Depresijos priežastys ir simptomai
Pašnekovo teigimu, depresija apskritai yra didėjanti visuomenės problema. Prognozuojama, kad 2020 m. tai bus antra pasaulyje liga, sukelianti žmonių neįgalumą ir nedarbingumą.
Nors depresijos priežasčių gali būti labai daug (genetinių, biologinių, psichologinių, socialinių ir pan.) ir vienos priežasties paprastai nebūna, pastaruoju metu depresija vis labiau siejama su mūsų gyvenimo būdu: mažai sportuojame, patiriame daug streso, beprotiškai daug dirbame, mažai miegame, daugiau laiko praleidžiame tamsoje, uždarose patalpose. Dėl visų šių priežasčių viduje kaupiasi nerimas, kuris ilgainiui gali pereiti į depresinę būseną.
Kitiems depresija gali pasireikšti dėl tam tikrų asmenybės sutrikimų, kurie Lietuvoje dar mažai atpažįstami. Treti yra pernelyg impulsyvūs ir labai jautriai reaguoja į situacijas. Ketvirti slaugo savo sergančius artimuosius arba turi neįgalų vaiką. Penktiems depresija gali pasireikšti dėl gyvenimo nuolatiniame nepritekliuje. Mat tyrimai iš tiesų rodo, kad iki tam tikros sumos didėjant žmogaus pajamoms, jis darosi laimingesnis.
„Problema, su kuria nuolat reikia gyventi, atima labai daug fizinių ir emocinių jėgų. Jeigu žmogus šioje situacijoje nesirūpina savimi, ilgainiui gali pasireikšti depresija“, – teigė psichologas.
Depresijos simptomai gerai aprašyti ir dažnam gerai žinomi – apatija, nuovargis, prislėgta būsena, nenorėjimas nieko daryti ir pan. Tačiau pašnekovas atkreipė dėmesį į vieną aiškiausių simptomų – pojūtį, kad kaip besistengtų žmogus sau praskaidrinti nuotaiką, niekas nepadeda. Anksčiau užtekdavo išsikalbėti, pasilinksminti gerame vakarėlyje, kad nuotaika pagerėtų, o dabar tai nebepadeda. Tai jau depresijos požymis.“
Šeimos maitintojo vaidmuo dažnai per sunkus
Reikia pripažinti, kad psichologinėmis, su emocijomis susijusiomis temomis tradiciškai labiau domisi moterys, o vyrams savo būsenas atpažinti sunkiau, jie dažniau stigmatizuoja pagalbos paieškas – esą jeigu kreipsiuosi, pasirodysiu silpnas.
Kai mes kalbame apie vyrus, A.Mockaus teigimu, dažnai kuriame stereotipišką vyro įvaizdį – stiprus, sėkmingas, besivadovaujantis logika, o ne emocijomis, tačiau yra ir labai jautrių vyrų.
„Visgi dalis vyrų iš tiesų labiau orientuojasi į profesinius pasiekimus, statusą, savęs kaip šeimos maitintojo vaidmenį. Ir jeigu žmogui nesiseka atlikti šio vaidmens, labai krenta jo savivertė. Jis save kaltina, net jeigu daugiau niekas jo dėl to nekaltina. Lietuvoje vienam vyrui išlaikyti šeimą tikrai yra sudėtinga, bet dalis vyrų tiki, kad jie gali, tiesiog suveikia vyriška savigarba – aš privalau.
Aišku, kartais toks pasidalinimas įvyksta natūraliai: jei yra mažų vaikų, su jais namuose tradiciškai lieka moteris, o vyras toliau rūpinasi savo karjera. Dėl to vyrai iš tiesų dažnai uždirba daugiau nei moterys. Tačiau jeigu tik vyras turi pasirūpinti šeimos pajamomis, jam tai gali kelti didžiulį stresą“, – tikino pašnekovas.
Lietuvoje vienam vyrui išlaikyti šeimą tikrai yra sudėtinga, bet dalis vyrų tiki, kad jie gali, suveikia vyriška savigarba – aš privalau.
Dar viena problema, kad vyrai ne visada linkę dalintis savo problemomis su šeima. Kažkas vyksta jo darbe ar versle, o žmona net nežino, kad, pavyzdžiui, gresia bankrotas.
Pasak psichologo, vyrai turėtų suvokti, kad nešti pinigus nėra vienintelė vyro funkcija šeimoje. Jis gali prisidėti ir prie emocinės šeimos atmosferos, pasirūpinti vaikais. Juolab kad šiais laikais ir moterys dažnai būna aktyvios, verslios ir joms nereikia tik pinigus nešančio vyro, nes ir pačios moka užsidirbti.
Ko vyrams reikia iš šeimos
„Vyrams labai svarbu, ypač kai jie turi sunkumų, kad žmona juos pripažintų ir vertintų. Kitaip tariant, jiems labai svarbus išorinis vertinimas ir palaikymas. Kitiems svarbu, kad būtų šilta ir patogu: namai sutvarkyti, valgyti padaryta, o jei dar žmona jį pavargusį palieka ramybėje, neišreiškia jokių savo norų, visai tobula. Kai kuriems vyrams reikia tiesiog mamos, kad jais rūpintųsi, besąlygiškai juos priimtų. Tokiais atvejais vyras prisiima vaiko vaidmenį, o žmonai tenka jį nuolat kontroliuoti, kad jis atliktų, ko prašomas.
Tokiu atveju būna sunku ir jam pačiam, ir žmonai, kuri tikisi iš vyro savarankiškų veiksmų, bet kuo labiau jis įkrenta į bejėgio vaiko poziciją, tuo labiau moteris tampa kontroliuojančia, nors ši funkcija jai nėra maloni. Šie vyrai, kol žmona juos stumia, kažką daro, tačiau patys parodyti iniciatyvos nesugeba. Aišku, jie mato, kad bendraamžiai, skirtingai nuo jų, kažko jau pasiekė, yra kažką susikūrę, ir dėl to itin aiškiai jaučia savo neįgalumą, bejėgiškumą kažką pakeisti ir dėl to gali išgyventi depresiją“, – aiškino A.Mockus.
Kiti vyrai įsitaiso meilužę, bet ir negali palikti šeimos, nes šeima jiems kaip stabilumo garantas. Taigi jie draskomi vidinių prieštaravimų – nei gali įsipareigoti draugei, nei mesti šeimos, kuriai meluoja.
Vyrams irgi būna pogimdyvinė depresija
Pasak psichologo, žmones veikia ir tam tikri gyvenimo įvykiai. Vienas iš jų – vaiko gimimas. Kalbant apie pogimdyvinę depresiją, paprastai tiriamos ir mokslinėje literatūroje aprašomos moterys, tačiau jau yra tyrimų, rodančių, kad ji pasireiškia ir vyrams.
„Iki tol žmonės poroje vienas kitam skiria daug dėmesio, pasirūpina vienas kito poreikiais, o kai gimsta vaikas, gyvenimas pasikeičia. Šiuo laikotarpiu moteriai būna sunku – tiek fiziškai, tiek emociškai. Moterys neretai visą savo dėmesį perkelia į vaiką, jos linkusios prisiimti visą atsakomybę, susijusią su vaiko ir namų priežiūra, nieko nepalikdamos vyrui. Joms net mintis nekyla įtraukti į komandą ir vyrą. O vyras pasijaučia nuošalyje, nereikalingas, nebežino, ką veikti šeimoje.
Taigi jis lieka vienas su nepatenkintais emociniais poreikiais, pavargusia žmona bei verkiančiu vaiku. Jei tokia situacija užsitęsia, tai gali paveikti depresijos atsiradimą. Ir vyrai kartais šią problemą sprendžia labai nekonstruktyviai – gali pabėgti į darbą, pradėti vartoti alkoholį ir pan.“, – teigė pašnekovas.
Amžiaus vidurio krizė – kas tai?
Anksčiau buvo sakoma, kad vyrų vidurio amžiaus krizė prasideda maždaug nuo 40 metų, tačiau šiuo metu ji „jaunėja“. Taigi amžius tampa ne toks svarbus. Svarbiau, kad žmogus būtų sukaupęs šiek tiek gyvenimiškos patirties.
„Žmonės pasakoja: „Atsikeliu ryte ir matau savo gyvenimą, visą jo rutiną tarsi iš šono. Ir apima tokia beprasmybė. Gyvenu iš inercijos, kažkur einu, kažką darau, bet tai neteikia malonumo, nors suprantu, kad vis labiau artėju mirties link.“ Jeigu žmogus gyveno prasmingą gyvenimą, turėjo prasmingus santykius, jam ši krizė praeina švelniau. Kitiems ji gali būti labai stipri. Tuomet jie bando bėgti nuo jos vėl kabindamiesi už išorinių dalykų, bandydami sugrįžti į jaunystę, susigrąžinti amžinos jaunystės iliuziją.
Nepasitenkinimas gyvenimu kyla todėl, kad daug pasirinkimų gyvenime padarome iš inercijos, sekdami stereotipais.
Tas nepasitenkinimas gyvenimu kyla todėl, kad daug pasirinkimų gyvenime padarome iš inercijos, sekdami stereotipais. Atrodė, kad svarbu turėti namą, gerą automobilį, gražią žmoną, du kartus per metus ilsėtis kur nors užsienyje, tačiau net ir turėdamas visa tai, žmogus kažkodėl nesijaučia gerai. Aš manau, nepasitenkinimas susijęs su tuo, kad vyras, nuo jaunystės dėjęs daug pastangų užsidirbti ir įtvirtinti savo socialinį statusą, jau viską pasiekė.
Beje, šiais laikais jau yra 30-mečių, kurie turi tiek pajamų, kad jiems nebereikia dirbti. Jiems jau šiame amžiuje pradeda kilti gyvenimo prasmės klausimai. O jeigu tu nori uždirbti milijoną, tau 50 metų, bet tu jo neturi, dar yra, ką veikti, bet jeigu tu jau turi tą milijoną būdamas 30-ties, iškyla klausimas, o koks tikslas gali būti toliau?“ – pasakojo A.Mockus.
Psichologo patarimas
Dar viena krizė ir depresijos grėsmė užklumpa senatvėje, įspėja psichologas, kai žmogus peržiūri savo gyvenimą ir suvokia, kad ne taip jį nugyveno, kaip norėjo, bet jau sveikatos ir laiko kažką pakeisti nėra.
„Jeigu žmogus gyvena sąmoningai, nuolat save stebi, visos krizės praeina švelniau. Deja, žmonės per mažai dėmesio skiria gilinimuisi į save ir savęs pažinimui. Ir tuomet ateina momentas, kai supranti, kad visi tie materialūs dalykai palengvina gyvenimą, bet daugiau laimės nesuteikia. Taip yra ir todėl, kad mums nuolat reikia objektyvių laimės kriterijų.
Neužtenka dirbti mėgstamą darbą, reikia tame darbe būti sėkmingesniam už kitus, taip pat uždirbti daugiau už kaimyną, turėti geresnę mašiną ir pan. Mes nuolat lyginame save su kitais ir net nepaklausiame savęs, ar mums iš tiesų viso to, ko siekiame, reikia. Taigi svarbu domėtis savo psichine sveikata ir kreiptis pagalbos, jeigu atsiranda problemų. Ypač tai liečia vyrus.
Neužtenka dirbti mėgiamą darbą, reikia jame būti sėkmingesniam už kitus, uždirbti daugiau už kaimyną, turėti geresnę mašiną.
Užstrigęs savo problemose, vyras turėtų nulipti nuo savo pjedestalo ir ieškotų problemos sprendimų ir pagalbos, užuot vartojęs alkoholį ar rizikingai vairavęs, nes tokiu būdu problemos nesprendžiamos. Esant lengvesnei depresijos formai dar galima padėtis sau – pavyzdžiui, per meditacijas, bendravimą, fizinį aktyvumą, mitybą, miego higieną, savęs pažinimą. Tačiau jeigu tikrai yra sunki depresija, pats žmogus, be pagalbos iš išorės, nesusitvarkys“, – ragino psichologas.
Kuriama bendruomenė prieš pogimdyvinę depresiją
Depresijos gydymo centras kartu su žinomomis moterimis Asta Petraitiene („Asta Foto“) ir Nida Vildžiūnaite („Nėštumo kalendorius“) pristato socialinį projektą „Mama mums rūpi“, skirtą pogimdyvinei depresijai – pirmiausiai moterų, bet taip pat ir vyrų.
Manoma, jog net apie 70 proc. moterų, gimus kūdikiui, išgyvena laikinus nevilties ir apatijos periodus, o 10–15 proc. mamų patiria pogimdyvinę depresiją.
Kaip teigiama, ši iniciatyva gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“
Laikotarpis po gimdymo – ypatingas ir jautrus metas, kuomet tiek mama, tiek naujagimis išgyvena daugybę emocinių ir fiziologinių pokyčių. Tai, kad mama gali atsiverti ir dalintis šiais išgyvenimais, mažina jos patiriamą nerimą ir padeda geriau prisitaikyti naujame vaidmenyje.
Šio projekto tikslas – paskatinti ne tik artimos aplinkos žmones, bet ir specialistus bei paslaugų tiekėjus būti atidesnius bei supratingesnius besilaukiančiai ar neseniai pagimdžiusiai moteriai. Palaikanti ir saugi aplinka, į kurią sugrįžtama po gimdymo, yra itin svarbi ir leidžia sušvelninti emocinį foną, kuris šiuo laikotarpiu gali būti kupinas tiek pakilių ir pozityvių, tiek melancholiškų emocijų.
Tai tokia niša, kur drąsiai bus galima pasakyti: „man sunku“, „aš bijau“, „man reikia pagalbos“. Šis projektas stengsis suburti bendruomenę, kuri atjaus jauną mamą ir nedvejodama išties pagalbos ranką.
