Mokslininkės daro išvadą, jog „vieniši asmenys dažniau negyvena su partneriu / sutuoktiniu, vaikystėje yra patyrę finansinį nestabilumą ir šiuo metu susiduria su rimtais finansiniais sunkumais, neretai savo sveikatą vertina kaip vidutinišką ar (labai) blogą“. Todėl tyrėjos ragina socialinės politikos formuotojus atkreipti dėmesį tiek į atskirtyje esančių žmonių fizinių poreikių tenkinimą, tiek į jų socialinių ir psichologinių įgūdžių stiprinimą, rašoma pranešime spaudai.
Psichologinių įgūdžių stiprinimas čia minimas neatsitiktinai. Išties, vienišumas neretai tampa priežastimi kreiptis psichologo pagalbos ir vis dažniau dėl paplitimo masto bei skaudžių padarinių yra vadinimas epidemija.
Apie vienatvę, vienišumą ir kaip tai veikia gyvenimą
Apie vienatvę įtaigiai rašęs amerikiečių psichologas Clarkas Moustakas ją vadina visų mūsų egzistencine duotybe, tačiau svarbu pastebėti, jog santykis su ja gali būti pozityvus arba negatyvus. Juk kiekvienam iš mūsų reikia bent trumpų vienumos akimirkų, kad turėtume galimybę apmąstyti savo gyvenimą ir atsakyti į sau svarbius klausimus.
Tačiau paties žmogaus nepasirinkta ir nenorima vienatvė gali virsti didžiulio psichinio skausmo šaltiniu bei depresijos veiksniu. Praktika rodo, jog depresija nėra tik smegenų liga. Tiek susirgimui, tiek sveikimui įtakos turi mūsų gyvenimo būdas bei pasirinkimai.
Nereikia ir sakyti, kad pandemija gerokai apsunkino vienišumą patiriančių žmonių kasdienybę. Daugeliui darbas būdavo vieta, kur galima gyvai pabendrauti. Šią galimybę trumpam panaikino karantinai, tačiau ir vėliau daugelis liko dirbti iš namų ne tik saugumo sumetimais, bet ir dėl patogumo. Tai ypač patogu tiems, kurie nestokoja artumo namų aplinkoje.
Žinoma, ėjimas į darbą nėra panacėja. Seniai žinoma tiesa: gali jaustis vienišas ir tarp žmonių. Teko ne kartą padėti klientams, kurie darbe jaučiasi vieniši, nes aplink visi susiporavę arba darbo aplinka itin konkurencinga, todėl užmegzti artimesnį ryšį sunku. Apskritai, mūsų visuomenė labai nevienalytė, ir nors joje esama bendruomeniškumo salelių, tačiau bendra tendencija – susvetimėjimo, susiskaldymo, kurį aiškiai matome ir viešojoje erdvėje.
O kur dar kiti šiuolaikinio gyvenimo atributai: jauni žmonės labai užsiėmę, visur skuba ir nespėja, todėl jiems sunkiai sekasi atrasti darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, tuo tarpu vyresnio amžiaus žmonės neretai jaučiasi atsidūrę užribyje, daug laiko leidžia namie.
Seniai žinoma tiesa: gali jaustis vienišas ir tarp žmonių.
Žinoma, žmonės gali jaustis vieniši ir dėl nepasitikėjimo savimi, vidinių baimių, socialinio nerimo. Baisu užmegzti ryšį, nes vėliau atstums, pames. Baisu, kad galbūt kitiems būsi nesvarbus, nes ir pats giliai širdyje apie save taip galvoji. Kartais aplinka noriai priimtų, bet žmogus renkasi atsiriboti kaltindamas aplinkinius ir tuo pačiu jausdamasis nuskriaustas. Santykiai, socialinis aktyvumas dažnu atveju yra mūsų pasirinkimas.
Bendravimo svarba mėginant įveikti depresiją
Vienišumas gali tapti depresijos priežastimi arba būti reikšmingai su ja susijęs, jei žmogus lieka su savo problemomis dorotis vienas, neturi palaikymo, ir, vaizdingai tariant, verda savo sultyse. Kai esi vienas su savo mintimis – jos gali atrodyti labai realios: viskas beviltiška, beprasmiška, nieko neįmanoma pakeisti.
Kita vertus, ilgokai dirbau „Jaunimo linijoje“ ir galiu patikinti, kad net paprasčiausias pokalbis gali rūpesčių prislėgtam žmogui padėti pamatyti savo problemas kitomis akimis ir sumažinti jų naštą.
Gyvo bendravimo reikia visiems – pabendravę atsigauname, pasisemiame naujų idėjų ir prisipildome jėgų. Sakyčiau, kad bendrauti, būti pripažintam ir įvertintam yra baziniai žmogaus poreikiai. Esame bendruomeninės būtybės, todėl bendravimas mus gydo.
Bendravimas gyvybiškai svarbus suvokiant, kas esame, kaip jaučiamės. Tą labai aiškiai matome tėvams bendraujant su mažu vaiku – jie atspindi ir įvardija vaiko emocijas, poreikius, ir taip pamažu jis mokosi pažinti save. Panašiai ir suaugus – bendraudami mes geriau suprantame save pačius. Kartais kalbantis pavyksta ir išeitį atrasti, ir viltį susigrąžinti, ir matomu, mylimu, svarbiu pasijusti.
Atspindėjimas, išklausymas – svarbios psichologo darbo dalys. Jeigu depresija susijusi su vienišumu, psichologo kabinete žmogus pirmiausia suranda saugią erdvę pabendrauti, kur jo klausomasi, kur jis svarbus. Šis rūpesčio patyrimas savaime ramina, o tuomet galime kalbėti kaip bendravimo įgūdžius stiprinti jau už psichologo kabineto durų.
Bendravimas gyvybiškai svarbus suvokiant, kas esame, kaip jaučiamės.
Susidūrusiems su depresija, kai per sunku imtis ieškoti bendravimo savo aplinkoje, prieinama ne tik psichologo, psichoterapeuto pagalba, bet ir įvairūs grupiniai užsiėmimai, kur kartu su kitais, padedant specialistui, ieškoma galimybių sveikti.
Pamenu ne vieną klientą, kuriam aktyvesnis bendravimas tapo svarbiu postūmiu ir lūžiu depresijos įveikimo kelyje, nors pradėti bendrauti buvo išties sunku, teko save priversti. Vis dėlto išėjimas iš namų, atsivėrimas, pasitikėjimas kitu gali daryti stebuklus žmogaus savivertei, nuotaikai, turėti teigiamą poveikį net įsisenėjusiems fiziniams depresijos simptomams.
Todėl vienišumą patiriantiems žmonėms taip svarbu žengti pirmąjį žingsnį ir ieškoti pagalbos, o artumo nestokojantiems – įdėmiai peržvelgti savo aplinką, ar tikrai joje nėra žmogaus, kurio vienišumas galėtų ištirpti dažnesniuose susitikimuose ir pasikalbėjimuose.
