– Kas, jūsų manymu, dažniausiai lemia moters nevaisingumą?
– Esame ne tik fizinės būtybės. Mus sudaro ir mentalinis, ir energinis pradas. Pastarajame sukaupta labai daug informacijos. Kai pastoti netrukdo jokios fiziologinės kliūtys, nevaisingumo užuomazgų ieškau keliose protėvių kartose.
Išsiaiškinus ir išanalizavus tikrąsias priežastis, kodėl pasąmonė stengiasi apsaugoti organizmą nuo nėštumo, vaikelis greitai pasibeldžia į pasaulį.
– Kaip susiformuoja tos pasąmonės programos, sukeliančios psichologinį nevaisingumą?
– Turiu gerą pažįstamą. Jai jau apie 60 metų. Moteris neturi vaikų, anksčiau visi jos nėštumai baigdavosi persileidimais. Ji daug dėmesio skiria savo dvasiniam keliui. Paskutiniu metu pradėjome ieškoti atsakymo, kodėl nepavyko susilaukti atžalų.
Per terapijas išaiškėjo, kad moteris šeimoje buvo pagrandukė. Kiti trys vaikai natūraliai susilaukė savų atžalų. Mano pacientės pasąmonėje įstrigo motinos kadaise ištarti žodžiai: „Nereikia vaikų, vienas vargas su jais.“ Tai užblokavo prigimtinį moters norą susilaukti palikuonių.
Panašūs barjerai paprastai atsiranda nesąmoningai – tiesiog užsifiksavus artimų žmonių pasakytiems žodžiams, tam tikrai informacijai iš literatūros ar filmų.
Jei giminėje būta vaikų mirčių, palikuonių pasąmonėje gali išsivystyti baimė turėti savų atžalų.
Su viena vaisingo amžiaus paciente išsiaiškinome, kad jos prosenelė gyveno itin sunkiai, susilaukė net 11 vaikų. Dalis mirė dar visai maži. Prosenelės santykiai su vyru buvo sudėtingi. Pacientės pasąmonėje įsirėžė baimė gyventi vargingai, nors ji to nesuvokė. Terapijose pašalinus psichologinius barjerus, klientė atsikratė nepagrįsto nerimo. Pakako išvažiuoti su vyru pailsėti, ir ji pastojo.
Suvokus ir išanalizavus savo baimes, galima išmokti jas kontroliuoti ir nuo jų išsilaisvinti.
Pastoti taip pat dažnai trukdo ir gimdymo skausmo baimė, partnerių tarpusavio santykiai, nerimas dėl materialinių pokyčių susilaukus atžalos. Psichologinio nevaisingumo priežastimi gali tapti ir pernelyg stiprus troškimas turėti vaikų – paniška, įkyri baimė nepastoti.
– O kaip atsikratyti tų įkyrių minčių, ramybės neduodančių dieną naktį?
– Jei nerimas nedingsta, siūlyčiau kreiptis į psichologą. Pagalbinis apvaisinimas dažniau būtų sėkmingas, jei moterims pavyktų atsikratyti neramių minčių. Kai pacientė yra įsitempusi, procedūra dažnai nueina perniek. Deja, be gero specialisto pagalbos atsikratyti šios įkyrios būsenos, nuraminti dūšią ir širdį itin sudėtinga.
Šiuo metu rūpinuosi antro vaiko susilaukti norinčia pora. Matau, kad jam nėra kur ateiti. Kodėl? Vaiko reikia norėti dėl jo paties... O sutuoktiniai kalba, kad atžala jiems būtų kaip nusiraminimas, paauginę abu galėtų užsiimti pomėgiais. Nors moteriai vaisingumo specialistai jau atliko kelias kiaušidžių stimuliacijas, ji nepastojo. Ar šeimai pavyks susilaukti antro vaiko, nežinau. Apvaisinimas – kūrybinis procesas, tikimybės neapskaičiuosi.
– Kaip patartumėte atsikratyti šiuolaikinio gyvenimo palydovo – streso?
– Gyvenimas šiandien – itin sudėtingas. Vienas svarbiausių dalykų yra psichologinė apsauga. Anksčiau tai buvo vakaro malda (nusiraminti) ir rytinis pokalbis su Dievu (nusiteikti dienai). Tinkamas pasiruošimas apsaugodavo tikintį žmogų. Šiandien daugelis dieną pradeda taip: televizorius, žinios, kava... Ryte nepasiruošiame dienai, o grįžę nenusiteikiame nakčiai.
Visiems patariu atsikėlus ko nors palinkėti sau ir artimiesiems. Po to įsivaizduoti, kokie norėtų būti, ir stengtis tai pajusti.
Pavyzdžiui, įsivaizduoju, kad šiandien esu rami, užtikrinta, pasitikinti savimi. Jei tą dieną reikia daugiau drąsos, įtikinu save, kad esu truputį drąsesnė, mintyse suteikiu sau tam tikrų savybių. Lyg apsivelku specialų kostiumą ir visą dieną jaučiuosi tokia, kokia turiu būti. Grįžusi namo atlieku tam tikrą ritualą: išgeriu arbatos arba vandens, palendu po dušu, pasivaikštau.
Mano klientai vyrai kartais pasakoja, kad išeidami į darbą užsideda įsivaizduojamus šarvus, o grįžę juos nusiima. Vidinės apsaugos reikia, nes per dieną susiduriame ir su gėriu, ir su blogiu. Jei nepasiruošiame, būname pažeidžiami ir prarandame dvasinę sveikatą.
– Pasidalykite įsimintiniausia nevaisingumo istorija.
– Jau daug metų konsultuoju užsienyje gyvenančią lietuvių šeimą. Sutuoktiniai buvo visiškai sveiki, tačiau susilaukti antros atžalos niekaip nesisekė. Ko tik jie neišbandė, net astrologo klausė patarimo! Moteris grimzdo į liūdesį, o vyras pradėjo išgėrinėti – krizė šeimoje gilėjo. Tuo sunkiu laiku moteris sutiko kitą vyrą ir nusprendė palikti sutuoktinį.
Įprasta vyrų reakcija: „Na, ir ką, tegu eina, negi bėgsiu iš paskos.“ Džiaugiuosi, kad vyras kreipėsi patarimo. Mano, kaip psichologės, pozicija yra tokia: kiekvieną kartą už šeimą kovoti kaip už tėvynę.
Klientas pasiryžo kovoti. Jis daug dirbo su savimi, išmoko valdyti emocijas, ramiau reaguoti į įvairias situacijas. Vyrui pavyko meile, kantrybe ir nuolankumu išsaugoti šeimą. Žmonos romanas baigėsi, į namus grįžo taika ir ramybė. Po daugybės išbandymų ir šeimą ištikusios skyrybomis vos nesibaigusios krizės moteris pastojo! Naujiena visus pribloškė – šeima laukėsi dvynukų!
Šiuo metu rūpinuosi antro vaiko susilaukti norinčia pora. Matau, kad jam nėra kur ateiti. Kodėl? Vaiko reikia norėti dėl jo paties...
Nėštumas buvo sudėtingas. Artėjant gimdymui, moteris pradėjo smarkiai kraujuoti ir atsidūrė ligoninėje. Deja, vienam vaikeliui nebuvo lemta išgyventi. Antrą išsaugoti pavyko. Išleisdami moterį namo gydytojai liepė griežtai laikytis gulimo režimo. Didelių vilčių, kad išgyvens ir kitas vaikelis, jie neteikė. Šiuo skausmingu periodu pacientei patariau kuo daugiau kalbėtis su įsčiose esančiu vaisiumi, raminti jį. Motina intensyviai bendravo, vis kartojo: „Laikykis, tu jau didelis, mes labai greitai pasimatysime.“
Kadangi akušerė neleido glostyti pilvo, nes bet koks prisilietimas galėjo išprovokuoti priešlaikinį gimdymą, moteris tai darė mintyse. Persileidimo grėsmė buvo aukščiausio lygio. Vos pajutusi menkiausią pilvo spazmą, ramino save.
Gimė nuostabus vaikas. Jį su mama sieja ypatingas ryšys – abu vienas kitą labai stipriai jaučia, nes kontaktas mezgėsi nuo pirmų dienų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kokie maisto produktai sukelia dar didesnį alkį?
Kita istorija yra apie moterį, trečios atžalos susilaukusią brandžiame amžiuje. Pacientės gimdoje medikai rado gana didelę ūmią miomą. Liepą jai buvo atlikta operacija ir pašalintas trečdalis gimdos. Spalį moteris natūraliai pastojo. Trečią vaiką pagimdė būdama 42 metų. Ginekologė stebėjosi, kaip jai pavyko išnešioti kūdikį. Nėštumo metu nerimavo, kad vaisiui augant ir pradėjus aktyviai judėti gali kilti rimtas pavojus abiejų sveikatai. Juk pjūvis po miomos šalinimo operacijos dar nebuvo iki galo sugijęs...
Mano klientė visą nėštumą kantriai darė kvėpavimo pratimus, sąmoningai ruošėsi gimdymui. Vaisius vystėsi gerai, moteris dirbo beveik iki pat gimdymo, o šiandien labai džiaugiasi vėlyvu pagranduku.
– Kokią įtaką, bandant pastoti, turi moters tikėjimas ir psichologinis nusiteikimas?
– Į mane kreipėsi vaikų susilaukti negalinti pora. Jie buvo išbandę keletą kiaušidžių stimuliacijų vaistais, tačiau pastoti nepavyko. Aiškinomės jų santykį su Dievu. Klausiau poros, ką jiems reiškia tikėjimas. Kadangi esu tikinti, pasakojau šeimai, kad sunkiais momentais galime kreiptis į Jį ir kad kartais tikėjimas dovanoja stebuklus.
Atverkite savo širdies duris ir skirkite laiko kitiems žmonėms, pažinkite pasaulį, tarnaukite visuomenei. Tai taip pat labai svarbu.
Pacientai buvo stačiatikiai. Jie apsilankė cerkvėje, kurioje saugoma Švenčiausiosios Dievo Motinos juosta. Ši šventa relikvija tam tikromis dienomis būna pastatyta bažnyčioje. Rusijoje užfiksuotas ne vienas įvykis, kai ją pagerbę žmonės atgauna vaisingumą.
Mano klientai buvo praradę viltį susilaukti atžalų, tačiau daug meldėsi, pasitikėjo Dievu ir neilgai trukus moteris sužinojo, kad laukiasi. Gimė trynukai – trys sveiki berniukai!
Jei esi tikintis, prisilietęs prie šventų daiktų, pasikeiti ne tik tu, bet ir tavo ląstelės. Tai sudėtingi metafiziniai procesai, apie kuriuos šiandien vis daugiau kalbama.
Pastebėjau: jei pacientas tikintis, gydymo procesas vyksta greičiau ir lengviau. Esu tikra, kad tikėjimas yra labai galinga jėga.
– Kaip išgyventi diagnozę „nevaisingumas“?
– Dauguma užsidaro savyje, tam tikra prasme miršta – viską atlieka mechaniškai, be džiaugsmo. Šis sprendimas nėra geras. Reikia skirti sau laiko susitaikyti su liga, transformuotis ir vėl pradėti gyventi.
Nereikia tikėtis, kad bus lengva. Kiekvienas turi savo istoriją. Reikia pasiruošti eiti numatytu keliu. Tik tada išsilaisvinsite, ir gyvenimas atsiskleis kitomis spalvomis, nutiks daug šviesių ir gražių dalykų. Priimkite nevaisingumą kaip išbandymą, kaip pamoką, kuri padės ūgtelėti.
Svarbiausia – neužsisklęskite. Eikite pas psichoterapeutą ar į bažnyčią, bendraukite su nevaisingumo patirties turinčiais žmonėmis. Net patys protingiausi asmenys nepajėgia vieni suvokti sielą draskančių kančių, numalšinti nusivylimo ir nerimo.
Situaciją privalu analizuoti, į problemą pažvelgti iš šono – užvaldžiusias emocijas ir bejėgystę svarbu suvaldyti ir išgyventi, o ne slopinti. Susitvarkęs su nemaloniais jausmais, įgysi stiprybės.
Kita vertus, ne tik vaikai įprasmina gyvenimą. Atverkite savo širdies duris ir skirkite laiko kitiems žmonėms, pažinkite pasaulį, tarnaukite visuomenei. Tai taip pat labai svarbu.
Niekada negalima prarasti vilties, tikėjimo ir meilės. Viltis suteiks jėgų, tikėjimas – energijos, o meilė gyvenimą padarys pilnaverčiu.
Kitų specialistų interviu ir atvirus porų pasakojimus apie kelią iki išlauktų vaikų skaitykite Gintarės Jankauskienės knygoje „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip susilaukti vaikų“. Knygynuose – jau greitai!
