„Įprastai esu guvi ir gyvybinga, tačiau praėjusį rudenį pasijutau keistai – užsitęsusį liūdesį papildė vienišumo jausmas, savęs nuvertinimas ir dažnos įkyrios mintys, kad nieko nesugebu, viską atlieku prasčiau nei kiti. Nuolatinis savęs graužimas ir abejojimas savimi, kad darbai, kurių imuosi yra ne mano jėgoms, labai apsunkino gyvenimą. Vis dar pajėgdavau nudirbti būtiniausius darbus, tačiau be jokio noro ir užsidegimo.
Tarytum įkrisdavau į blogų minčių bedugnę niekaip negalėdama jų atsikratyti ir vis iš naujo permąstydama – ilgainiui tai vis labiau vargino bei kėlė nerimą. Pajutau, kad ir artimiesiems tai jau girdisi, matosi. Tada supratau, kad turiu ieškoti pagalbos, nes nieko nesiimdama rizikuoju nugrimzti dar giliau“, – prisimena su sunkumais susidūrusi jauna moteris.
Centro įkūrėja, psichologė Aušra Mockuvienė pastebi, jog kiekvienas iš mūsų kasdien turime psichikos sveikatos poreikių ir labai svarbu pasirūpinti, kad jie būtų atliepti taip, kaip mums tuo metu labiausia reikia. Kartais pakanka pasivaikščioti, pasikalbėti su artimu žmogumi, pailsėti.
Tačiau jei poreikiai didesni, jiems atliepti gali reikėti specifinių žinių, sprendimų bei specialistų paramos. Jeigu ilgą laiką nesprendžiame savo sunkumų ir neatliepiame poreikių, apie tai informuojantys mūsų kūno ir psichikos signalai tampa vis garsesni, o būsena sunkėja.
Psichologė pasakoja, jog tamsiuoju metų laiku dėl ryškios šviesos stygiaus pasireiškianti depresija yra vadinama sezoniniu afektiniu sutrikimu.
„Skaičiuojama, kad su ženkliais šviesos trūkumo simptomais tamsiuoju metų laiku susiduria apie 20 proc. žmonių, gyvenančių tose zonose, kuriose žiemą dienos trumpėja ir saulės šviesos būna mažiau.
Reikia turėti omenyje, kad visgi žmogus vystėsi ties pusiauju, kur visą dieną gausu šviesos, todėl ir šiandien ji išlieka be galo svarbi žmogaus organizme vykstančių procesų savireguliacijai. Ties pusiauju sezoninio afektinio sutrikimo atvejų tiesiog nėra, o tolstant į šiaurę daugėja“, – teigia psichologė.
A.Mockuvienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje šviesos trūkumo klausimas itin aktualus, todėl verta žinoti sezoninio afektinio sutrikimo požymius, ir, juos pastebėjus, kreiptis pagalbos. Anot jos, svarbiausi trys ryškios šviesos trūkumo požymiai yra šie: padidėjęs mieguistumas, energijos stoka ir apetito padidėjimas, ypatingai norint paprastųjų angliavandenių, pavyzdžiui, saldumynų.
Neretai žmonės taip pat susiduria ir su užsitęsusia prasta nuotaika, negebėjimu susikaupti, sumažėjusiu darbingumu, dirglumu, sunkumu kontroliuoti emocijas, kaltės jausmu, suaktyvėjusiais menkavertiškumo išgyvenimais, gali kilti minčių net apie savižudybę.
Šie požymiai dažniausiai atsiranda ir stiprėja pamažu artėjant tamsiajam metų laikui, todėl juos patiriančiam žmogui gali būti sunku visą paletę sunkumų susieti būtent su šviesos trūkumu.
Daugelį panašių simptomų patyrusi Vaiva sako ilgai save raminusi mintimis, kad savijauta pagerės savaime:
„Vėliau pykau ant savęs, kad taip ilgai pasyviai stebėjau prastėjančią savijautą ir leidau sau joje įklimpti, tačiau visa tai man buvo labai nauja – tiesiog nežinojau, ko griebtis, kol neužtikau kvietimo prisijungti prie savipagalbos programos „Be depresijos“.
Mane patraukė būtent galimybė mokytis padėti sau, nes esu įsitikinusi, kad labai daug kas gyvenime pirmiausia priklauso nuo mano pastangų ir noro.“
Programą sukūrusi ir vedanti psichologė A.Mockuvienė antrina, jog toks nusiteikimas ypač svarbus norint sveikti:
„Nors specialistai tikrai gali padėti, palaikyti, nukreipti, pirmiausia yra svarbus paties žmogaus noras ir pasirinkimas sau padėti. Galima sakyti, depresija yra save palaikanti būsena, ir neretai galime pastebėti tam tikrą užburtą ratą – kai nėra jėgų ir nieko nesinori, žmogus natūraliai tampa vis pasyvesnis, tačiau šis pasyvumas, ir neretai atsiribojimas nuo aplinkinių, savo ruožtu, tik dar labiau apsunkina būseną, o tuomet vis labiau nieko nesinori ir mažėja jėgų.
Pirmiausia yra svarbus paties žmogaus noras ir pasirinkimas sau padėti.
Todėl programos metu siekiame tą ratą pradėti sukti į kitą pusę. Padedame žengti pirmuosius žingsnius siekiant susigrąžinti energiją ir gyvenimą, stengiamės žmones įgalinti, siūlydami pradėti nuo mažų žingsnelių: savo sunkumų supratimo bei įsivardijimo, pajudėjimo, paprastų mitybos pakeitimų, atidėliotų darbų padarymo ir mažų malonumų kūrimo, švelnesnio santykio su savimi kūrimo.
Žinoma, įveikiant depresiją gali prireikti vaistų ar terapijos, tačiau net ir tokiu atveju žmogus turi dėti pastangas, kad išsikapstytų iš sunkios būklės, kitaip rezultatas vargu ar bus tvarus. Todėl Vaivos istorija skamba kaip puikus sunkių būsenų prevencijos pavyzdys, kai žmogus laiku pastebi, jog kažkas ne taip, motyvuotai imasi veiksmų, juos nuosekliai vykdo ir pasiekia puikius rezultatus“, – sako psichologė.
Vaiva savo ruožtu džiaugiasi, jog programa anonimiška ir prieinama nuotoliniu būdu – pasak jos, tai buvo svarbūs veiksniai, padėję apsispręsti pamėginti. Kartu moterį džiugino galimybė patirti bendruomeniškumą užduodant klausimus, dalinantis patyrimais su kitais dalyviais, jaučiant abipusį palaikymą.
Vaiva sako programos metu supratusi, jog depresija sergantiems reikalingi ne tik gailestis, užuojauta, supratimas, bet ir padrąsinimas, įgalinimas, gal net lengvas pastūmėjimas nors mažais žingsneliais pačiam bandyti siekti gijimo.
Anot pašnekovės, programos turinį sudaro žinios, susijusios su didesniu dėmesiu sau, savo sveikatai, mitybai, miegui, dienotvarkei, mintims. Visi patarimai grindžiami naujausiais moksliniais tyrimais, pasiūloma metodika, kaip tas žinias pritaikyti kasdienybėje. Vaiva programą prilygina sporto klubo lankymui – juk su trenerio pagalba sportas tikslingesnis ir efektyvesnis.
„Dėl programos tapau atidesnė savo kūnui ir mintims, emocinei bei fizinei būsenai. Supratau, kad ji priklauso nuo mano pasirinkimų, įvykių bei aplinkybių, kuriose tuo metu esu. Tad jei pasijaučiu blogiau, apima liūdesys – iškart savęs klausiu, kodėl? Gal nepakankamai miegojau, nepavalgiau, pamiršau pasportuoti ar bent išeiti pasivaikščioti? Atsidūrusi sunkesnėse situacijose, ypatingai stengiuosi viso to nepamiršti. O didžiausias atradimas – šviesos tema.
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad pavasariais, ilgėjant dienoms, visuomet gerėdavo nuotaika, o lapkritį būdavo sunkiausia išbūti, tačiau neįsivaizdavau, kad kasdienė šviesos terapija naudojant šviesos terapijos akinius galėtų net tamsiausiu metu mane pripildyti energijos visai dienai. Pusvalandis su šviesos akiniais iš ryto, kol pusryčiauju, pažadina organizmą, visiškai atsimerkia akys ir galiu darbuotis. Sezoninis rudeninis nugrimzdimas pasitraukė, tarsi ištirpo toje šviesoje“, – džiaugiasi pašnekovė.
Pavasariais, ilgėjant dienoms, visuomet gerėdavo nuotaika, o lapkritį būdavo sunkiausia išbūti.
Ne mažiau svarbi ir nauja moteriai buvo ruminavimo tema, kurią vaizdingai galima apibūdinti kaip nesibaigiantį minčių kramtymą, mąstymą vis iš naujo apie tai, kas jau nutiko ar dar nutiks piešiant galvoje juodžiausius scenarijus.
„Programos metu išmokau ruminavimą suvaldyti ir įveikti. Svarbu laiku save pagauti ir mintis užimti bendravimu, knygų skaitymu, tinklalaidžių klausymu. Taip pat programa padėjo išmokti kontroliuoti polinkį atidėlioti, supratau, kad tai susiję su perdėtu perfekcionizmu“, – dalinasi Vaiva.
Ji sako, jog pagrindinės 10 savaičių trunkančios programos stiprybės yra atskirų žinių ir metodų sujungimas į visumą, jų pagrindimas argumentų kalba, ir aiškumas, kodėl visa tai gali padėti sveikti. Taip pat žmogus kas savaitę skatinamas įsivertinti, kaip sekasi, ko dar būtų galima imtis kelyje sveikimo link.
„Per tas 10 savaičių daugelis psichologės pristatytų svarbių dalykų man tapo rutina, kurią labai paprasta atlikti. Programos metu įgytus įgūdžius padėti sau ir toliau nešuosi su savimi kasdienybėje – tai man atrodo pats didžiausias pasiekimas ir kartu šios programos laimėjimas“, – apibendrina pasakojimo herojė.
