Kai kurie tėvai savo vaikų grasinimus nurašo „paaugliškoms manipuliacijoms“. Apie tai, kada paauglį ar suaugusįjį jau reikėtų nuvesti pas specialistą, atskleidžia vaikų ir paauglių psichiatrė Ieva Viltrakytė.
Pietiečiai žudosi mažiau
Esame šalis, garsėjanti jaunais talentingais tautiečiais ir verslo, ir mokslo srityje. Tačiau šalia to garsėjame ir savižudybėmis. Ką gi darome ne taip?
„Turiu pasakyti, kad viso pasaulio paaugliai žaloja save ir žudosi. Tačiau Lietuvoje ši statistika yra pernelyg didelė. Palyginus su graikais, ten 1 nusižudęs paauglys tenka 100 tūkst. 15–19 amžiaus jaunuolių. Lietuvoje 100 tūkst. paauglių tenka 20 nusižudžiusiųjų. Kodėl? Matyt, vaikų emocinė savijauta, psichologinė sveikata yra visos Lietuvos psichologinės sveikatos atspindys“, – svarstė psichiatrė.
Turiu pasakyti, kad viso pasaulio paaugliai žaloja save ir žudosi. Tačiau Lietuvoje ši statistika yra pernelyg didelė.
I.Viltrakytė Lietuvos paauglius su Graikijos palygino neatsitiktinai: įrodyta, jog šalyse, kuriose klimatas šiltesnis, žmonės gauna daugiau saulės šviesos ir yra labiau emocionalūs – tačiau jų psichinė sveikata yra viena geriausių Europoje. Kitaip tariant, emocijų išleidimas į aplinką padeda pietiečiams greičiau pamiršti tai, kas buvo negero ir gyventi toliau.
„Lietuvoje atlikta iš tiesų labai daug tyrimų, siekiant atsakyti „Kodėl?“. Mano manymu, didelės įtakos padarė sovietinė okupacija. Šiandien esame tarsi 26-erių metų jaunuolis, kuris bando kurti savo gyvenimą iš naujo. Ir mus dažnai aplanko nusivylimas. Iš žiniasklaidos antraščių galime susidaryti įspūdį, jog ir tas, ir anas vis dar yra ne taip, kaip mes norėjome, ne tai, ko siekėme. Kita vertus, tas nusivylimas egzistuoja juk ir kitose posovietinėse šalyse, tačiau Lietuva vis dėlto išsiskiria savižudybėmis. Ir alkoholio vartojimu. Todėl į klausimą: „Kodėl mes?“ vis dar nėra aiškaus atsakymo“, – kalbėjo I.Viltrakytė.
Vis tik emocijų gniaužimas savyje išties gali būti viena iš priežasčių. Pastaruoju metu žiniasklaidoje analizuojant vienos merginos savižudybę ne vienas jos mokytojas ar artimasis tikino: „Ne, ji tikrai negalėjo nusižudyti.“
„Yra toks asmenybės tipas, kai žmogus negali, bijo ar tiesiog neišmoksta į išorę išreikšti „blogų“ emocijų. Galbūt yra girdėjęs: „Mūsų šeimoje negalima pykti arba negalima liūdėti“. O galbūt jaunas žmogus pats sau kelia tokius reikalavimus: „Ne, man viskas gerai“. Tokiais atvejais skausmingos emocijos viduje yra smarkiai slopinamos. Žinote, kai žmogus šypsosi ir sako: „Man viska gerai“ – psichologams ar psichiatrams tai sukelia didžiausią įtarimą“, – perspėja I. Viltrakytė.
Linkę žaloti save vieną dieną gali neapskaičiuoti
Psichiatrės teigimu, gyvenime iškilusią problemą galima spręsti konstruktyviu arba destruktyviu būdu. Savižudybė tiesiog nutraukia viską – nelieka nei problemos, nei gyvenimo.
Statistiškai Lietuvoje dažniausiai žudosi vyresnio amžiaus vienišas, šeimos neturintis vyras, gyvenantis kaimo vietovėje, vartojantis alkoholį.
Ir nors statistiškai neįmanoma nustatyti, koks žmogus daugiausia galvoja apie savižudybę, paauglystę galima būtų priskirti prie rizikingiausio amžiaus: tokiame amžiuje pasaulis skirstomas tik į „juodą“ ir „baltą“, aplanko melancholiška nuotaika, būdingi impulsyvūs sprendimai.
Nors statistiškai neįmanoma nustatyti, koks žmogus daugiausia galvoja apie savižudybę, paauglystę galima būtų priskirti prie rizikingiausio amžiaus.
„Paauglius daug labiau nei suaugusiuosius ar vaikus veikia tokios situacijos, kaip garbės praradimas savo draugų rate, net vienkartinis užgauliojimas. Tragedija tapti gali ir tėvų bausmė – galbūt paprastas draudimas eiti į diskoteką. Būna paauglių, kurie ne siekia savižudybės, bet žaloja save.
Tai jie daro jausdami emocijas, su kuriomis negali susitvarkyti. Iki 30 proc. visų paauglių tokiais atvejais raižosi riešus, kojas, kulkšnis, kandžioja, drasko, degina savo kūną. Fizinį skausmą jiems tarsi lengviau pakelti, nei viduje šėlstančias emocijas“, – atskleidė pašnekovė.
Vis dėlto psichiatrė pabrėžia, jog tie paaugliai, kurie išdrįsta žaloti save, vieną dieną gali atlikti mirtiną sužalojimą – jie tiesiog lengviau peržengia šią ribą. Kita vertus, netgi nesiekdami mirties jie gali neapskaičiuoti įpjovimo gylio ar medikamentų, kuriais siekiama apsinuodyti, dozės.
„Vaikai iki 9–10 metų galvoja, kad mirtis yra grįžtamas procesas. Jų bandymas gali būti kaip akimirkos protesto išraiška“, – pabrėžė I. Viltrakytė.
Grėsmingiausias požymis – netikėta pozityvių emocijų banga
Pašnekovei pastaruoju metu yra tekę konsultuoti paauglius, turinčius suicidinių minčių. Ji sako, jog paauglius galima skirstyti į tuos, kurie galvoja apie mirtį, ir tuos, kurie patirdami neigiamas emocijas ima save žaloti.
„Turime išsiaiškinti – ar paauglys nori ir siekia savo mirties? Man tenka susidurti su paaugliais, kurie patiria nuolatinius nusivylimus: ir draugų rate, ir šeimoje. Paauglys nuolat jaučiasi nesuprastas. Juos užvaldo nuolatinis beviltiškumo jausmas ir jie pradeda ruošti „išėjimo“ planą, renkasi apgalvotus ir labiau gyvybei grasinančius būdus: šuolį iš didelio aukščio, nuodijimąsi. Tuo metu tie, kurie žaloja save – pjaustosi ir apsidegina – taip išreiškia labiau savo momentinį pyktį“, – kalbėjo gydytoja psichiatrė.
I.Viltrakytė pabrėžia, jog ketinantis nusižudyti asmuo gali mestelėti aptakias frazes – jas išgirdus reikia skubiai reaguoti.
I. Viltrakytė pabrėžia, jog ketinantis nusižudyti asmuo gali mestelėti aptakias frazes – jas išgirdus reikia skubiai reaguoti.
„Draugų kompanijoje jis gali tarstelėti: „Geriau jau nebus“, „Gyvenimas – beprasmis“, „Jaučiu, būtų geriau, jei aš išeičiau“. Ne specialistui tai išties sunku pastebėti, tačiau jei pajutote bent menkiausią įtarimą, kad žmogus kalba keistai, tiesiai šviesiai paklauskite: „Ar tu galvoji apie savižudybę?“. Aš suprantu, kad šis klausimas yra beprotiškai sunkus – bet jis būtinas“, – patarė I. Viltrakytė.
Jos teigimu, daugiau nei 90 proc. nusižudžiusių ar bandžiusių nusižudyti žmonių siuntė tam tikrus signalus į aplinką. Nes kiekvienas apie tai galvojantis žmogus dar turi vilties, jog bus išgirstas.
Pašnekovė taip pat pataria būti budriems, jei žmogus ima domėtis mirties temomis arba kalbėti apie savižudybę trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui, „o mano draugas nori nusižudyti“. Taip pat jei žmogus ima elgtis rizikingai, nebepaiso savo saugumo, intensyviai vartoja alkoholį, narkotines medžiagas, apleidžia savo mėgstamą veiklą, šeimą, draugus.
„Ypatingos grėsmės ženklas: kai brangiausi daiktai atiduodami neva kam nors pasaugoti, rašomi laiškai artimiesiems, testamentai, atiduodamos skolos, visų atsiprašoma ir susitaikoma. Mus gali apgauti staigus situacijos pagerėjimas: kai žmogus tiesiog nušvinta, nors prieš tai ilgą laiką buvo prislėgtas. Iš tiesų tai gali būti požymis, jog jis tvirtai apsisprendė išeiti, nusiramino. Į staigų emocinės būklės pagerėjimą turime iškart reaguoti“, – perspėjo I.Viltrakytė.
2016 metai – lūžio metai savižudybių prevencijos srityje
2015–2016 m. – tai lūžio metai savižudybių prevencijos srityje, nes 2015 m. gruodžio mėnesį apie 20 skirtingų Vilniaus institucijų nusprendė susivienyti, kryptingai dirbti ir pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės Savižudybių prevencijos memorandumą. Netrukus patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės Savižudybių prevencijos 2016–2019 m. strategija su konkrečiais darbais, veiklomis ir finansavimu tam.
Viena iš daugelio veiklų, minima strategijoje ir kuri jau yra sėkmingai įvykdyta – tai savižudybių prevencijos mokytojų paruošimas pagal aukščiausių tarptautinių standartų, moksliškai pagrįstas metodikas ir visame pasaulyje taikomas jau ne vienerius metus. Per birželio–rupgjūčio mėnesius Vilniuje buvo apmokyta 16 būsimų mokytojų, kurie jau tapo pirmaisiais Lietuvoje sertifikuotais savižudybių prevencijos ASIST ir SAFE TALK mokymų programų mokytojais. Mokytojų tikslas – dalintis savo žiniomis ir mokyti Vilniuje dirbančius „vartininkus“ atpažinti savižudišką elgesį bei gebėti suteikti pagalbą asmeniui, mėginančiam/mėginusiam nusižudyti.
„Vartininkai“ – tai žmonės, kurie turi tiesioginį kontaktą su žmonėmis – policininkai, gydytojai, slaugytojai, pedagogai, psichologai, gaisrininkai, socialiniai darbuotojai ir t.t. Taigi, netrukus Vilniuje startuos pirmieji SAFE TALK ir ASIST savižudybių prevencijos mokymais ir labai tikiuosi, kad Vilnius taps geru pavyzdžiu kitoms Lietuvos savivaldybėms, vylėsi Julija Meišimė.
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro naujienas rasite ir „Facebook“ puslapyje.
