėmesį ir į kitą kraštutinumą – tai, jog problemų sukelia ne tik per impulsyvus reagavimas į emocijas bei jausmus, bet ir jų ignoravimas.
„Polinkis slopinti jausmus dažnai kyla iš to, kad tie jausmai ir emocijos būna per stiprūs ir taip stengiamasi jų išvengti. Tačiau tai sukelia papildomą įtampą, dėl ko gali atsirasti nuovargis, stresas, sunkumai bendraujant su kitais žmonėmis. Taip pat jausmų ignoravimas gali pasireikšti per psichosomatinius sutrikimus, pavyzdžiui, galvos skausmą“, – sakė psichiatrė.
Jos teigimu, tiek per daug impulsyvus reagavimas į savo emocinius išgyvenimus, tiek jų slopinimas nesukuria galimybių žmogui tobulintis ir augti.
Svarbu – stebėti ir neskubėti vertinti
Taigi ką galime padaryti, kad išmoktume tinkamai reaguoti ir valdyti emocijas ir jausmus?
„Pirmiausia, reikėtų mokytis pastebėti ir tyrinėti iškylančias emocines reakcijas, išlikti dėmesingiems savo jausmams. Tam, kad nebūtume priklausomi nuo emocijų, svarbu jas patiriant išmokti sustoti ir nereaguoti impulsyviai, neskubėti vertinti – tokiu būdu pavyks išmintingiau sureaguoti į esamą situaciją“, – išskyrė medikė.
Turime mokytis smalsiai tyrinėti savo būseną ir patirtis.
Psichiatrė taip pat patarė stengtis priimti emocijas ir jausmus, tokius, kokie jie yra, bandyti suprasti, kas juos sukelia.
„Turime mokytis smalsiai tyrinėti savo būseną ir patirtis. Reikėtų atkreipti dėmesį, jog sudėtingos emocinės situacijos turi būti „perdirbtos“ ir visiškai išgyventos, o ne nuslopintos, kad jos nebeveiktų mūsų ir neeikvotų energijos, – tam gali padėti kalbėjimasis apie patiriamus sunkumus su kitais žmonėmis“, – aiškino ji.
Be to, kaip sakė gydytoja, svarbu nesitapatinti su emocijomis: „Kiekvieną emociją ar jausmą, koks jis bebūtų, galima stebėti iš šalies, nenuteisiant ir nenuvertinant savęs ar aplinkos. Aišku, nėra lengva to išmokti, bet praktikuojantis – įmanoma.“
Atjaučiantys ir geranoriški yra ramesni
Anot G.Germanavičienės, naudinga atminti, kad tai, kas vyksta mūsų viduje ir kaip mes reaguojame į dirgiklius, labai priklauso ir nuo to, kiek sveikas yra mūsų kūnas.
Dėl to, jos teigimu, yra labai svarbu pakankamai išsimiegoti, sveikai maitintis ir palaikyti fizinį aktyvumą, kadangi šie dalykai yra labai susiję su emocinio gyvenimo harmonija – esant prastai fizinei būklei, gebėjimas adekvačiai reaguoti gali sumažėti.
Psichiatrė taip pat nurodė, kad geriau suprasti ir valdyti savo emocinį pasaulį padeda buvimas gamtoje, meninė veikla, psichoterapija bei įvairios saviugdos praktikos.
„Galiausiai, tam, kad gebėtume išgyventi savo emocijas, jausmus ir į juos tinkamai reaguoti, labai svarbu ugdyti atjautą sau ir geranoriškumą aplinkai.
Nors daugelis mūsų esame išmokę būti kritiški ir reiklūs sau bei kitiems, yra pastebėta, kad žmonės, gebantys save paguosti bei geranoriškai priimantys save ir kitus – lengviau išeina iš sudėtingų emocinių situacijų ir paprasčiau įveikia gyvenimiškus iššūkius, yra ramesni“, – pridūrė G.Germanavičienė.
