Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Nevaldomas polinkis lošti bet kokia kaina: psichologas apie priežastis ir atkryčius

Priklausomybė nuo lošimų itin apgaulinga, juolab kad, kitaip nei kitos priklausomybės, ji yra nematoma ir iškart nepastebima. Į lošimą įsitraukęs žmogus gali nuslėpti, kad susidūrė su sunkumais, tačiau su laiku tokia priklausomybė gilėja ir gali visiškai praryti priklausomo žmogaus asmenybę.
Azartiniai žaidimai
Azartiniai žaidimai / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Didžiulės skolos – ne vienintelė problema, su kuria susiduria lošėjai. Apie tai mes kalbamės su lošimų priežiūros tarnybos prie FM vyriausiuoju specialistu, psichologu Olegu Mackevičiumi.

– Kodėl vieni žmonės labiau pasiduoda priklausomybei nei kiti? Kodėl vieniems užtenka pabandyti kartą, kitą ir tuo viskas baigiasi, o kiti įklimpsta daugybei metų?

– Priežastys yra įvairios – veikia daug skirtingų aplinkybių: žmogaus žinios, raida, nuostatos ir požiūris į lošimus, aplinkos įtaka, asmens reakcijos į vienokią ar kitokią pramogą (šiuo atveju lošimus). Pavyzdžiui, jeigu tėvai lošia ar turi teigiamų nuostatų į lošimus, tikėtina, kad ir vaikai į tai gali labiau įsitraukti.

Lošimams įtaką daro ir paties žmogaus charakteris, tai, kaip jis įsitraukia į žaidimus, ar turi polinkį rizikuoti, varžytis ir pan. Pastebėta, kad, pavyzdžiui, sportininkai, palyginti su nesportuojančiais žmonėmis, turi didesnę įsitraukimo į azartinius lošimus riziką. Todėl vieno atsakymo nėra – susideda visa puokštė, kodėl žmonės įninka į lošimus.

– Jeigu pakalbėtume apie priežastis, ar visada pradedama lošti dėl to, kad norima užsidirbti pinigų?

– Ne, daugelio pradžia yra vienoda arba labai panaši. Iš pradžių tai yra smalsumas, kas tai yra tie azartiniai lošimai, noras pramogauti, paįvairinti savo laisvalaikį. Galima pasakyti, kad azartiniai lošimai yra tam tikra pramogų rūšis, tačiau labai specifinė, kadangi kai kuriems žmonėms gali sukelti priklausomybę.

Didesnė rizika kyla tada, kai asmuo pabando lošti jaunesniame amžiuje, kuomet dar tik formuojasi savireguliacijos mechanizmai, emocijų kontrolė. Būna taip, kad ta pramoga sukelia pasitenkinimą, atsitiktiniai išlošimai pagerina finansinę padėtį. Didžioji dalis nuo lošimų priklausomų žmonių puikiai prisimena savo išlošimus ir sako, kad jeigu būtų pralošę, tuomet ta nuostata, jog iš to galima užsidirbti, nesusiformuotų ir galimai jie neįsitrauktu į lošimus.

Galiausiai, jeigu kartą pasiseka, kyla mintis – kodėl nepabandžius dar kartą išlošti? Tada formuojasi ir netinkamas požiūris, kad, norint išlošti, reikia įgūdžių. Tačiau labai svarbu paminėti, kad azartiniuose lošimuose nei žinios, nei įgūdžiai, nei gebėjimai žaisti nepadidina tikimybės išlošti. Tai – tik atsitiktinumas. Tad iš pradžių žmogus mano tik pramogaująs – įprotis pramogauti formuojasi per lošimą, o vėliau visa tai gali išvirsti ir į priklausomybę, prisirišimą prie paties veiksmo, nes tas veiksmas jį apdovanoja tam tikromis emocijomis.

– Jeigu artimas žmogus prašo paskolinti pinigų, bet tu supranti, kad greičiausiai jis juos praloš, ką daryti – skolinti ar jokiu būdu to nedaryti?

– Kai žmogus pradeda lošti ir tai tampa problema, finansai būna ta sritis, kurioje tai pasimato labiausiai. Jis mano, kad gali atsilošti, todėl gali pradėti skolintis būtent lošimams, o poreikis lošti vis stiprėja. Tad jeigu pas jus ateina prasilošęs asmuo ir prašo paskolinti, pinigų nereikėtų duoti, kadangi paskolinus, nesusiformuos atsakomybės už savo veiksmus, jausmas. Tai reiškia, kad žmogus nesupras, kad pralošimas yra jo elgesio ir veiksmų pasekmė.

Duodami pinigus mes jam padedame greitai išeiti iš emocinės duobės. Įsivaizduokite, kad žmogus pinigus, kuriuos pasiskolino, kartais – pavogė, pasisavino ar gavo už užstatytus daiktus, pralošė. Tuo metu jo pagrindinis noras, kuo greičiau išlipti iš tos emocinės duobės ir išspręsti su finansais susijusias problemas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Azartiniai žaidimai
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Azartiniai žaidimai

Jis jaučia pinigų netektį ir jam reikia juos atgauti, kad nusiramintų, tačiau gavęs juos, greičiausiai iš esmės nekeis savo elgesio, kuris privedė prie problemos, ir manys, kad gali atsispirti lošimams. Tad jeigu skoliname žmogui pinigus, atitoliname vadinamąjį „dugną“ – t. y. kai žmogus susiduria su savo lošimo pasekmėmis, pradeda įsivertinti savo elgesį, pasekmes ir galėtų keisti savo gyvenimą. Mes, padengdami skolas, neleidžiame žmogui išbūti toje situacijoje, kurioje jis galėtų pradėti keistis.

Ką galime padaryti? Skatinti kreiptis pagalbos, domėtis, kas žmogaus gyvenime vyksta, kad jam tų pinigų nebeužtenka ir tenka skolintis, ypač jeigu atlyginimas geras, o naujų pirkinių neatsiranda. Lošiantysis gali pripažinti, kad jam reikia padengti įsiskolinimus, tačiau tuo pačiu tai yra jo elgesio pasekmė, kurią jis turėtų priimti. Dauguma lošėjų tiki, kad daugiau sau neleis pakliūti į tokią situaciją, kad jie – daugiau neloš, tačiau kai yra paleisti priklausomybės mechanizmai, be intervencijos ir pagalbos iš specialistų jis greičiausiai atkris.

– Kaip pastebėti, kad artimasis pradėjo lošti ir tampa priklausomas nuo lošimo? Ką turėtume daryti pastebėję?

– Sudėtingiausia tai, kad ši priklausomybė yra nematoma – tai nėra alkoholis ar kitos psichoaktyvios medžiagos. Tai, kad žmogus klimpsta į lošimus, galime pastebėti per finansinius aspektus – pavyzdžiui, sutuoktiniui teigiama, kad vėluoja atlyginimas, nesakoma, kiek uždirbama ir pan.

Mes, padengdami skolas, neleidžiame žmogui išbūti toje situacijoje, kurioje jis galėtų pradėti keistis.

Natūralu, kad tai ir elgesio pokyčiai – jeigu žmogus pralošia pinigus, jam tenka tai slėpti, meluoti artimiesiems, o tai sukelia įtampą ir pan. Taip pat iš namų gali pradėti dingti daiktai. Jeigu lošiama internetu ar kitais būdais, lošiantysis gali gauti pranešimus į elektroninį paštą, telefoną, žinutes, čekius. Gali atsirasti tam tikras slengas bendraujant su artimaisiais, kuris būdingas lošėjams, – tai yra pastebimi elgesio ir emociniai pokyčiai, kurių anksčiau nebūdavo.

Kai žmogus išlošia, jam gali atrodyti, kad jis uždirba pinigus ir jeigu artimasis komentuoja, kad jis lošia per dažnai, jis gali atsakyti – taigi aš išlošiu pinigus ir nieko nepralaimiu. Jeigu prasideda pralaimėjimų etapas, lošėjas sako, kad tai tik laikinas etapas, juk anksčiau visada išlodavo.

Matydami tai galime paklausti – kas yra, kas vyksta? Reikėtų eiti per rūpestį, o ne smerkimą, atkalbinėjimą – tai visiškai neveikia. Siūlyčiau žmogui sakyti, kad jums labai neramu iš to, ką pastebite jo gyvenime, todėl galima patarti pasikalbėti su specialistu, jeigu nenori kalbėtis su jumis. Žinoma, pokalbio eiga labai priklauso nuo to, kas yra lošiantysis – sutuoktinis, tėvas ar vaikas.

– Kaip nepadaryti klaidų, jeigu esame šalia lošiančio žmogaus, jog dar labiau nepagilintume tos priklausomybės?

– Tikrai neefektyvu yra kelti ultimatumus, kadangi dažniausiai jų nesilaikoma, lygiai taip pat netinka grasinimai, kaltinimai, menkinimai. Nes dažnai lošiantysis sau jau yra pasakęs tiek daug, kad artimųjų kaltinimai gali visiškai nedaryti jokios įtakos. Tačiau jeigu žmogus nepripažįsta problemos ir ją neigia, tuomet ką nors padaryti ir pakeisti yra labai sunku – gelbėti kitą žmogų yra sudėtingiausias dalykas. Juolab, pagalba negali būti prievartinė, žmogus turi norėti, kad jam padėtų. Todėl artimiesiems patariu palaikyti lošiantį žmogų, kalbėti su juo per rūpestį, o ne menkinti.

123RF.com nuotr./Lošimo kauliukai
123RF.com nuotr./Lošimo kauliukai

Galite sakyti, kad nepalaikote jo lošimo, bet matote, kaip jam sunku. Jeigu jis nežino, kaip tą daryti, o retas lošiantysis žino, tuomet artimieji gali surinkti informaciją apie probleminį lošimą, atsiųsti straipsnį apie lošimo patirtis, pasidalinti anoniminių lošėjų grupės kontaktais. Žinoma, tai tinka tada, jeigu žmogus nėra savo problemos neigime, tačiau anksčiau ar vėliau tas neigimas vis tiek pasibaigia. Su lošiančiaisiais labai svarbi ir argumentų kalba – kalbant reikėtų įvardinti, kad iš tam tikrų dalykų, tokių kaip skolinimasis, kalbos apie lošimą, dažnas nebuvimas namuose, laiko leidimas tik telefone ir kt., matoma problema.

Tokie pokalbiai gali padėti atsiverti ir tai padės ieškoti pagalbos, reikia duoti suprasti žmogui, kad jis nebus atstumtas, nes tai yra didžiausia baimė – būti atstumtam.

– Ar įmanomas saikingas lošimas?

– Lošimas yra pramogos forma, tačiau reikia pažvelgti į tai plačiau. Kiek laiko tam skiriama? Kas tuo metu nukenčia, kai lošiama – žmogaus poreikiai, šeima? Bet kuri pramoga turi savo vietą, laiką, jai skiriama labai konkreti pinigų dalis. Pavyzdžiui pramogos lošėjai pirmiausia lošia labai retai ir iš tų pinigų, kuriuos gali sau leisti pralošti, tačiau jeigu lošėjas per dieną lošimams skiria 3–4 valandas, aš tai vadinčiau probleminiu lošimu.

Kai dėl lošimo pradeda kentėti aplinka, tuomet tai tampa problema. Jeigu žmogus mano, kad gali gyventi iš lošimų, tai jau yra signalas, kad kažkas negerai.

Kai dėl lošimo pradeda kentėti aplinka, tuomet tai tampa problema. Jeigu žmogus mano, kad gali gyventi iš lošimų, tai jau yra signalas, kad kažkas negerai. Tada klausčiau – kuo paremtas tavo tikėjimas, kad iš to galima užsidirbti? Išlošimas tai atsitiktinumas, o pralaimėjimas – neatsiejama azartinių lošimų dalis.

– Ar tiesa, kad su lošimais šalia eina ir kitos priklausomybės – alkoholis, psichoaktyvios medžiagos?

– Manau, kad ketvirtis atvejų tikrai yra susiję su gretutinėmis priklausomybėmis. Kartais, pavyzdžiui, gali atrodyti, kad žmogus turi problemų dėl alkoholio, tačiau pirminė priklausomybė – lošimas, tiesiog priklausomybė nuo alkoholio labiau matoma. Kai kada alkoholis vartojamas, kad nuslopintų slogias būsenas kilusias po lošimo. Kartais viena priklausomybė keičia kitą – pavyzdžiui, atsisako alkoholio, bet pradeda lošti.

– Kaip gydoma priklausomybė nuo lošimų?

– Pagalbos lošėjams Lietuvoje tikrai yra pakankamai, bet ne visi lošiantieji jos siekia. Didžioji dalis lošiančiųjų kreipiasi į psichiatrus dėl kitų diagnozių, pavyzdžiui, jiems sutrikęs miegas, padidėjęs kraujospūdis, kamuoja psichosomatiniai sutrikimai, nerimas, panikos priepuoliai, alkoholio vartojimas. Pagalbą jie gauna, bet pradedame ne nuo to – lošimas lieka šone.

Gydymas gali prasidėti tik tada, kai žmogus pasako, kad nori pakeisti savo gyvenimą, pripažįsta, kad lošimas tapo probleminis. Būtent tada žmogus įdės daugiausia pastangų, nes keisti reikės labai daug – savo elgesį, požiūrį, įpročius ir, žinoma, atsižadėti lošimų. Tikėtina, kad tam gali padėti specialistai, psichosocialinės reabilitacijos programos, Minesotos 12 žingsnių programa priklausomybės ligų centruose, anoniminių lošėjų grupės, psichoterapinis gydymas grupėje arba individualiai ir pan.

Lošimas yra pasekmė, kitaip – juo pakeičiama tai, ko žmogus galbūt negauna gyvenime, todėl jam reikia pagalbos, padėti per terapinį santykį, atrasti ramybę. Farmakologinio gydymo nėra, nebent kilo psichinių problemų dėl probleminio ar patologinio lošimo. Stebuklinga piliulė neegzistuoja.

Be išorinės pagalbos atsisakyti lošti yra sunku, mano praktikoje tokių atvejų yra vienetai. Artimiesiems taip pat reikia būti pakantiems, nes procesas ilgas, susiduriama su atkryčiais, net einant sveikimo keliu. Svarbu tokiu atveju perduoti finansų kontrolę artimiesiems, pateikti prašymą lošimų priežiūros tarnybai dėl apribojimų ir kt.

Man kelia nuostabą, kai žmogus sako, kad po ilgametės lošimo patirties ir skausmingų patirčių metė lošti ir jis nėra priklausomas nuo lošimo. Taip, deja, nebūna, šita priklausomybė susiformuoja ir bus viską laiką, klausimas tik kiek žmogus išbus nelošęs, tačiau atkryčiai gali būti ir po dešimties metų.

Esmė yra ne nustoti būti priklausomam, bet išmokti gyventi su ta priklausomybe.

Tai ir parodo, kad priklausomybė nepasitraukė ir nepasitrauks. Esmė yra ne nustoti būti priklausomam, bet išmokti gyventi su ta priklausomybe. Išmokti gyventi kontroliuojant save, kad ta priklausomybė nevargintų, kad žmogus nejaustų kančios.

Tos emocinės būsenos yra sunkios ir skaudžios – tai ir pyktis, neviltis, savęs menkinimas, savižala, net aukšta savižudybės rizika. Tai nėra juokas, kadangi dažnai visuomenėje galima išgirsti, kad tiesiog reikia imti ir nelošti, tada ir norisi pasakyti, kad imkite ir nekvėpuokite. Lošėjui reikia išmokti būti be lošimo, suvokti ir suprasti, ko jis siekia lošimo metu, iš naujo atrasti santykį su savimi ir aplinka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų