– Kas yra emocinis valgymas?
– Emocinis valgymas yra, kai maistas naudojamas emocijoms reguliuoti ir savo būsenai pakeisti.
– Ar emocinis valgytojas tai darydamas jaučia, kad tai daro, ar ne?
– Dažniausiai nejaučia, nes apie tai žmonės susimąsto tik tada, kai kyla kokių nors problemų dėl svorio ar sveikatos. Tada jau pradeda stebėti savo valgymo procesą, kad, pavyzdžiui, užsitęsė vakarienė, arba, jei jaučiasi blogai, patiria stresą, iškart puola prie maisto.
Emocinis valgymas dažniausiai neapsiriboja tikru maistu. Tai dažniausiai būna saldumynai arba daug angliavandenių turintis, arba perdirbtas maistas, kuris pagal savo cheminę sudėtį turi daugiau kaip tris produktus. Tai gali būti ir sūrūs, riebūs patiekalai, bet ne tas standartinis, įprastas maistas, sakykime, žuvis ar vištiena su daržovėmis.
– Kaip žmogui, kuris galbūt neturi problemų dėl antsvorio ar sveikatos, atpažinti, suprasti, kad jis galbūt irgi pakliūva į tą emocinių valgytojų ratą arba pakliūva jo artimas žmogus?
– Jeigu jis dėl to neturi problemų ir tai yra vienas emocijų ir būsenos keitimo būdų, bet neturi neigiamų padarinių, greičiausiai jis geba tai reguliuoti. Nėra taip, kad mes emocijas paliekame už durų ir tik tada valgome. Vis tiek yra valgoma esant kokios nors emocinės būsenos, ir tik tada, jei tai pradeda trukdyti, žmogus atkreipia dėmesį.
Jei nėra tų neigiamų padarinių, tikimybė maža, kad žmogus tiesiog pastebėtų ir imtų ieškoti kitų emocijų reguliavimo būdų. Vieni rūko, kiti valgo, treti geria – kas kokį būdą randa.
– Ar emocinis valgymas yra didelė problema Lietuvos, pasauliniu mastu?
– Pasauliniu mastu, manau, didelė, o pagrindinis požymis yra nutukimo epidemija. Tai daro ne tik suaugusieji. Vaikai irgi išmoksta iš tėvų emocinę būseną keisti maistu – tai labai paprasta, nebrangu ir priimtina, ir bent jau Lietuvos mastu tai yra didžioji problema.
Einama link to, kad su tuo reikia tvarkytis kaip su priklausomybe nuo maisto. Bet tai nereiškia priklausomybės nuo vištos krūtinėlės ar kotleto. Tai yra kiti produktai, greičiausiai – perdirbti, labai saldūs, labai koncentruoti, kuriuos mes valgome ne tam, kad gautume maistinių medžiagų, o tam, kad pakeistume emocinę būseną.
– Ar yra būdų, kaip žmogus galėtų pasitikrinti, ar jis priklausomas nuo maisto?
– Paprasčiausias būdas internete susirasti priklausomybės nuo maisto Jeilio skalę (angl. Yale Food Addiction Scale (YFAS) ir pasitikrinti, kiek žalos yra. Jei stadija pradinė, ta žala nebus didelė. O jei jau pažengusi, bus ir sveikatos problemų.
– Emocijų patiriame įvairiausių ir įsivaizduoju, kad emocinis valgymas gali būti ne tik tada, kai liūdna, užklupusi depresinė nuotaika, bet ir kai linksma?
– Taip, kai džiaugiamės – irgi valgome. Esame išmokę ritualus, kad džiaugiamės irgi maistu. Egzistuoja toks dalykas kaip gimtadienio tortas, bet tokių dalykų kaip gimtadienio salotos ar gimtadienio sriuba kaip ir nėra.
Apskritai mūsų kultūroje visur yra daug maisto – ir per vestuves, ir per laidotuves, ir per krikštynas, gimtadienius. Visur buvimas kartu asocijuojasi su maistu. Kol nėra padarinių ir galime tą tortą valgyti, kaip ir nieko. Tačiau, kai sveikata sutrinka, derėtų pergalvoti, ką ir kada valgote.
Kalbant apie vaikus, dabar hiperaktyvumo atvejų yra labai daug, pasak užsienio mokslininkų tyrimų, tai susiję su dideliu energijos kiekio gavimu ir jo neišnaudojimu. Nebepopuliaru žaisti kieme, populiaru sėdėti, o maisto, saldumynų suvartojimas didėja, ir tas ratas sukasi.
– Gal galite išskirti, ko griebiasi emociniai valgytojai, kai jiems yra liūdna, pikta, patiriamas stresas?
– Kai liūdna, žmonės dažniausiai griebiasi ko nors saldaus arba vadinamojo vaikiško maisto, tai yra to, kuris tam žmogui asocijuojasi su kokiais nors prisiminimais, ką valgė vaikystėje, kas jam tuo metu padėjo arba su kokiais žmonėmis buvo, kai jautėsi saugus.
Kai ima pyktis, labiau valgomas kietas maistas, kurį reikia perkąsti, kramtyti, pavyzdžiui, traškučiai, saulėgrąžos ir pan.
Kai ima pyktis, labiau valgomas kietas maistas, kurį reikia perkąsti, kramtyti, pavyzdžiui, traškučiai, saulėgrąžos.
O kalbant apie stresą, tai dar priklauso, kas kam yra stresas: vienam nusilaužti nagą, kitam – artimo netektis. Stresas išsiskiria tuo, kad jei tie dalykai yra išsprendžiami ir greit gali būti pakeisti, emocinis valgymas pasireiškia labiau. Jei stresas didelis, dalykai nelabai išsprendžiami, žmonės tuo metu išvis nevalgo.
– Ar yra taip, kad tam tikras žmogus, jausdamas vienokią ar kitokią emociją, valgo tik tam tikrą produktą?
– Taip, yra, ir tas produktas, nesvarbu, „Raffaello“, traškučiai ar „Kuršėnų“ vyniotinis, tai jau bus to žmogaus narkotikas. Ir kiekvienas gali turėti savo narkotiką. Jei alkis tikras, visada norisi tikro maisto, o jei emocinis, tada tiksliai žinai, ko nori.
– Atrodo, kad emocinis valgymas labai asocijuojasi su saldžiais dalykais. Ar yra taip, kad kai kuriems žmonėms – priešingai, norisi sūrių produktų?
– Valgo ir sūriai, bet dažniausiai tai būna kokia nors vytinta pelėsinė dešra, kurioje yra tikrai nemažai cukraus.
– Kokių patarimų duodate žmonėms, susiduriantiems su emociniu valgymu – ką daryti, kaip to atsikratyti?
– Visiškai atsikratyti emocinio valgymo nėra šansų, nes neišimsi tų emocijų kaip kokios striukės iš spintos ir koridoriuje nepakabinsi. Vis tiek žmogus bus kokiam nors emociniame kontekste – vieną dieną linksmas, kitą – liūdnas arba net tą pačią dieną patirs tris skirtingas emocijas. Bet esmė yra pastebėti, tai reiškia – ką valgai, tą užsirašai, tada matai, kas yra tavo „gelbėtojas“ visose situacijose. O keisti reikia tik tada, jei yra kokių nors neigiamų padarinių.
