Specialistai įspėja, kad psichologinės paslaugos dėl atsiradusių papildomų kaštų dar labiau brangs ir daugeliui žmonių taps neįkandamos. Dar daugiau, psichologų Lietuvoje katastrofiškai mažės, ypač dirbančiųjų su pažeidžiamais žmonėmis, nes pragyventi iš šios specialybės taps neįmanoma.
Įstatymo projektas skirtas gerinti paslaugų kokybei
Įstatymo projekto Aiškinamajame rašte teigiama, kad psichologai teikia paslaugas pažeidžiamoms asmenų grupėms, todėl, siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą įstatymu ir ją licencijuoti.
„Šiuo metu kvalifikacijos tobulinimo reikalavimo psichologo praktinei veiklai nėra, nors dirbant su pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, nepilnamečiais, jų šeimomis būtina aukšta psichologų kvalifikacija. Įstatyme apibrėžiama podiplominė praktinė veikla, kuri numato, kad pirmus metus po psichologijos magistro studijų baigimo psichologas privalo dirbti su psichologo-supervizoriaus priežiūra.
Psichologai teikia paslaugas pažeidžiamoms asmenų grupėms, todėl, siekiant užtikrinti psichologinių paslaugų kokybę, būtina reglamentuoti psichologų praktinę veiklą ir ją licencijuoti.
Ši nuostata yra patvirtinta EuroPsy standartuose. Taip pat reikalavimas dirbti su priežiūra yra ir kitose profesijose (advokatūroje, architektūroje, medicinoje ir kt.). Podiplominės priežiūros metu psichologas turi kartą per savaitę aptarti savo profesinę veiklą ir atsiskaityti labiau patyrusiam psichologui-supervizoriui“, – teigia įstatymo iniciatoriai, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė ir Lietuvos psichologų sąjunga.
Pagal įstatymo projektą, atlikęs podiplominę prižiūrimą praktinę veiklą, psichologas turi teisę įgyti psichologo praktinės veiklos licenciją, kuri suteiktų teisę užsiimti savarankiška psichologo praktine veikla. Licencijavimą vykdytų Lietuvos psichologų sąjunga. Už licencijos išdavimą psichologas mokėtų nustatyto dydžio rinkliavą.
Psichologui licencija būtų išduota neterminuotai, tačiau psichologas privalėtų kas penkerius metus pristatyti dokumentus apie psichologo praktinę veiklą ir kvalifikacijos tobulinimą, kad licencija būtų pratęsta.
Kaip fantazijos skiriasi nuo realybės
Psichologas Visvaldas Legkauskas sutiko, kad pats noras rūpintis psichologinių paslaugų kokybe yra geras, tačiau, kaip tai norima daryti, atrodo keistas jau vien tuo, kad ant vienos valstybinės sistemos, kuri yra aukštojo mokslo sistema, užsiimanti psichologų ruošimu, vertinimu ir turinti savo kontrolės mechanizmus (tiek aukštųjų mokyklų vidinę kontrolę, tiek jų išorinę kontrolę), norima uždėti dar vieną papildomą kontrolės sistemą.
„Tai, kas tikrai pasikeis, tai sumažės psichologinių paslaugų prieinamumas, licencijavimo sistema turi savo kainą, kadangi iš psichologų ji pareikalaus papildomų kaštų, o tai atsispindės galutinėje paslaugos kainoje. Šiuo metu psichologai kelia savo kvalifikaciją pasirinkdami geriausią paslaugų tiekėją už geriausią kainą. Psichologai kelia kvalifikaciją sau, jie ieško žinių, kurios yra jiems vertingos ir priimtinos pagal kainą.
Dar vienas keistas reikalavimas, kad norint gauti licenciją, privalomai reikia tapti Psichologų sąjungos nariu. Šiuo aspektu tik galima liūdnai pajuokauti – ar toli nukeliavome nuo sovietmečio?
Šiuo metu kvalifikacijos kėlimo paslaugos yra laisvoje rinkoje, kurioje paslaugų tiekėjai konkuruoja ir kokybe, ir kaina. Tačiau pagal esamą projektą kvalifikacijos kėlimo paslaugas monopolizuos vienas tiekėjas – Lietuvos psichologų sąjunga. Monopolizacija neišvengiamai reiškia paslaugų kokybės prastėjimą ir kainos didėjimą. Taigi psichologo praktikos sąnaudos išaugs, o tai neišvengiamai augins kainą klientams. Žmonės, kurie nesusidūrę su viešuoju administravimu, gali fantazuoti, kiek nori, kad monopolizavimas pagerins paslaugų kokybę, tačiau gamtoje taip nebūna. Nė vienoje paslaugų sferoje panašių pavyzdžių, kad monopolizavus paslaugų tiekimą vienose rankose pagerėtų paslaugų kokybė, nėra“, – tikino pašnekovas.
Dar vienas keistas reikalavimas, kad norint gauti licenciją, privalomai reikia tapti Psichologų sąjungos nariu. Šiuo aspektu tik galima liūdnai pajuokauti – ar toli nukeliavome nuo sovietmečio laikų?
„Šiuo metu Lietuvos psichologų sąjungoje formalių narių yra 600. Tai tarp trečdalio ir ketvirtadalio visų dirbančių psichologų. Iš jų aktyvių narių, paskutinius vienerius metus mokančių nario mokestį, yra gerokai mažiau. Jei toliau skaičiuosime narius, kurie atvyksta į Kongresą, t. y. bent jau kaip nors dalyvauja sąjungos veikloje, skaičius dar labiau mažėja, o aktyvių žmonių, renkančių sąjungos valdymo organą, būtų, ko gera, keli šimtai. Taigi Lietuvos psichologų sąjungos teiginys, kad projektas palaikomas 600 narių, skamba abejotinai. Atsispiriama nuo formalaus skaičiaus“, – svarstė psichologas.
Ar dėl 30 žmonių verta uždėti apynasrį visiems?
„Taigi situacija tokia: anksčiau nereikėjo mokėti nario mokesčio, dabar – reikės. Anksčiau nereikėjo mokėti už licenciją – dabar reikės. Be to, dar reikės mokėti už kvalifikacijos kėlimą tiems žmonėms, kurių paslaugų kokybe tu abejoji, o jeigu esi pradedantis psichologas, dar ir už supervizijas privalėsi mokėti tiems žmonėms, kurių paslaugomis vėlgi abejoji, nes šiuo metu psichologų sąjunga neturi parengtų supervizorių. Tai papildomi keli tūkstančiai eurų, o kalbame apie profesiją, kurios vidutinis etatinis atlyginimas yra apie 500 eurų.
Tokia situacija vos baigusius ar tik neseniai pradėjusius dirbti žmones stums iš profesijos lauk, o tai vėlgi neišvengiamai mažina paslaugų prieinamumą. Net ir į privačią praktiką išeiti susigalvojus nėra paprasta. Tam reikia turėti ilgametį įdirbį. Todėl šie žmonės tiesiog išeis į personalo vadybą – darbas panašus, o jokių papildomų kaštų nėra. Taigi psichologų mažės, o tie, kurie liks, kels paslaugų kainas“, – aiškino V.Legkauskas.
Beje, garsioji „Mato reforma“ įpareigoja užtikrinti privalomas konsultacijas sunkumų patiriantiems tėvams. Pasak psichologų, specialistų šio reikalavimo įgyvendinimui trūksta jau dabar, o augant paklausai bei mažėjant pasiūlai situacija atrodys dar liūdniau.
„Jei psichologas dirba mokykloje arba ligoninėje, jo veikla jau ir taip griežtai reglamentuota, papildomos kontrolės jiems nebereikia. Valstybinės kontrolės nėra tik organizacinėje psichologijoje ir privačioje praktikoje. Tačiau organizacinėje psichologijoje yra rinkos kontrolė. Darbdavys perka tą psichologą, kuris jam sukuria vertę. Jei specialistas vertės nesukuria, jis eina lauk, nesvarbu, ar jis diplomuotas, licencijuotas ar ne.
Iš 2,5 tūkst. praktinėje veikloje dirbančių psichologų privačią praktiką turi gal per 100. Tarp jų tokių, kurie save vadina psichologais, nors tokie nėra, per visą Lietuvą suskaičiuotume gal iki 30. Ar normalu dėl šių 30 žmonių, kad jie persivadintų kitaip, mažinti paslaugų prieinamumą?“ – klausė pašnekovas.
Jauniems specialistams gali tekti nebent savanoriauti
Kolegai pritarė ir psichologė Rūta Barkauskaitė, nematanti įstatymo projekte atsakymo, kaip privalomas psichologų licencijavimas pakels jų paslaugų kokybę.
„Tie žmonės, kurie nebaigę mokslų, bet dirba psichologais, iš rinkos niekur nedings, įstatymas nedraudžia jiems būti, tačiau tie, kurie baigę psichologijos mokslus ir bus priversti formaliu būdu kelti savo kvalifikaciją, tikrai bus suvaržyti. Paskutinėje įstatymo redakcijoje nurodytas 50 valandų supervizijų skaičius ir 1,5 tūkstančio valandų prižiūrimos praktikos reikalavimas, tačiau kyla klausimas, kur tą praktiką turi atlikti ką tik mokslus baigęs žmogus.
Natūralu, kad jauni žmonės pradės labai galvoti, ar verta stoti į tokią specialybę, nes ji labai brangi. Arba baigus mokslus gali tekti važiuoti užsidirbti į užsienį, kad galėtų susimokėti už licenciją.
Aš pati dirbu psichiatrijos ligoninėje. Čia jau yra tiek psichologų, kiek ligoninė gali sau finansiškai leisti, kadangi papildomų dotacijų iš ministerijos ji negauna. Taigi jaunam žmogui čia įsidarbinti beveik neįmanoma. Jis galėtų nebent savanoriauti rinkdamas valandas, tačiau iš ko tas jaunas žmogus gyvens? Privati praktika iš karto neatsiranda, tai užtrunka. Taigi žmogui reikės dirbti kokį nors kitą darbą, kad galėtų pragyventi, arba toliau prašyti tėvų išlaikymo. O iš kur jam dar susimokėti už supervizijas, kurios taip pat privalomos“, – pasakojo psichologė.
Pašnekovei taip pat keista, kad pagal įstatymą, norint tapti supervizoriumi, užtenka trejų metų darbo stažo, nors iki šiol supervizoriai turėjo baigti rimtas specializuotas programas, kurios yra brangios. Tad apie kokią supervizijos kokybę galima kalbėti, jeigu pats supervizorius dirba dar visai trumpai arba užsiima tik pedagoginiu darbu ir net neįsivaizduoja, ką reiškia dirbti su klientais.
Tapti psichologu bus pernelyg brangu
„Natūralu, kad jauni žmonės pradės labai galvoti, ar verta stoti į tokią specialybę, nes ji labai brangi. Arba baigus mokslus gali tekti važiuoti užsidirbti į užsienį, kad galėtų susimokėti už licenciją. O jeigu prieš tai dar mokėjai už mokslą? Lietuvoje dirbant psichologu valstybinėje įstaigoje užsidirbti licencijavimui neįmanoma. Esu girdėjusi, kad mokykloje už etatą gali mokėti vos minimalią algą. Geresnėse įstaigose, ligoninėse, daugiausiai galima tikėtis 700 eurų „ant popieriaus“, – svarstė psichologė.
Pasak R.Barkauskaitės, absurdiška ir tai, kad valstybė nori visus psichologus kvalifikuoti pagal tą pačią kažkieno sugalvotą programą.
Juk tai absurdas. Kažkas nuspręs, kuo aš privalau domėtis, o kuo domėtis man nebūtina.
„Nesvarbu, kokius kursus tu pats lankei, kad, pavyzdžiui, specialiai važiavai į užsienį. Formaliai bus nurodyta, ką tu privalai atlankyti. O jeigu aš noriu specializuotis kitoje srityje? Ar tai bus užskaitoma? Juk tai absurdas. Kažkas nuspręs, kuo aš privalau domėtis, o kuo domėtis man nebūtina. Ir turėsiu lankyti kursą, kuris man neturi jokios prasmės.
Esą ši tvarka išjudins tuos specialistus, kurie daug metų sėdi įstaigose ir niekuo nesidomi, nekelia savo kvalifikacijos. Jeigu žmogus nenorės, tai jis ir toliau niekuo nesidomės, tiesiog formaliai atlankys kursus, kažkaip susirinks supervizijų valandas. Tačiau ši tvarka tikrai uždės apynasrį tiems specialistams, kurie patys rūpinasi savo kvalifikacija ir ją kelia, važinėja į įvairius seminarus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kas eis konsultuoti už 6 eurus per valandą?
Labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ psichologė Rūta Klišytė, dirbanti su negalią turinčiais vaikais, teigė atstovaujanti sričiai, kurioje psichologinės paslaugos labai reikalingos, bet neprieinamos, nes arba daugeliui žmonių per brangios, arba jų tiesiog nėra.
„Valstybė visiškai nesirūpina jų plėtra – nesteigia etatų, apie psichologų algas aš net nekalbu, jos mažesnės nei socialinių darbuotojų. Šiuo metu užsiimame globos namų pertvarkos projektu – vertiname vaikus įvairiose globos įstaigose. Randu įrašus bylose, kad vaikas, kuris turi negalią, negavo psichologo ir logopedo paslaugų, nes tiesiog nebuvo tokio žmogaus. Tai skandalinga. Turint visuomenėje tokią stiprią socialinę atskirtį, didžiulį savižudybių skaičių, akivaizdu, kad yra labai daug pažeidžiamų žmonių, tačiau jie negauna arba neįperka psichologo paslaugų.
Ir tokioje valstybėje užsiimama ne šių paslaugų plėtra ir skatinimu, bet jų licencijavimu, kas jaunam specialistui yra nepakeliama našta. Natūralu, kad visos nevyriausybės organizacijos, dirbančios su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, pasisako prieš tokį įstatymą, kuris sumažins psichologinių paslaugų prieinamumą.
Įsivaizduokite, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“ ieško psichologo projektui vykdyti, t. y. konsultuoti šeimas, auginančias vaikus su proto negalia. Valandos įkainis – 6 eurai, iš kurių dar 15 proc. psichologas turi pats atiduoti mokesčiams. Natūralu, kad jie neranda žmogaus. Taigi kai psichologų šioje srityje trūksta, nenormalu dar labiau juos apriboti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Beje, moteris prisiminė, paskutinį kartą stojusi be teisės pasirinkti tik į pionierių sąjungą sovietmečiu. Būti komjaunuole ar ne, jau galėjo rinktis, tačiau neįstojusį šią sąjungą būtų jai neprieinamas aukštasis mokslas. Vėl grįžtame atgal?
