Psichikos sveikatos specialistų teigimu, nerimas yra labai paplitusi ir viena iš labiausiai žmones varginančių emocijų: nuo nerimo sutrikimų kenčia apie 15–20 procentų gyventojų.
Socialinis nerimas – vienas dažniausių nerimo sutrikimų ir trečias pagal paplitimą apskritai, po psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimų ir depresijos. Kaip bendras reiškinys jis gali būti būdingas daugiau nei 40 procentų žmonių, o socialinio nerimo sutrikimas, kuris jau sutrikdo kasdienę žmogaus veiklą ir turi atitikti tam tikrus diagnostinius kriterijus, yra būdingas apie 13 procentų populiacijos.
Šeimos klinikos „Neuromeda“ psichologė, socialinių mokslų daktarė, kognityvinės ir elgesio terapijos krypties terapeutė Ieva Pečiulienė teigia, kad karantinas veikiausiai bus neabejotinai pabloginęs šią statistiką ir, žinoma, su tuo susiduriančių žmonių būklę.
Jei „dar susitvarkė“ – tai iki karantino
„Socialinis nerimas yra intensyvi, neracionali ir nuolatinė baimė, kuri stipriai slopina žmogaus asmenybės saviraišką. Socialinį nerimą išgyvenančiam žmogui būdingi tokie požymiai kaip nesėkmės baimė veikloje, baimė būti stebimam, neigiamo įvertinimo baimė, žema savivertė, į save sufokusuotas dėmesys, vengiančio ar „saugaus“ tipo elgesys, kalbėjimo sunkumai. Taip pat fiziniai simptomai, tokie kaip veido paraudimas, rankų virpėjimas, prakaitavimas, pykinimas, staigus poreikis šlapintis ir kiti“, – pasakoja terapeutė Ieva Pečiulienė.
Socialinis nerimas dažniau pasitaiko moterims nei vyrams, o jo simptomai dažniausiai pasireiškia paauglystėje. Karantino sąlygos jau pačios savaime yra keliančios nerimą, o socialinį nerimą turinčius asmenis tai paveikia dar labiau.
„Dėl karantino buvo stipriai apribojamas socialinių įgūdžių ir kompetencijų lavinimas. Nereikėjo išeiti iš komforto zonos, tad stiprėjo žmonių noras vengti nepatogių situacijų: komunikavimo, konfliktų sprendimo, pasisakymo viešai ir kitų.
Negydomas socialinio nerimo sutrikimas tikrai neišnyksta savaime, jis pereina į lėtinę formą.
„Už ekrano“ esantis žmogus jaučiasi saugiau nei bendraudamas gyvai, tad darbas iš namų tapo savotiška socialinį nerimą išgyvenančių žmonių komforto zona. Baimė ir socialinių situacijų vengimas formuoja ydingą ratą, dėl ko sutrikimas tik progresuoja“, – teigia psichologė.
Pastebima, kad šiuo metu į psichikos specialistus pagalbos besikreipiantys asmenys patys dažnai prisipažįsta, kad iki karantino „kažkaip dar susitvarkė“. Jam pasibaigus, padidėjo perdėta ir nepagrįsta žmonių baimė socialinėse situacijose, kuriose jie gali būti vertinami, pažeminti ar apsikvailinti. Pavyzdžiui, nedidelis pristatymas ar diskusija akademinėje aplinkoje, darbe žmogui gali tapti nemenku iššūkiu, labai apsunkinančiu jo gyvenimą.
Negydomas pereina į lėtinę formą
Psichologės I.Pečiulienės teigimu, pasitaiko tokių pacientų, kurie norėtų visiškai atsikratyti nerimo. „Nerimas yra natūralus gyvenimo reiškinys ir jo visiškai išvengti neįmanoma, o ir nereikia. Jeigu studentas nerimauja dėl laukiančio pristatymo, jam ruošiasi, skaito, tai šiuo atveju nerimas jam padeda, bet jeigu studento nerimavimas veda į vengimo elgesį ir galiausiai, sugalvojant kokią nors priežastį, išvengiama pristatymo, nerimas jam trukdo. Apibendrinant galima pasakyti, kad toks nerimas, kuris mums padeda gyvenime yra normalus, o tas, kuris mums trukdo – liguistas“, – takoskyrą įvardija socialinių mokslų daktarė.
Pagrindinė žinutė, kurią psichologė nori perduoti socialinį nerimą išgyvenantiems žmonėms, kad gyvenimo kokybę tikrai galima pagerinti – tai pasiekti padeda drauge su psichikos sveikatos specialistu kryptingai daromi pokyčiai ir įgyti įgūdžiai. Vis tik neretai kreiptis į specialistą šį sutrikimą turinčiam žmogui sunku, mat vengimas kreiptis į specialistus yra saugumo siekiantis elgesys.
„Negydomas socialinio nerimo sutrikimas tikrai neišnyksta savaime, jis pereina į lėtinę formą. Dažnai žmonės, kenčiantys nuo socialinio nerimo, dėl saugumo siekiančio elgesio labai pasunkina sau gyvenimą, atsiskiria nuo socialinio pasaulio, tampa vienišiais.
Laikui bėgant visą tai paveikia įvairias gyvenimo sritis – darbą, karjerą, socialinius santykius, laisvalaikį, todėl neretai susergama depresija. Apie pusę socialinį nerimą turinčių žmonių, piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis – tai įvardijama kaip socialinio nerimo pasekmė“, – pasakoja psichikos sveikatos specialistė.
Gydymas – laipsniškai įeiti į bijomą situaciją
Socialinio nerimo sutrikimas gydomas individualiai: atsižvelgiama į simptomų stiprumą, paveiktas sritis (darbas, laisvalaikis, santykiai), gydymo tikslus. Įvertinus visas gydymo galimybes sudaromas ir su pacientu aptariamas gydymo planas.
Psichologės teigimu, lengvoms ir vidutinio sunkumo socialinio nerimo formoms gydyti puikiai tinka kognityvinė ir elgesio terapija, sunkesniems atvejams gali prireikti ir medikamentinio gydymo, tad dažnai pasitaiko, kad rekomenduojamas kombinuotas gydymas psichoterapija ir medikamentais.
Socialinio nerimo sutrikimas gydomas individualiai: atsižvelgiama į simptomų stiprumą, paveiktas sritis.
„Terapijos metu siekiame pakeisti tris pagrindinius dalykus: mąstymo būdą, vengimo elgesį ir žmogui padėti įsitikinti, kad jis turi priemonių, galinčių įveikti nerimą. Žmogus įgunda atpažinti savo neigiamas mintis, rasti mąstymo klaidas, jas įvertinti ir rasti alternatyvias, objektyvesnes mintis, įvertinti nerimo pokyčius. Siekiama pamatyti, kaip mąstymas veikia jausmus ir elgesį, kokios yra asmens galimybės koreguoti ir keisti savo reakcijas sudėtingose situacijose“, – apie gydymą pasakoja kognityvinės ir elgesio terapijos krypties terapeutė Ieva Pečiulienė.
Kognityvinė ir elgesio terapija visame pasaulyje pripažįstama kaip vienas pagrindinių metodų, taikomų nerimo sutrikimams gydyti. Tai moksliniais tyrimais pagrįsta šiuolaikinė psichoterapijos rūšis, šiuo metu vyraujanti išsivysčiusiose valstybėse.
Pagrindinis psichoterapijos tikslas – sumažinti nerimą, suprantamai paaiškinti pacientui jo sutrikimo esmę ir, svarbiausia, išmokyti naudotis simptomus slopinančiomis technikomis, atlikti eksperimentus, lavinti socialinius įgūdžius ir laipsniškai eiti į bijomą situaciją.
Psichologės teigimu, šiuolaikinė psichoterapija padeda žmogui patikėti tuo, jog jis pats gali kontroliuoti savo nerimą. Terapijai pasibaigus, įgyti įgūdžiai toliau sėkmingai naudojami savarankiškai. Jie išlieka vertingi ir reikalingi visą žmogaus gyvenimą – taip žmogaus gyvenimas tampa vis mažiau valdomas nerimo.
