Su ja kalbėjomės apie tai, ką išgyvena žmonės, patekę į saviizoliaciją. Kaip šie jausmai skiriasi, kol dar lauki atsakymo į esminį klausimą „ar esi užsikrėtęs koronavirusu (COVID-19)“ ir kai jau žinai, kad sergi? Kaip susidėlioti kasdienybę namuose tam laikotarpiui, kai turi laikytis saviizoliacijos rekomendacijų?
Žmonės skirtingi – reakcijos irgi
Pasak psichoterapeutės I.Vasionytės, esame skirtingi, tad ir mūsų reakcija į pokyčius gyvenime gali skirtis.
„Vieni tik džiaugsis, kad pagaliau galės užsidaryti namuose ir ramiai skaityti knygas, pasidaryti remontą bute. Kiti saviizoliaciją gali suvokti kaip savo laisvės apribojimą ir tai jiems sukels didžiulį susierzinimą, pyktį. Taigi, jausmų gali būti tikrai įvairių: baimė, susierzinimas, nerimas užkrėsti savo šeimos narius, kitus brangius artimuosius, pasimetimas, neviltis, vienišumo jausmas – jis gana dažnas reiškinys. Gali apimti liūdesys, kankinti nemiga. Tačiau reakcijos gali būti ir visai pozityvios.
Jausmų izoliuojantis gali būti įvairių: baimė, susierzinimas, nerimas užkrėsti savo šeimą, pasimetimas, neviltis, vienišumo jausmas. Bet gali būti net pozityvių.
Pažeidžiamiausios grupės – vaikai, senjorai ir visi, gyvenantys smurto aplinkoje
Tai, kaip reaguosime į saviizoliaciją, priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, ankstesnių patirčių, santykių statuso ir kitų. Anot I.Vasionytės, šioje vietoje susiduria asmenybiniai (pvz.: mano charakteris, ankstesnės patirtys) ir išoriniai veiksniai (pvz.: aplinka, kurioje izoliuojuosi).
„Visuomenėje egzistuoja tam tikros socialinės grupės, kurios turi didesnę riziką patirti daugiau streso saviizoliacijoje. Tai pirmiausia sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai, su virusu turintys didesnį kontaktą nei bet kas kitas. Jie nuolat tiriami dėl užsikrėtimo, testuojami ir jų artimieji, todėl jie yra nuolatiniame nerime“, – kalbėjo specialistė.
Dar viena grupė, į kurią atkreipė dėmesį pašnekovė, smurtą artimoje aplinkoje patiriantys asmenys – tiek vaikai, tiek suaugusieji. Vaikų linijos neseniai paskelbta statistika parodė, kad nuo pandemijos pradžios smarkiai išaugo skambučių skaičius konsultacijoms dėl smurto artimoje aplinkoje. Tai rodo, jog namuose su artimaisiais likę nepilnamečiai dažnai nesijaučia saugiai.
„Kai tu izoliuojiesi su namiškiais, kurie naudoja psichologinį ar fizinį smurtą, ilgesnį laiką emocijos dar labiau paaštrėja. Atsiranda natūrali trintis. To išvengti neįmanoma. Tačiau tokiais atvejais padidėja rizika jautriausiems šeimos nariams patirti smurtą“, – sakė psichoterapeutė.
Kalbėdama apie vaikus, kurie priversti izoliuotis, I.Vasionytė pabrėžė, jog jiems sunkiausias išbandymas – sutrikusi įprasta rutina. „Vaikų ir paauglių gyvenimo tikslas – pažinti pasaulį žaidžiant, tyrinėjant, dūkstant. Kai tokį vaiką uždarome į butą ar namą, ši patirtis gali būti labai trikdanti. Kartais ir patys tėvai yra labiau nei įprastai suirzę – jiems reikia derinti auklėjimą, vaikų priežiūrą ir savo darbus bei interesus“, – kalbėjo sveikatos psichologė.
Vaikams sunkiausias išbandymas – sutrikusi įprasta rutina.
Senjorai – tai dar viena grupė žmonių, kuriuos priverstinė izoliacija gali paveikti ypač stipriai. Kalbėdama apie juos I.Vasionytė papasakojo apie savo 90 metų senelį, kuris, nors ir būdamas labai pozityvus žmogus, vis dažniau įsileidžia liūdnas mintis, apgailestauja, jog kasmet mažėja jo bendraamžių ratas.
„Senjorai tam tikra prasme ir taip gyvena saviizoliacijoje, jų socialinis ratas nėra didelis. Tiems, kurie gyvena su antrosiomis pusėmis ar vaikų, anūkų šeimomis, šiek tiek lengviau. Tačiau tie, kurių šiuo metu artimieji, vedami net ir geriausių paskatų, nebelanko, gali išgyventi padidėjusį vienišumo jausmą“, – sakė pašnekovė.
Ji priminė ir vadinamą „kovido stigmą“, kuri pasireiškia nemažai daliai senjorų. „Jos esmė – žmonės, norėdami apsaugoti senjorus, neretai juos net fiziškai apeina kelių metrų spinduliu. Tačiau iš vyresnio amžiaus žmogaus perspektyvos tai atrodo taip, tarsi jo kiti žmonės bijotų, priversdami senjorą pasijusti tarsi raupsuotu“, – įžvalgomis pasidalino psichoterapeutė.
Kodėl tokia svarbi rutina?
Kaip sau padėti, būnant saviizoliacijoje? Kokią rutiną pasirinkti: stengtis išlaikyti įprastą dienos režimą, o gal priešingai – tas dešimt-keturiolika dienų praleisti tarsi netikėtas atostogas? Atsakydama į šiuos klausimus psichologė I.Vasionytė pirmiausia atskyrė du momentus: ar žmogus serga COVID-19, ar saviizoliacijoje yra profilaktiškai.
„Jei žmogus serga, jo pirmas tikslas – pasirūpinti savo sveikata ir daryti viską, ką paprastai darome, kai sergame. T.y. laikytis gydymo rekomendacijų, nebijoti pasikonsultuoti su šeimos gydytoju ar specialistu tais klausimais, kurie jam rūpi. Jei žmogus neserga, bet jam paskirta izoliacija, jis turėtų, kiek tai įmanoma, išlaikyti jam įprastą rutiną. Pavyzdžiui, jei paprastai keliasi į darbą 7 val., tai rekomenduojama tai daryti ir saviizoliacijoje. Lovoje įprastai nedirbame, todėl net ir būnant saviizoliacijoje reikėtų turėti „darbo vietą“. Laiko leidimas lovoje gali sukurti slogumo jausmą. Apskritai rutina psichikos sveikatai yra labai sveikas dalykas, nes tada aiškiai žinai, kas vyks po ko“, – sakė pašnekovė.
Saviizoliacijoje būnant su kitais šeimos nariais, ypač vaikais, taip pat reikėtų nusibrėžti aiškiais taisykles: tai suteikia saugumo jausmą visiems.
„Savaime aišku, izoliuojantis su kitais šeimos nariais, rutiną gali tekti permąstyti, nes atsiras nenumatytų situacijų. Vis dėlto turėti ją labai rekomenduotina“, – sakė psichologė.
Lengviau išgyventi – įprasminus saviizoliaciją
Būtinybė likti namuose neretam gali sukelti pyktį, nerimą, liūdesį, neapibrėžtumo jausmą. „Tai – normalu“, – tikino I.Vasionytė. Vis dėlto ji pataria saviizoliacijoje esantiems žmonėms „padirbėti“ su vidinėmis nuostatomis.
„Pirmiausia reikėtų priminti sau, kad izoliuodamasis aš padedu visuomenei. T.y. mano izoliacija yra vardan kilnaus tikslo. Tai padeda įprasminti izoliaciją ir izoliacijoje esantis žmogus pasijunta geriau nei tas, kuris galvoja, jog „kažkas mane nubaudė, dėl to turiu sėdėti namuose“ arba „koks blogas mano gyvenimas, kad aš nieko negaliu daryti“, – kalbėjo pašnekovė.
Vertėtų priminti sau, kad mano izoliacija yra vardan kilnaus tikslo.
Kita svarbi nuostata, padedanti ramiau išgyventi saviizoliaciją, yra susitaikymas su situacija. „Reikėtų atskirti dalykus, kuriuos aš galiu kontroliuoti, ir kurių negaliu. Pavyzdžiui, aš galiu rūpintis savo ir aplinkinių sveikata, susidėlioti rutiną, susirasti malonumų, palaikyti santykius su draugais ir artimaisiais. Tačiau tokių dalykų, kaip karantinas, saviizoliacijos trukmė ir pan., negalima kontroliuoti, jie nepriklauso ne mūsų. Todėl reikėtų susitelkti į tai, ką aš galiu padaryti dabar, kas nuo manęs tiesiogiai priklauso. O pagavus save galvojant apie nesukontroliuojamus dalykus, vėl grąžinti savo mintis į tai, kas nuo manęs priklauso“, – sakė I.Vasionytė.
Laikas sau ir visų emocijų priėmimas: kas dar padeda išbūti?
Kalbėdama apie santykius su aplinkiniais, psichoterapeutė patarė vadovautis sau įprastais principais: jei anksčiau mėgote bendrauti, darykite tai ir dabar – tik gyvus pokalbius kuriam laikui pakeiskite į nuotolinius. Jei labiau vertinote vienatvę, joje ir likite. Paprašykite ir artimųjų gerbti jūsų norus.
„Labai svarbu, kad draugai ar artimieji, bendraujantys su izoliacijoje esančiu žmogumi, jį išklausytų ir priimtų visas jo emocijas. Nereikėtų pradėti raminti, kad „viskas tvarkoje“, „nėra ko nervintis“, raginti „džiaugtis, kad turi laiko sau“. Jeigu žmogui yra blogai, reikėtų ir priimti, kad jis jaučiasi blogai, kad bijo, jog yra saviizoliacijoje“, – sakė sveikatos psichologė.
Tokiais atvejais, kai izoliuojasi visa šeima, ji patarė pasirūpinti, jog kiekvienas jos narys turėtų bent truputį laiko ir erdvės sau. Tai – būtina tiek suaugusiems, tiek vaikams.
„Tai gali būti bet kas – net ir augintinio išvedimas į lauką, vengiant viešų vietų. Arba pusvalandis atskirame kambaryje, kur gali pabūti tik su savo mintimis, darbais ir įpročiais“, – sakė pašnekovė.
Ji patarė paklausti savęs ir prisiminti, kas anksčiau padėdavo išgyventi sudėtingose situacijoje ir šiuos „sėkmės receptus“ pritaikyti saviizoliacijos laikotarpiui: „Galbūt tai buvo sportas, dienoraščio rašymas, muzikos klausymas, kiti pomėgiai.“
Galima prisiminti, kas anksčiau padėdavo išgyventi sudėtingose situacijoje ir šiuos „sėkmės receptus“ pritaikyti saviizoliacijos laikotarpiui.
Kiekvienam prieinama psichologinė pagalba — visuomenės sveikatos biuruose
- Nuo rugsėjo su koronaviruso situacijos sukeltu stresu, nerimu ir kitais psichologiniais sunkumais susiduriantiems gyventojams pagalbą teikia savivaldybėse veikiantys visuomenės sveikatos biurai (VSB).
- Šios konsultacijos nemokamos, o pageidaujant — ir anonimiškos. Jeigu norite gauti nemokamą psichologinę pagalbą, jums nereikia gydytojo siuntimo, o užtenka paskambinti į artimiausią visuomenės sveikatos biurą ir užsiregistruoti.
- Kontaktus rasite interneto svetainėje www.pagalbasau.lt, daugiau informacijos — ČIA.
- Paslaugos orientuotos į psichikos sveikatos stiprinimą ir prevenciją, o ne sutrikimų gydymą. Tai reiškia, kad šias nemokamas paslaugas gaus žmonės, kurie patirdami neigiamas koronaviruso pasekmes, ilgesnį laiką išgyvena stresą, nerimą, pyktį ir kitus neigiamus jausmus, tačiau jiems psichinis sutrikimas nėra diagnozuotas.
- Esant psichikos ir elgesio sutrikimams, kai žmogus nuolat dėl to bendrauja su gydytojais specialistais, jis toliau tęsia bendravimą ir gydymą įprasta tvarka, t. y. tokiu atveju gyventojas turėtų kreiptis į psichikos sveikatos centrą, prie kurio yra prisirašęs.
