Su psichiatrijos gydytoja rezidente G.Smilgine pasikalbėjome apie tai, kaip karantinas veikia mūsų psichiką, ką parodė atlikti moksliniai tyrimai, su kokiomis emocinėmis, psichologinėmis problemomis susidūrė / susiduria žmonės, kas sunkiausiai išgyvena karantiną, ką daryti tiems, kurie jaučia didesnį nerimą ir kaip kiekvienam mūsų reikėtų pažvelgti į šį laikotarpį.
– Kaip karantinas, įprasto gyvenimo apribojimas veikia mūsų psichiką?
– Šiuo metu mes apskritai susiduriame su ypač dideliais pokyčiais, kurie nebuvo numatyti, jiems nebuvo pasirengta. Jau yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių pandemijos poveikį psichikos sveikatai: didėja rizika susirgti depresija, padidėjo nerimo sutrikimų, ypač tai jaučiasi tarp medicinos personalo, taip pat žmonėms, kurių artimieji serga COVID-19.
Nežinau, kaip yra kitose Europos Sąjungos šalyse, kur didelis sergamumas, bet Lietuvoje, palyginti su Švedija, yra kur kas daugiau įtampos ir nerimo.
Visada dideli, nenumatyti pokyčiai, kurie veikia ne tik vieną asmenį, bet ir visą visuomenę, kitas šalis, smarkiai sukrečia, ir kiekvienas prisitaiko individualiai. Tokie pokyčiai sukelia labai didelį nesaugumo jausmą ir išryškina tai, kokia buvo žmogaus asmenybės struktūra.
– Ką pastebite po pirmojo karantino: su kokiomis problemomis – emocinėmis, psichologinėmis – susidūrė žmonės?
– Ta įtaka tikrai yra. Žmonės susiduria su ypač dideliu streso lygiu, ryškėja nerimas, nemiga, tai turi įtakos nuotaikai, bendrai savijautai, darbingumui. Teko matyti pacientų, kai šeimoje dirbantis yra vienas žmogus ir jis staiga buvo atleistas (ar įvestos darbe prastovos), šeima automatiškai neteko pajamų. Ir kaip tai šeimai išgyventi ateinantį mėnesį? Kaip mokėti mokesčius, už ką pirkti maistą? Tai yra didelis nenumatytas iššūkis.
Neseniai man teko grįžti iš Švedijos, kuri yra pandemijos klausimu labai kontrastinga šalis. Nežinau, kaip yra kitose Europos Sąjungos šalyse, kur didelis sergamumas, bet Lietuvoje, palyginti su Švedija, yra kur kas daugiau įtampos ir nerimo.
Švedijoje žmonės kitaip reaguoja: jie nenešioja kaukių, bet jie patys elgiasi atsakingiau ir sąmoningiau. Per pirmąjį karantiną žmonės sėdėjo namuose, gatvės buvo tuščios net be specialių apribojimų ir draudimų, kurie yra mūsų šalyje. Lietuvoje jaučiama daugiau streso, atrodo, kad pas mus, Lietuvoje, daugiau niekas nevyksta, išskyrus koronavirusą.
– Kas sunkiausiai išgyvena karantiną?
– Manau, sunkiausiai išgyvena tie, kurie turi finansinių atsakomybių ir šiuo metu patiria finansinę krizę, kurių artimieji serga. Ir tie, kurie sunkiau prisitaiko prie pokyčių.
– O vieniši asmenys? Daug buvo kalbėta apie juos, apie tai, kad pirmojo karantino laikotarpiu išryškėjo vienišumo aspektas. Ką jūs pastebėjote?
– Taip, tai tikrai išryškėjo. Kaip ir minėjau, karantinas apskritai išryškino viską, kas buvo iki jo. Jei žmogus buvo vienišas, jam sekėsi sunkiau bendrauti, megzti kontaktą, šiuo metu tą kontaktą užmegzti dar sunkiau. Mes, žmonės, esame socialūs, norime kontakto, šilumos, bet staiga neplanuotai iškilo didelė grėsmė sveikatos, ateities, darbo, finansų, saviraiškos prasme. Ir tie visi dalykai į paviršių iškilo priverstinai, išryškino daugumą problemų.
Tarkime, mokyklose išryškėjo technologinės problemos – tapo sunkiau vesti pamokas, nes teko tai daryti nuotoliniu būdu, prie ko nesame pratę. Arba kalbant apie psichiatriją Lietuvoje – kitose šalyse įvedus karantiną jiems neteko susidurti su problemomis, nes telepsichiatrija jiems nebuvo naujiena. Arba kaukių dėvėjimas – Azijoje kaukės jau seniai nešiojamos, todėl jiems nebuvo tokio šoko, koks buvo mūsų tautai, kultūrai, nes mums tai labai neįprasta.
Manau, visa tai sąmonėje atgamino, ką esame patyrę su prievartiniu režimu, kaip buvo su Sovietų Sąjunga. Manau, kad tos tautos, kurios išgyveno karą, priespaudą, šį laikotarpį išgyvena sudėtingiau.
– Kaip manote, antrąjį karantiną emociškai išgyvensime lengviau ar vis dėlto galime sulaukti didesnių jo padarinių?
– Manau, kad bus lengviau, nes yra tam tikra patirtis, iš jos galime pasimokyti, ką daryti kitaip, gal ko nors išvis nedaryti. Patirtis palengvina situaciją, viskas nebeatrodo taip sunku, visi to ir laukė, tarsi pasiruošė iš anksto.
Ilgalaikius padarinius pamatysime ne pavasarį, o, matyt, po metų, dvejų ar penkerių. Jei žiūrėtume į pasaulį, gamtą, istoriją, tai, kas buvo prieš šimtą metų, po truputį kartojasi: buvo gripo epidemija, paskui sekė Didžioji depresija. Atrodo, link to pasaulis ir eina.
Pasaulio laukia didelis iššūkis ir tam jau reikia ruoštis iš anksto.
Taigi tai, kas įvyko dabar, po kelerių metų pasimatys labai aiškiai – kaip ir ką paveikė šis laikotarpis. Vieni jau neteko darbo, kitų darbai, veiklos, kurie buvo susiję su nuolatiniu keliavimu, apsiribojo, galiausiai kiek įmonių užsidarys. Pasaulio laukia didelis iššūkis ir tam jau reikia ruoštis iš anksto.
– O šiuo etapu galime prognozuoti ar pasvarstyti, kokie galimi tie karantino padariniai žmogaus psichinei sveikatai?
– Prognozių siekis yra noras užsitikrinti saugumą. Saugumas atsiranda tada, kai yra aišku, kai žinome, kas laukia, kokia bus ekonominė padėtis ir t. t. Kadangi jau dabar yra atliktų mokslinių tyrimų, įrodančių depresijos, nerimo, nemigos paryškėjimus, ateityje laukia didesnis skaičius žmonių, sergančių afekto, neurozinio spektro ligomis.
Numatant, kad per dešimtmetį gresia ekonominė krizė, manau tos problemos paryškės dar labiau. Tačiau nerimavimas dėl ateities neatneš nieko gero, jeigu mes jai nesiruošime.
Mano rekomendacija būtų labiau orientuotis į tai, ką aš galiu padaryti šiandien, kaip dabar galiu su tuo gyventi. Yra toks posakis: „Šiandienos vakaras yra rytojaus rytas.“ Jei šiandien jaučiu didžiulį nerimą, natūralu, kad ir kita diena bus labai įtempta.
O jei pasiplanuoju dvejus trejus gyvenimo metus į priekį, ką darysiu, kaip dirbsiu, koks mano tikslas, ką aš darysiu, jei kas nors pasikeis, koks mano planas B, kad ir kokios būtų tos prognozės, jau yra lengviau išgyventi. Apskritai visada lengviau, kai yra planas B. Manau, tai duoda didesnį saugumą nei teorinis žinojimas, kaip gali būti.
Jei neišeina susitvarkyti su kilusiomis emocijomis, aš visada rekomenduoju kreiptis pagalbos.
– Ar gali būti, kad dalis žmonių, kurie, tarkime, nesusidūrė su finansiniais sunkumais, sveikatos problemomis ir pan., nepatiria jokio streso dėl šalyje ir pasaulyje susiklosčiusios situacijos?
– Manau, kad gali būti, labai priklauso nuo to, kokia buvo žmogaus situacija – asmeninio gyvenimo, santaupų atžvilgiu – prasidedant karantinui, galiausiai pačios asmenybės būdas – kaip žmogus gali išgyventi iššūkius, kaip geba jais pasinaudoti.
Galbūt žmonės, kuriems labai trūko poilsio, būdami namuose karantino laikotarpiu juo mėgaujasi. Tai yra labai individualu. Tikrai manau, kad yra dalis žmonių, kuriems tai atnešė kažkokį pliusą, lygiai taip pat, kaip yra žmonių, kuriems ši situacija atnešė didžiulį minusą ir jie labai dėl to išgyvena.
– Kokių patarimų turėtumėte žmonėms: ką daryti, kad geriau, pozityviau, šviesiau išgyventume šį laikotarpį, ir ko patartumėte nedaryti, siekiant apsaugoti save nuo neigiamų minčių, prastesnės savijautos?
– Neužsikelti lūkesčių kartelės – tarkime, per karantiną perskaitysiu visas turimas knygas. Nereikia taip daryti. Geriau išlaikyti tą pačią ar kuo panašesnę rutiną, kokia buvo iki karantino.
Kalbant apie teigiamą pusę – šią situaciją siūlyčiau išnaudoti savęs, kaip asmenybės, augimui, tobulinimui. Galbūt susidūrėte su savo ribotumu, silpnybėmis, paieškoti, kaip galima su tuo dirbti, tobulėti, ką nors kitą atrasti.
– Ar gerai šiuo laikotarpiu žiūrėti filmus, skaityti knygas, kurie stipriai emociškai paveikia? Gal kaip tik geriau rinktis ką nors nuotaikingesnio, linksmesnio?
– Nežinau, ar tai reikėtų daryti specialiai. Galbūt šiek tiek reikėtų privengti, jeigu žmogaus aplinka jau yra sudrebėjusi, tokiu atveju savęs nereikėtų dar labiau apkrauti. Ir apskritai su savimi reikėtų švelniau elgtis.
– Ką patartumėte tiems, kurie šiuo metu jaučia didesnį nerimą, sunkiau išgyvena šį laikotarpį, kaip jie galėtų patys sau padėti?
– Patys sau galime padėti atpažindami, ką jaučiame, atpažindami savo fizinius pojūčius. Jei neišeina susitvarkyti su kilusiomis emocijomis, aš visada rekomenduoju kreiptis pagalbos. Nelaukti, nes savaime niekas nesusitvarkys. Ir svarbiausia nepradėti pulti į vienkartinius dalykus – kaip dabar labai populiarūs pykčio paleidimo metodai ir pan.
Reikia kreiptis profesionalios pagalbos. Nemanykite, kad tai rodo žmogaus silpnumą, priešingai, tai rodo žmogaus brandą, kad jis realiai suvokia savo situaciją, atpažįsta, kas su juo darosi. Mes nesuvokiame giluminių priežasčių, o su pagalba galima toliau sėkmingai dirbti.
– Mūsų šalyje išties juntama daug nerimo. Vieni dėl to kaltina valdžią, kiti žiniasklaidą, treti sako, kad tiesiog patys žmonės per daug stresuoja. Jūs irgi užsiminėte, kad Lietuvoje jaučiama daug įtampos. Kokiu patarimu galėtumėte pasidalyti, ką ir kaip daryti, kad ta visuotinė įtampa, nerimo lygis būtų mažesni?
– Viskas, ką jaučia, kaip reaguoja vieni, persiduoda kitiems, mes vieni kitus galime paveikti. Kalifornijoje yra toks „Heart Math“ institutas, kuris tyrinėja žmogaus širdį, kaip ji plakdama atitinkamu dažniu veikia kitus žmones. Jie yra atlikę tyrimus, kaip mes vienas kitam galime daryti įtaką.
Mano rekomendacija būtų labiau orientuotis į tai, ką aš galiu padaryti šiandien, kaip dabar galiu su tuo gyventi.
Jei kambaryje sėdi žmogus ir jaučia didžiulį nerimą, paniką, automatiškai tai persiduoda ir aplinkiniams. Lietuvoje iš tiesų jaučiasi tas visuotinis didesnis nerimo lygis, neigiama informacija perteikiama net su tam tikra intonacija.
Mano rekomendacija būtų sau priminti, kad gyvenimas susideda iš kur kas daugiau dalykų nei tik pandemija. Iš kitos pusės, po dideliu neatsakingumu ir neigimu slepiasi nerimas: čia nieko nėra, niekas neserga, kaukės nenešiosiu, kokia nesąmonė. Čia yra kita – kraštutinė – nerimo forma.
Patarčiau elgtis atsakingai, laikytis visų rekomendacijų, kurios atrodo logiškos ar ne, bet jos yra, tai yra šalis su savo įstatymais, kuriuos turime gerbti. Galų gale tai praeis.
