Su ja kalbėjomės apie tai, kokią pagalbą gali rasti žmonės, susidūrę su savižudybe.
– Statistika rodo, kad po truputį Lietuvoje savižudybių mažėja, išskyrus vieną grupę – vyresnio amžiaus žmones. Kas lemia tokias tendencijas?
– Higienos instituto duomenimis, 2022 m. Lietuvoje fiksuoti 527 savižudybių atvejai, o 2021 m. – 565 atvejai. Nors kiekvienais metais tendencingai turime mažėjantį savižudybių skaičių, tačiau vis tik tai išlieka problema. Palyginus su kitomis Europos šalimis, mes vis dar nesiekiame Europos vidurkio – 100 tūkst. gyventojų tenka apie 19 atvejų, Europos Sąjungos vidurkis – apie 12 atvejų.
Senjorų (65 m. ir vyresnių žmonių – 15min) savižudybių rodiklis Vilniuje žymiai didesnis nei darbingo amžiaus gyventojų. Kalbant apie senjorus, reikia paminėti, kad savižudybė yra kompleksinis procesas, kurį nulemia ne tik asmens psichikos sveikata, bet ir fizinė sveikata, socialinė padėtis, kultūrinė aplinka, ekonominė šalies padėtis. Senjorai dėl iškilusių sveikatos problemų, dėl sudėtingesnės ekonominės situacijos gali jaustis našta artimiesiems, arba gali jaustis ir būti vieniši, gali gyventi visiškai socialiai izoliuotą gyvenimą, kas glaustai siejasi su depresija. Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, savižudybių pagrindinė priežastis yra depresija. Taigi, daugelis kompleksinių priežasčių lemia tokias savižudybių tendencijas tarp senjorų.
– Kalbantis su nusižudžiusių žmonių artimaisiais ir/ar tais, kurie turėjo minčių nusižudyti galima išgirsti, jog jie jautėsi vieniši ir nežinojo, kur ieškoti pagalbos. Kokie pagalbos būdai, skirti savižudybės prevencijai ir padėti žmonėms, jau susidūrusiems su savižudybės faktu, šiuo metu yra Lietuvoje?
– Žmogus turintis minčių apie savižudybę arba jo artimasis visą informaciją apie pagalbos būdus gali rasti svetainėje Tuesi.lt. (bus aktyvi nuoroda į svetainę). Taip pat visi gyventojai gali kreiptis į savo pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigos Psichikos sveikatos centrą, kur gali gauti skubią pagalbą ir 10 nemokamų psichologo konsultacijų. Visos šalies visuomenės sveikatos biurai teikia psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimo paslaugas, kurias sudaro individualios psichologų konsultacijos, savitarpio pagalbos ir kiti grupiniai užsiėmimai. Įgyvendindamas šias veiklas „Vilnius sveikiau“ organizuoja grupes, skirtas mėginusiems nusižudyti ir nusižudžiusių asmenų artimiesiems.
– Ar tokią pagalbą žmonės gali gauti visoje Lietuvoje, ar tik didžiuosiuose miestuose? Nuo ko tai priklauso? Galbūt turite pavyzdžių, kad į „Vilnius sveikiau“ organizuojamus renginius atvyksta žmonės iš kitų miestų?
– „Vilnius sveikiau“ nemažai grupių ir renginių skirtų psichikos sveikatos stiprinimui organizuoja internetu, todėl užsiėmimuose gali dalyvauti žmonės ne tik iš Vilniaus. Savo praktikoje „Vilnius sveikiau“ esu mačiusi, kad į užsiėmimus žmogus važinėdavo kelias dešimtis kilometrų pusę metų kiekvieną savaitę. Jam tuo metu labai reikėjo emocinės paramos ir pagalbos sergant depresija.
– Kokia pagalba veiksmingiausia esant savižudybės rizikai? Kitaip tariant, kas geriausiai veikia?
– Pirmiausia norisi paminėti, kad savižudybės rizika nuolatos kinta. Todėl yra labai svarbu pasirūpinti profesionale pagalba. Deja, vieno universalaus recepto savižudybės rizikai valdyti nėra. Dėl to yra svarbu, kuo daugiau įvairiausiais būdais, aspektais kalbėti šia tema. Savižudybės priešnuodis yra viltis. Kol žmogus turi bent lašą tikėjimo, kad esama situacija gali pasikeisti, išsispręsti, kad tas sunkumas, kurį jis jaučia, gali mažėti, tol jis gyvens.
Savo praktikoje esu mačiusi, kad į užsiėmimus žmogus važinėdavo kelias dešimtis kilometrų pusę metų kiekvieną savaitę.
Esant savižudybės rizikoje pirmiausia kviečiu išdrįsti su kuo nors pasidalinti savo mintimis ir sunkumu. Antra, ieškoti profesionalios pagalbos pas psichikos sveikatos specialistą. Ir, trečia, kiekvieną dieną ieškoti ir rinkti šviesias akimirkas, kurios suteikia stiprybės ir tikėjimo, kad šis sunkus periodas praeis.
– Savižudybių prevencijos dienai skirtoje spaudos konferencijoje buvo užsiminta, kad, pvz., senjorų dabartiniai pagalbos būdai nepasiekia? Kodėl taip yra? Ką, jūsų nuomone, reikėtų daryti? Juk vis dėlto ši žmonių grupė – pažeidžiamiausia (ką rodo ir savižudybių statistika)?
– Klausimas labai geras ir tuo pačiu apimantis daugelį aspektų. Vienas iš jų – kultūrinis. Tai yra mūsų pačių požiūris į amžėjimą, į senjoro gyvenimą ir pasiruošimas gyvenimui po 65 m. Vis tik šiuo metu dar nemaža dalis senjorų yra užsidarę savo namuose, nes gyveno iki pensijos, o netekus darbo tarsi baigėsi visas žmogaus gyvenimas. Aišku, šis požiūris keičiasi, mes turime aktyvius Trečiojo amžiaus uiversiteto studentus, įvairių kaimo bendruomenių aktyvistus ir panašiai. Kiek kalbame su senjorais (telefonu, konsultacijų metu), į fizinio aktyvumo veiklas senjorai renkasi žymiai labiau, lyginant su psichologinės gerovės veiklomis, kadangi psichikos sveikatą vis dar lydi nežinomybė, įsisenėję įsitikinimai ir iš to kylanti stigma. Kad išspręstume šią problemą, svarbu edukuoti visuomenę, reikia, kad naujai formuotųsi nuostatos apie rūpinimąsi psichikos sveikata.
– Kokie būtų paprasti patarimai žmogui, kuris atsidūrė savižudybės krizėje: pirmieji žingsniai, ką daryti?
– Jei žmogus atsidūrė savižudybės krizėje, matyt, jo gyvenimo istorijoje yra kas nors tokio, kas sukelia tokį didelį kentėjimą, jog kyla minčių apie savižudybę. Turbūt paprastų patarimų nėra tokioje situacijoje, kai yra daug skausmo, kančios, liūdesio ar pykčio, bejėgystės ar beprasmybės ir nevilties. Vis tik pirmi žingsniai yra pripažinimas ir įvardinimas, kad šiuo metu žmogui yra sunku ir jam reikia pagalbos. Gali padėti pokalbis su artimu, patikimu žmogumi arba su psichikos sveikatos specialistu. Patarimą ar pagalbą visada galima rasti ir puslapyje Tuesi.lt.
– Kaip turėtų reaguoti, o kokių klaidų nedaryti artimieji, šeima, draugai, partneris, vaikai?
-Artimiesiems svarbiausia būti kantriems ir pasirūpinti ne tik artimojo, bet ir savo psichikos sveikata. Paminėsiu dešimt punktų, kaip artimieji turėtų reaguoti:
- Užmegzti pagarbų santykį ir kalbantis rodyti pagarbą jo būsenai, žodžiams, ketinimams.
- Išlikti kantriems ir empatiškiems.
- Tiesiai paklausti apie savižudybę: „Ar turi minčių apie savižudybę“
- Neišsigąsti, jei jis pradeda kalbėti apie sunkius jausmus, apie savižudybę.
- Išklausyti ir išgirsti pasakojimą.
- Nesiginčyti ir neįrodinėti, kad jo mintys ar jausmai yra klaidingi.
- Sutikti, kad šiuo metu jam labai sunku.
- Pasakyti, kad jis jums svarbus, kad rūpi. Kiekvienas žmogus vertas gyventi, nes jis yra žmogus.
- Suteikti viltį ir paaiškinti, kad sunkūs jausmai praeina; kad galbūt yra kitų sprendimų, kitų išeičių; kad galite (jei galite) pabūti šalia, kol sunkumas praeis; kad yra tokios būsenos priežastis, tik reikia laiko ją įžvelgti, pamatyti ir išspręsti.
- Pasiūlyti ieškoti profesionalios pagalbos.
– Kai žmogus jau bandė žudytis arba dėl suicidinių minčių kreipėsi pagalbos: ar jis turi didesnę riziką ir kokia pagalba gali būti pasiūlyta jam?
– Po bandymo žudytis ir po stacionarinio gydymo, savižudybės rizika vis tiek išlieka didelė, todėl labai svarbu tęstinė profesionali pagalba ir artimųjų parama. Mėginęs nusižudyti žmogus gali gauti psichologinę pagalbą Psichikos sveikatos centre ar/ir privačiai, jei turi tokią galimybę.
Suprasti akimirksniu
- Nėra vienos savižudybės priežasties. Tam įtakos turi praeityje patirtos psichologinės traumos, nutrūkę socialiniai ryšiai, santykiai su artimaisiais ir t.t.
- Savižudybių riziką padidina ankstesni savižudybės bandymai.
- Didesnę riziką nusižudyti patiria nusižudžiusių artimieji, dėl netekties išgyvenantys psichologinę traumą, patiriantys stresą ir kaltės jausmą, taip pat dėl to, kad dažnai dėl vyraujančios stigmos vengia kreiptis psichologinės pagalbos.
- Mokslinių tyrimų duomenimis, didesnę riziką nusižudyti patiria psichikos sveikatos arba priklausomybės ligomis sergantys asmenys, taip pat asmenys, turintys įgimtų ar įgytų fizinių sutrikimų, ligų ar jas lydinčio lėtinio skausmo.
- Dėl socialinio modeliavimo gali būti stebimas „užsikrėtimo savižudybe“ reiškinys. Neretai nusižudžiusių artimieji dėl stigmos ir gėdos vengia kalbėti apie netektį bei savo reakcijas į ją.
- Svarbu prisiminti, kad savižudybė tik labai retai būna impulsyvus ir neapgalvotas veiksmas. Paprastai iki jos seka ilgas procesas, kuriame labai svarbu ieškoti ir/arba pasiūlyti pagalbos.
- Daugiau informacijos apie savižudybes rasite interneto puslapyje „Pagalba sau“.
