Turbūt turite galvoje fizinę sveikatą. Bet ar nėra svarbu mokėti suteikti pirmąją pagalbą ir psichikos sveikatos sutrikimo atveju – ištikus emociniam šokui, panikos priepuoliui, psichozei, galop ir esant mėginimui nusižudyti?
Tokiais atvejais, laiku nesuteikus pagalbos, taip pat galimos rimtos komplikacijos ar net tragiška baigtis. Ir čia labai svarbu veikti ryžtingai ir greitai, ir jeigu ne profesionaliai, tai bent su išmanymu.
Taigi, gebėjimą suteikti pirmąją pagalbą fizinės sveikatos sutrikimo atveju laikome labai naudingu dalyku, bet kažkodėl manome, kad psichikos sveikatos sutrikimas – tai tik psichologo ar psichiatro reikalas. Tuo įsitikinau atlikusi mažą apklausą gatvėje. Į klausimą „Ar mokėtumėte suteikti pirmąją pagalbą žmogui nervinio priepuolio atveju?“, 7 iš 8 apklaustųjų atsakė neigiamai, 6 nurodė, kad kviestų greitosios pagalbos psichiatrų brigadą, vienas svarstė, kad skambintų pažįstamam psichologui, ir tik vienas žmogus užtikrintai sakė, kad pabandytų padėti pats – „duotų žmogui atsigerti vandens ir kažkaip nuramintų“. Visi apklaustieji pripažino – šis klausimas jiems buvo labai netikėtas: jie niekada nebuvo apie tai pagalvoję ir tikisi, kad tokioje situacijoje atsidurti neteks. Paklausti, ar vis dėlto norėtų išmokti tokiu ir kitais panašiais atvejais suteikti pirmąją pagalbą, 6 iš 8 atsakė teigiamai, 2 iš apklaustųjų suabejojo.
Gerai, jeigu tėvai domisi psichologija, jiems rūpi vaiko emocinė savijauta, bet daug žmonių net nežino, kur ieškoti atsakymų iškilus panašiems klausimams.
Ši nedidelė apklausa vis dėlto pakankamai aiškiai atspindi psichologinio raštingumo reikalus Lietuvoje, kuriuos akivaizdžiai komplikuoja stigma, gaubianti visa, kas susiję su psichikos sveikatos sutrikimais, ir iš čia kylančią baimingą gynybinę poziciją: tai ne mano reikalas, man tai negali nutikti! Anot nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovės Karilės Levickaitės, emocinio, psichologinio ar psichikos sveikatos raštingumo daugumoje atveju nesame mokomi niekur – nei namuose, nei mokykloje. Gerai, jeigu tėvai domisi psichologija, jiems rūpi vaiko emocinė savijauta, bet daug žmonių net nežino, kur ieškoti atsakymų iškilus panašiems klausimams.
Ar verta tuomet stebėtis, kai išsilavinę lietuviai prausiasi kapinių smėliu ir bambaliais geria įkrautą vandenį, mokėdami tūkstančius eurų būrėjai už tokią „pagalbą“? Tokių psichologinių beraščių tuštumą galvose užpildyti gali, kas tik netingi, ir bet kuo, kad ir smėliuku nuo šviežio kapo. Šia prasme Lietuvoje vis dar yra tikra balanos gadynė.
Apie pirmosios pagalbos svarbą net nediskutuojame, tačiau visi sutartume, kad ir psichikos sveikatos atveju tai ne mažiau svarbu, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė.
Tačiau grįžkime prie reikalo: psichologė Karilė Levickaitė neseniai lankėsi pas kolegas Suomijoje ir sugrįžo įsitikinusi, kad ir mums būtų pravartu išmokti suteikti pirmąją pagalbą sutrikus psichikos sveikatai. Ir tai yra visiškai įmanoma: suomiai, perėmę australų pavyzdį ir iniciatyvą, to jau išmoko. „Apie pirmosios pagalbos svarbą net nediskutuojame, tačiau visi sutartume, kad ir psichikos sveikatos atveju tai ne mažiau svarbu. Jau senokai tai supratę australų psichologai sukūrė tam mokymo programą, kurią sėkmingai diegia. Manome, kad tokia programa labai reikalinga ir Lietuvai, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė, pabrėžusi, kad ši programa pagerintų mūsų piliečių psichologinį raštingumą.
Anot K.Levickaitės, ši pirmosios pagalbos programa sykiu yra labai pragmatiška, galinti atnešti pamatuojamą naudą ir verslo sektoriui. Juk dabar verslas patiria papildomų išlaidų ir praranda nemažai pajamų pašlijus darbuotojų psichikos sveikatai: sumažėja jų darbo efektyvumas, pablogėja klimatas kolektyve – ką jau kalbėti apie ilgalaikio nedarbingumo atneštus nuostolius.