Ateina kaip draugai, pasilieka – kaip priešai
Pasak O.Lapino, psichologai vengia blogo įpročio sąvokos, nes tai, ar įprotis yra vertinamas kaip blogas, priklauso nuo asmeninio kiekvieno įsitikinimo. Tad blogais įpročiais gali būti laikomi įvairiausi dalykai: nagų kramtymas, besaikis alkoholio ar narkotikų vartojimas, persivalgymas, azartiniai lošimai, „sėdėjimas“ socialiniuose tinkluose ar beldimas pirštais į stalą.
„Neretai pacientai kreipiasi dėl menkos savivertės, kurią ir formuoja blogi įpročiai. Psichologų darbas yra padėti priimti save, sumažinti kaltės jausmą, pagelbėti surasti objektyvų bei sąmoningą požiūrį į tai, kas yra daroma. Nes blogi įpročiai yra pasikartojantys veiksmai, kylantys iš vidinio diskomforto.
Pavyzdžiui, jei yra neramu, tuomet gali pasirodyti, kad nagų kramtymas suteikia ramybės. Į šį veiksmą iš pradžių žiūrima kaip į netikėtą išsigelbėjimą. Jis savivertės neliečia, nesukelia vidinės graužaties. Tačiau po kurio laiko imama pastebėti, kad toks veiksmas tampa savitiksliu. Nekramtant nagų, jaučiama nesuprantama įtampa, nerimas“, – apie blogų įpročių susiformavimą kalba psichologas.
O.Lapinas pastebi, kad, gimęs gana nekaltai, po truputį kiekvienas žalingas veiksmas tampa asmeniniu šeimininku, ima užvaldyti, o galimybė jį kontroliuoti – mažėja. Taip pradeda svyruoti savivertė: nors teigiame, kad esame stiprūs, viską kontroliuojame, bet, galų gale, pastebime – savęs apgauti nebepavyksta.
„Ir visa tai baigiasi, pavyzdžiui, besaikiu ir reguliariu alkoholio vartojimo, rūkymu, nekontroliuojamu kavos gėrimu. Staiga, nėra cigaretės – imame blaškytis, tampa neramu. Pradedate suprasti, kad būtina padaryti tai, kas tapo įpročiu.
Taip gali pradėti formuotis savęs nuvertinimas, prie kurio prisideda ir aplinkiniai, ragindami liautis kramtyti nagus, tuoj pat numesti svorio. Tada, kai veiksmas, pradžioje atrodęs geras ir mielas, sulaukia priešingos aplinkos reakcijos, tampame silpni“, – pasakoja O.Lapinas.
Kelias sunkus, bet įveikiamas
Pasak psichologo, blogi įpročiai – natūrali mūsų elgesio dalis, kuriai pasipriešinti dar niekam nepavyko. Pašnekovas tvirtina – kova naudos neduoda, nes įpročiai linkę atsinaujinti. Todėl pirmiausia reikėtų suprasti, kodėl renkamės blogus įpročius ir ką tai mums duoda, o tada po truputį juos keisti. Puikus laikas tam – naujų metų pradžia, kuomet ir aplinka, ir kiti žmonės motyvuoja keistis ir tapti geresniems.
Gimęs gana nekaltai, po truputį kiekvienas žalingas veiksmas tampa asmeniniu šeimininku, ima užvaldyti, o galimybė jį kontroliuoti – mažėja.
„Visi pastebime, kad atsikračiusieji blogų įpročių – tiesiog švyti. Pradeda sportuoti, atsiranda nauji santykiai, kuriamos šeimos. Kai išsilaisviname iš blogų įpročių, randame tai, ką būtent jie turėjo duoti“, – komentuoja psichologas.
Paklaustas, ar lengva pastebėti, kodėl pasirinkome vienokį ar kitokį blogą įprotį, ir ką juo kompensuojame, O.Lapinas nuramina – tai padaryti įmanoma.
„Kai matome, kad esame valdomi, o neatlikdami tam tikro veiksmo, nesijaučiame gerai, vadinasi, įprotis jau tapo mūsų dalimi. Jis tampa būtinu, be jo kyla irzlumas, stresas. Geras sprendimas – stebėti, kada blogo įpročio nereikia, prisiminti, ką tuo metu veikėme, kai jo nesigriebėme. Taip suprasime, kokia veikla ar santykis padėjo pasimiršti”, – sako pašnekovas.
Vis dėlto psichologas atviras – jei įprotis išties žalingas, itin kenkia tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams, jo atsikratymo kelias yra ilgas ir vingiuotas.
„Tai padaryti gali būti sunku. Jei blogų įpročių būtų lengva atsikratyti, jų taip nevadintume. Tačiau padėti gali profesionalai, užsiimantys priklausomybių gydymu, įvairios programos, palaikymo bei bendraminčių grupės, net šamaniniai ar religiniai užsiėmimai“, – mano O.Lapinas.
