Psichologas Dima Kuniskis teigia, kad tai, kaip išgyvenimai paveiks organizmą, priklauso nuo silpnosios žmogaus vietos – ar nukentės virškinimo sistema, ar širdies ir kraujagyslių sistema, ar vystysis onkologiniai susirgimai.
– Kas vyksta tais atvejais, kai žmogus jaučiasi blogai, jį vargina įvairiausi negalavimai, tačiau apsilankius pas medikus ir atlikus daugybę tyrimų liga nenustatoma?
R. Samušytė: Tai yra vadinamosios psichosomatinės ligos, psichosomatiniai sutrikimai. Tai reiškia, kad tų ligų struktūroje yra psichologinis komponentas, kuris, deja, dažnai būna pats ryškiausias. Prie to galima išskirti ir somatoforminius sutrikimus.
Taip tikrai būna – atliekama gausybė medicininių tyrimų, kurie niekaip neparodo, kad yra sutrikusi tam tikro organo funkcija ar įvykę minimalių pakitimų. O žmogus vis jaučia įvairius simptomus – skausmą, širdies plakimą, drebulį, galvos svaigimą. Kartais negalavimai vieną dieną koncentruojasi vienoje kūno dalyje, o kitą – kitoje.
Esu skaičiusi, kad iš visų į šeimos gydytojus besikreipiančių pacientų trečdalis turi psichosomatinės kilmės sutrikimų. Tai yra labai daug ir su tokiais pacientais gydytojai turi nemažai problemų.
– Ką turite omenyje?
R. Samušytė: Šeimos gydytojas tiria pacientą, skiria jam įvairius tyrimus, paskiria kokį nors gydymą, laukia rezultatų, tačiau jie būna arba labai minimalūs, arba simptomai pasikeičia, o žmogus vis vien nesijaučia gerai. Pacientas vis lankosi ir lankosi pas gydytoją, o pastarasis nebežino, ką daryti, kaip žmogui dar padėti.
– Apie tokius žmones tikriausiai sakoma – ieško ligos...
R. Samušytė: Taip, ir tuomet paprastai šeimos arba kitų sričių gydytojai, net ir turintys nedidelę praktiką, atskiria pacientus, kuriems reikia problemų ieškoti pas psichiatrą, psichologą arba psichoterapeutą. Tačiau bėda yra tai, kad šie pacientai visiškai nepriima pasiūlymo kreiptis į specialistus.
Dažniausiai, jei žmogui svaigsta galva ar skauda širdį, jis galvoja, kad gali ištikti, pavyzdžiui, insultas ir reikia pasidaryti dar daugiau tyrimų. O juk yra pacientų, kurių ligų kilmė – psichosomatinė, tačiau jie neigia savo psichologines problemas. Pasiūlymą nueiti pas specialistą, kuris galėtų atskleisti tas problemas, jas įvardytų ir ieškotų sprendimų, tokie žmonės priima su įsižeidimu.
– Galima kalbėti apie tai, kaip pripažįstama, suvokiama ir įvertinama psichinė negalavimų kilmė – tiek medikų, tiek pacientų.
D. Kuniskis: Kai kurių specialistų nuomone, beveik visų ligų pagrindą sudaro tam tikros psichologinės priežastys. Yra hipotezė, teigianti, kad nuo to priklauso net onkologiniai susirgimai. Sunkūs psichologiniai išgyvenimai gali paveikti organizmo atsparumą, o kaip toliau vystosi nusilpęs organizmas, kaip vystosi liga, priklauso nuo silpnosios žmogaus vietos – ar nukentės virškinimo sistema, ar širdies ir kraujagyslių sistema, ar vystysis onkologiniai susirgimai. Todėl galiu sutikti su nuomone, kad net ir somatinių ligų gydymas turi būti daugiau ar mažiau derinamas su psichologiniu darbu.
– Kada somatinių ligų specialistams patartumėte pacientus nukreipti pas psichologus?
R. Samušytė: Manau, kad turi būti išlaikomas balansas. Somatinių ligų specialistas turi būti įsitikinęs savo kompetencija, atliktais tyrimais ir diagnoze. Tie specialistai išties turi suvokimą, kad žmogui būdingi psichologiniai sunkumai, gal sudėtinga gyvenimo aplinka, veikianti jo kūną ir ligą. Ir jei pacientas sutinka, toks specialistas turėtų pabandyti nusiųsti jį pas psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą. Nes kai tyrimai nerodo apčiuopiamos fizinės priežasties, gydymas, nepaisant nieko, stringa ir neduoda rezultatų.
– Kokie yra būdingiausi fiziologiniai psichosomatinių sutrikimų simptomai?
R. Samušytė: Tai gali būti visi simptomai, kokie tik yra kūne ir kurių priežastis yra labiau emocinė, o ne tik funkcinė fiziologinė. Dar XIX a. vienas britų gydytojas taip apibūdino psichosomatinių ligų esmę – jei emocijos neišreiškiamos per atvirą kūno aktyvumą ir psichinę veiklą, jos veiks vidinius kūno organus ir pakenks jų funkcijoms.
Tokia samprata iki šiol nėra pakitusi, o simptomai, kaip minėjau, gali būti bet kokie – nuo galvos svaigimo iki didelio ar mažo kraujospūdžio, dažno širdies plakimo, virškinimo sistemos sutrikimų, rijimo sutrikimų, skrandžio skausmų ir t. t. Pavyzdžiui, opinis kolitas turi stiprų psichosomatinį pagrindą. Taip pat dažni ginekologiniai sutrikimai, šlapimo sistemos sutrikimai, odos susirgimai. Nėra tokio simptomo, kuris galėtų nepasirodyti. Net onkologiniai susirgimai siejasi su imunitetu, o imunitetas – su stresu.
– Klausant jūsų gali kilti mintis – nejaugi reikėtų uždaryti visas gydymo įstaigas ir įsteigti psichiatrų, psichoterapeutų ir psichologų kabinetų?
R. Samušytė: Kiekvienas specialistas kalba iš savo varpinės, tačiau takoskyra tarp kūno ir psichinės veiklos nėra natūrali. Tai vieninga sistema, tiesiog vystantis mokslui ir technologijoms, siaurėjant specializacijoms nutinka taip, kad tam tikras specialistas gali gydyti vieną siaurą sritį ir neatkreipti dėmesio į žmogų kaip į bendrą sistemą, kurioje veikia kūnas ir yra dvasia, psichinė veikla.
D. Kuniskis: Yra vis populiarėjanti kryptis – kūno psichoterapija, kuri remiasi kolegės minėtais principais. Tuo, kad žmogus yra visuma, kūnas ir psichika – neatskiriami dalykai. Ir tuo, kad kūnas gali parodyti psichikos problemas, tik reikia jį prakalbinti. O tai jau specialistų darbas.
– Kaip reikia prakalbinti kūną?
D. Kuniskis: Būdų yra labai daug. Pradėti reikėtų nuo Vilhelmo Reicho – psichiatro, psichoanalitiko, S.Freudo mokinio, kuris XX a. pirmojoje pusėje papildė klasikinės psichoanalizės idėjas. Pasak jo, emocinės problemos „užsiantspauduoja“ kūne, susidaro vadinamieji raumenų šarvai, kitaip – raumenų spazmai. Jis veikdavo šiuos spazmus, jais manipuliuodavo kvėpavimo pagalba, skatindavo tam tikrus savo pacientų veiksmus ir taip dažnai gaudavo įdomų efektą.
Fiziologiniams nerimo simptomams susiliejus su emociniais įvyksta panikos ataka, tai atsitinka greitai ir stipriai.
Žmonės pradėdavo ne tik reikšti emocijas, jiems net iškildavo tolimos vaikystės prisiminimai, kurie buvo traumuojantys išgyvenimai. V.Reicho technikos buvo stiprios ir kartais net skausmingos. Jo dukra toliau vystė tas idėjas ir sukūrė kitokius metodus, pavyzdžiui, švelnaus masažo, kuris taip pat veiksmingas.
Kitas kūno prakalbinimo būdas įdomus tuo, kad žmogus skatinamas pats įsisąmoninti savo kūno pojūčius – kas vyksta jo kūne, ką jis veikia ir pan. Tokia žmogaus pozicija daug ką pakeičia, ne tik fizinę žmogaus savijautą, bet ir pasaulio suvokimą, kadangi žmogaus kūnas gali būti tik čia ir dabar. Jis negrimzta į praeitį, nepabėga į ateitį, bet išgyvena tai, kas vyksta dabar. Tokia pozicija yra labai perspektyvi būtent psichoterapinio gydymo prasme.
– Užsiminėte apie S.Freudą, kurio laikais buvo labai paplitusi isterija. Šių laikų pagrindinė liga yra vėžys. Ką manote apie tam tikroms epochoms būdingas ligas, susirgimus?
R. Samušytė: Pirma mintis, kuri kyla kalbant apie šiuos laikus ir psichologiją – nerimas. Jis sutinkamas įvairiausiomis formomis ir intensyvumu. Nerimas gali būti labai koncentruotas, pasireiškiantis kaip panikos ataka, baimė su fiziniais kūno simptomais, pavyzdžiui, širdies plakimu, galvos svaigimu, tirpimo jausmu. Fiziologiniams nerimo simptomams susiliejus su emociniais įvyksta panikos ataka, tai atsitinka greitai ir stipriai.
Kitoks nerimas yra tuomet, kai simptomų daug, tačiau nė vienas jų nėra labai stipriai išreikštas. Jie būna didesni arba mažesni, keičiasi tarpusavyje ir tai ilgai trunka. Sakykime, žmogus kiekvieną dieną jaučia tam tikrą raumenų įtampą, jam sunku atsipalaiduoti, skauda galvą, pasunkėja virškinimas, dažniau šlapinamasi, atsigulus miegoti galvoje sukasi įvairios mintys, dėmesys išblaškytas, sunku susikoncentruoti į vieną dalyką – tai generalizuotas nerimas.
Apie nerimą kalbant dar plačiau, psichologine prasme, jis yra tarsi raudonas mygtukas – kažkas mūsų psichiniame pasaulyje yra negerai. Kažkas pykstasi, kažkas nori iškilti į paviršių, bet negali, dėl to kyla konfliktas. Manau, kad šio amžiaus liga ir yra nerimas bei stresas.
D. Kuniskis: Pritariu tokiai nuomonei. Šiuolaikinė mūsų kultūra yra nepaprastai intensyvi, informacijos srautas didėja tiesiog valandomis. Visa tai suvokti žmogui yra labai sudėtinga, dėl to kyla didžiulė įtampa ir nepasitenkinimas savimi. Žmonės baiminasi, kad nespės su visais, atsiliks, iškris iš bendro konteksto.
– Būtų įdomu aptarti fiziologinių negalavimų sąsają su pasąmoniniais motyvais. Ką apie užslėptas psichologines problemas gali pasakyti, pavyzdžiui, skaudanti nugara?
D. Kuniskis: Labai norėtųsi iš to gauti konkretų atsakymą, bet taip nėra. Kartais žmonės bando sieti šiuos dalykus, bet dažniausiai viskas nėra taip tiesmuka ir prakalbinti simptomą nėra lengva, nors naudinga. Pirmiausia reikia pripažinti simptomą, jį išgirsti – dažnai mes nuo jų esame nusisukę, nes tai nemalonus dalykas. O reikia į tai atkreipti dėmesį, suvokti, ką tas simptomas kalba, kokios asociacijos kyla į jį pasinėrus, kokių veiksmų tai reikalauja.
Reikia įsiklausyti, kaip kūnas nori šnekėti, judėti, veikti, kokie jausmai atsiranda. Ir po truputį iš viso to gali gimti atsakymas. Yra nuomonė, kad su simptomu reikia ne kovoti, o bendrauti – kalbėti, išsiaiškinti, kodėl jis pasirodė ir ko nori. Tai labai subtilus darbas ir tai ne tik specialisto, bet ir paties paciento darbas.
– Žmogus, kuriam diagnozuota itin sunki liga, pasakytų – ką jūs čia šnekate?
Šiuolaikinė mūsų kultūra yra nepaprastai intensyvi, informacijos srautas didėja tiesiog valandomis. Visa tai suvokti žmogui yra labai sudėtinga, dėl to kyla didžiulė įtampa ir nepasitenkinimas savimi.
R. Samušytė: Nereikia suabsoliutinti, nes visgi mes kalbame apie tą ligų grupę, kurioje svarbią dalį užima psichologija. Jei kalbame apie labai aiškias fizines ligas, juk ir tada toji liga veikia žmogaus psichiką. Kartais tai pastebima ir žmogus, patyręs infarktą, vėliau gali susirgti depresija. Tačiau nebūtinai.
Noriu pasakyti, kad sąsaja yra abipusė – psichikos ypatumai veikia kūną, o kartais ir kūno ypatumai – ligos, pažeidimai, negalėjimas atlikti savo funkcijų – veikia ir atsispindi psichikoje.
– Per kiek laiko, lankantis pas psichologą, išgydomi psichosomatiniai reiškiniai?
R. Samušytė: Jei nėra gilinamasi į tai, kokia to sutrikimo kilmė, galima gydytis daugybę metų. Medikamentai būseną paprastai palengvina, tačiau juos nutraukus atsinaujina ir simptomai. Nėra taip, kaip gydant chirurginiu būdu – simptomas imamas ir pašalinamas. Čia yra visas procesas, kuris ilgas ir ne visi ryžtasi imtis dalyvauti jame.
– Ką daryti žmonėms, patiriantiems neaiškios kilmės negalavimų?
D. Kuniskis: Reikia neskubėti jų atsikratyti, verčiau pasistengti suprasti jų kilmę, savo emocinę būseną. Dažnai mes to nesuvokiame, kol nepasiekiama riba, pasireiškianti mūsų kūne. Reikia sekti savo gyvenimą.
R. Samušytė: Noriu pastebėti, kad asmenys, turintys psichosomatinių sutrikimų, dažnai pasižymi problema, vadinama aleksitimija. Tai reiškia, kad žmogus labai sunkiai arba visai negali įvardyti savo jausmų ir būsenų. O jei nutinka taip, kad gydytojai jus tiria ir tyrimai ligų kilmės vis nepaaiškina, nueikite pas specialistą, blogiau nebus.