Psichologė I.Vasionytė: šių laikų žmogus iš visų pusių yra bombarduojamas laimės kultūros

Stresas, nerimas, panika – dažnai tarpusavyje painiojama „trijulė“. 15min paprašyta paaiškinti, kuo šios būsenos skiriasi, psichologė I.Vasionytė atkreipė dėmesį, kad daugelis per savo gyvenimą yra patyrę tiek stresą, tiek ir nerimavimą. Anot jos, nors požymiai – įtampa, galvos skausmas, pakilęs kraujo spaudimas, sutrikęs miegas – gali būti panašūs, bet skiriasi jų kilmė.

„Stresą sukelia išorinė situacija ar įvykis, tokie kaip artėjantis projekto užbaigimo terminas ar konfliktas su draugu. Įvykiui praėjus, streso reakcijos taip pat nuslopsta. Kai jaučiame nemalonias emocijas dėl konkrečios situacijos ar įvykio, pravartu susitelkti į šių sprendimą ir taip sumažinti išgyvenamą stresą“, – paaiškino ji.

Nerimavimas, I.Vasionytės žodžiais tariant, yra viena iš reagavimo į stresą formų ir kyla iš vidaus. Anot pašnekovės, ši būsena paprastai apibūdinama kaip stiprus susirūpinimas, nuogąstavimas, baimė tose situacijose, kuriose objektyviai vertinant nelabai yra ko bijoti.

Edgaro Kurausko nuotr./Psichologė Ieva Vasionytė

„Galime jausti nerimą dėl artėjančios kelionės, – pavyzdį pateikė psichologė, – nors objektyviai dar nėra nieko pavojingo įvykę ir mes tik įsivaizduojame, kad kažkas blogo gali nutikti. Kai kuriems žmonėms nerimas gali peraugti į nerimo sutrikimus, tokius kaip generalizuoto nerimo sutrikimą, panikos priepuolius.“

Panikos priepuolis, pasak I.Vasionytės, yra nerimo, o ne streso požymis. Jo metu žmonės patiria simptomus, panašius į tuos, kurie išgyvenami širdies priepuolio metu: širdies skausmas, prakaitavimas, alpimo jausmas, pykinimas, drebulys ir sunkumas kvėpuojant. Be to, kaip pastebėjo 15min pašnekovė, panikos priepuolio metu gali apimti tokios mintys, kaip „Aš tuoj numirsiu“ arba „Aš išprotėsiu“.

Nežinant, ar tai yra panikos priepuolis, siūloma nerizikuoti ir kreiptis į gydytojus nedelsiant.

„Panikos priepuolis išsivysto staiga (nerimavimas gali vystytis po truputį), pasiekia piką maždaug per 10 minučių ir tada pradeda silpnėti. Pirmieji panikos priepuoliai, dėl savo panašumo į širdies priepuolį, žmogų gali labai išgąsdinti. Nežinant, ar tai yra panikos priepuolis, siūloma nerizikuoti ir kreiptis į gydytojus nedelsiant. Tik neradus jokios medicininės priežasties galima įtarti, kad šių fiziologinių pojūčių priežastis – psichologinė“, – pagrindinius streso, nerimo ir panikos atakos skirtumus išaiškino psichologė I.Vasionytė.

– Viena vertus, tai yra normalios būsenos, kurias patiria kiekvienas. O kur yra ta riba, kurią peržengus jau reikėtų susimąstyti apie profesionalią pagalbą?

– Streso savo gyvenime tikrai nė vienas neišvengsime. „Organizmo fiziologinė reakcija į būtinybę prisitaikyti“, – taip stresą apibrėžė vienas pirmųjų jo tyrinėtojų, vengras endokrinologas Hansas Selye. Jis padeda mums pasiruošti netikėtoms situacijoms: pagerėja mūsų dėmesio koncentracija, paaštrėja mąstymas, greičiau priimame sprendimus, jeigu pavojus fizinis – kūnas aprūpinamas deguonimi, greičiau varinėjamas kraujas, kad galėtume įveikti fizinį pavojų, arba nuo jo pabėgti. Tik dėl dėka paskutinę naktį galime pabaigti svarbų projektą ar pabėgti nuo užpuoliko.

Vis dėlto, jeigu į stresą sukėlusią situaciją reaguojame tokiu stipriu nerimu, kad užuot padėjęs dirbti jis mus paralyžiuoja, jeigu pradedame vengti stresą keliančių situacijų, jeigu jis pradeda trukdyti funkcionuoti, kitaip tariant, atlikti kasdienes funkcijas – verta ieškotis profesionalios pagalbos. Taip pat, jeigu dirbame įtemptą darbą ar gyvenime iš eilės supuolė keli tragiški įvykiai, pavyzdžiui, netektys, ligos ir pan., tai stresas gali užsitęsti ir tapti lėtiniu. Dėl lėtinio streso silpsta imunitetas, pradedame dažniau sirgti, atsiranda virškinimo sutrikimų, gali prasidėti lėtiniai galvos skausmai ar sutrikti reprodukcinė funkcija, vystosi širdies ir kraujagyslių sistemos ligos. Žmonės pasižymi skirtingu psichologiniu atsparumu stresui, bet jeigu pastebėjote, kad nusilpo imunitetas, patiriate fiziologinių sunkumų, tačiau gydytojai nieko neranda – susimąstykite apie galimas psichologines pablogėjusios sveikatos priežastis, tai vadinama psichosomatika.

– Ar lietuviai geba tinkamai įvertinti savo psichologinę būklę? Kitaip tariant, ar atskiriame normalias būsenas ir jausmus nuo nuotaikos ar psichikos sutrikimų? Ar pagalbos kreipiamės laiku?

– Šių laikų žmogus iš visų pusių yra bombarduojamas laimės kultūros. Laimė tampa siekiamybe. Socialinėse medijose gausu savo gyvenimo gražiausiais momentais besidalinančių „influencerių“ ir tiesiog draugų, kurie visi kartu sukuria iliuziją, kad visur aplinkui tvyro meilė, laimė ir lengvas gyvenimas, nors iš tiesų dažniausiai šie žmonės parodo tik vieną savo gyvenimo pusę. Tą, kuria nori pasigirti. Vis didesnė visuomenės dalis tą pradeda suprasti, tampa kritiškesni informacijai, pateikiamai internete. Taip pat daugėja įžymybių, kurios išdrįsta kalbėti apie savo psichikos problemas. Neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle perskaičiau vienos Lietuvos dainininkės pasidalinimą, kad šiuo metu ji išgyvena itin sunkų psichologiškai laikotarpį ir prašo padėti susirasti profesionalią pagalbą. Šaunu matyti, kad ir žmonės vis geriau priima tokius pasidalijimus, mažėja psichikos ligų stigma. Aišku, vis dar gausu žmonių, kurie vengia kreiptis į specialistus, mano, kad turi patys viską išspręsti. Ypač sunku kreiptis pagalbos girdint iš aplinkinių, kad „išsigalvoji“, „kokia tau depresija – tingi ir tiek“ ir pan. Šios stigmos daugiau randama tarp vyresnio amžiaus žmonių, taip pat tarp turinčiųjų žemesnį išsilavinimą.

Visuomenėje, kur taip vertinama laimė, tampa labai sunku išbūti su nemaloniomis emocijomis.

Grįžtant prie laimės kultūros, svarbu paminėti, kad visuomenėje, kur taip vertinama laimė, tampa labai sunku išbūti su nemaloniomis emocijomis: nerimu, pykčiu, liūdesiu, gėda. Jos paprasčiausiai nedera su tomis emocijomis, kurių netiesiogiai pasaulis reikalauja. Labai svarbu nepamiršti, kad visos šios emocijos yra normalios, jos mums padeda suprasti kas vyksta mumyse ir aplink mus.

– Ar šiuos nemalonius jausmus galima suvaldyti? Kaip?

– Visų pirma, mokykimės leisti sau jausti. Jeigu projekto pristatymas nepavyko taip, kaip norėjome ir jaučiamės nusivylę – pabūkime su tuo jausmu. Leiskime sau paliūdėti. Tada, kai jau jausimės pasiruošę, pagalvokime ką galime padaryti. Įsivardinkime ką toje situacijoje galime pakeisti ir ko ne. Susitelkime ties tuo, kas yra mūsų valioje. Tas pats veikia ir jaučiant pyktį, ir jaučiant nerimą ar gėdą.

Jeigu dažnai persekioja kaltės jausmas, verta paanalizuoti savo vidinį balsą. Ką sakome sau? Kokiais žodžiais kalbame su savimi? Pati savikritika nebūtinai yra blogai. Visą gyvenimą mes judame į priekį, norime gyventi geriau, mokytis, tapti geresniais specialistais. Vidinis kritikas gali mums padėti identifikuoti tas vietas, kurias norime tobulinti. Pavyzdžiui, jeigu po konflikto graužiame save, kad vėl pratrūkome ir „kaip visada prišnekėjau, ko nereikia“, galima įvardinti tikslą – mokytis kontroliuoti pykčio išraišką, geriau pagalvoti prieš kalbant. Pasiekti tikslą gali padėti psichologai, savišvietos knygos. Problemiška savikritika yra ta, kuri nesuteikia krypties. Jeigu sakome sau, kad „esu nevykėlis“, tai tokie žodžiai tikrai nepadės tobulėti, o priešingai. Tokiais atvejais verta paklausti savęs: jei šioje situacijoje atsidurtų mano draugas, ką norėčiau jam pasakyti? Įsivaizduokite, kaip draugui ištariate padrąsinančius žodžius, pasakykite juos sau, o dar geriau – užsirašykite.

Žinoma, verta nepamiršti ir psichologinės higienos įpročių formavimo: pilnavertis miegas bei mityba, fizinis aktyvumas, gerų santykių su draugais ir artimaisiais palaikymas, laisvalaikio pomėgiai, darbo ir poilsio rėžimo derinimas. Jei bent poroje iš šių sričių yra netvarka ir jaučiate, kad sunku susitvarkyti su stresu, skirkite joms daugiau dėmesio, o jeigu reikia – prašykite profesionalų pagalbos. Puikiais įrankiais tvarkantis su kasdieniu stresu ir nerimu gali tapti meditacijos, relaksacijos, pagalbos kitiems, dėkingumo pratimai.

Vida Press nuotr./Meditacija

– Pastaruoju metu daugiau kalbama apie paniką ir panikos priepuolius. Nemažai žinomų žmonių atsiveria ir dalijasi savo išgyvenimais. Ar galite paaiškinti, kas tai yra?

– Žodį „panika“ šnekamojoje kalboje žmonės vartoja norėdami apibūdinti išgąstį, kuris būna susijęs su konkrečiu stimulu, pavyzdžiui: „Kai manęs paklausė, visiškai supanikavau – nežinojau, ką atsakyti“. Kartais ši būsena painiojama su stipriu nerimu arba nerimo priepuoliu. Pagrindinis panikos atakos skiriamasis bruožas yra netikėtumas ir konkretaus išorinio stimulo nebuvimas.

Panikos priepuolis įprastai prasideda staiga, bet kuriuo metu: važiuojant mašina, paskaitos metu ar namuose. Kai kurie žmonės patiria 1–2 priepuolius per visą savo gyvenimą. Kai panikos priepuoliai nuolatos pasikartoja, gali būti diagnozuojamas panikos sutrikimas.

Nors panikos priepuolio metu ir gali atrodyti, kad žmogus miršta, ši būsena gyvybei pavojaus nekelia – staiga prasidėjusi ji pasiekia piką ir nurimsta. Vis dėlto, vien žinojimas koks tai yra jausmas, priverčia žmones bijoti panikos priepuolių ir paskatina vengti situacijų, kuriose jos yra ištikusios. Pirmieji priepuoliai gali ištikti visiškai netikėtai, bet ilgainiui, negydant, juos gali sukelti konkrečios situacijos. Tai gali smarkiai apriboti žmogaus gyvenimą, todėl jeigu patiriate panikos priepuolius – nedvejodami ieškokite pagalbos.

– Ar tai galima išgydyti? Kaip?

– Viena iš plačiausiai taikomų terapijos formų gydant panikos sutrikimą yra kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri remiasi prielaida, kad žmogaus jausmai, mintys ir aplinkos suvokimas daro įtaką jo elgesiui. Vienas iš šios terapijos tikslų – padėti klientui atpažinti klaidingus įsitikinimus ir juos keičiant keisti savo elgesį. Žmonėms, patiriantiems panikos priepuolius labiau būdinga maža savivertė, savęs nuvertinimas. Priepuolio metu svarbiausius vaidmenis vaidina fiziniai pojūčiai ir mintys. Anksčiau minėti fiziniai simptomai suvokiami kaip pavojingi ir paskatina gausybę stresą keliančių minčių, tokių kaip „aš tuoj numirsiu“, „aš išprotėsiu“, „man turbūt infarktas“ ir panašiai. Šios mintys, savo ruožtu, sukelia baimę, kuri pasireiškia jau jaučiamų fizinių simptomų sustiprėjimu. Tada kyla dar daugiau minčių, stipresnės emocijos ir vėl stiprėjantys nemalonūs fiziniai pojūčiai. Kaip matote, tai lyg užburtas ratas.

Mintys vaidina svarbų vaidmenį ir kitoje vietoje – situacijų vengime. Įsivaizduokite, kad žmogų panikos priepuolis ištiko važiuojant troleibusu. Galbūt buvo tvanku, daug žmonių, mažai vietos ir visos šios aplinkybės sukėlė galvos svaigimą, sunkumą kvėpuojant. Žmogus, kuris panašius požymius patiria panikos priepuolio metu, pagalvojo „o ne, man vėl prasideda panikos priepuolis!“ Ši mintis sukelia nerimą, nerimas paaštrina fiziologinius simptomus ir užsisuka jau minėtas ratas. Kitą kartą, ruošdamasis į darbą, tas pats žmogus vėl ima galvoti: troleibusuose mane ištinka panikos priepuoliai, turėčiau vengti troleibusų. Taip mintys prisideda prie situacijų vengimo.

KET moko apie panikos priepuolio susiformavimo mechanizmą, padeda klientui suprasti, kaip vystosi būtent jo panikos priepuolis, padeda ieškoti alternatyvių paaiškinimų jaučiamiems fiziniams simptomams, pvz., tvankuma, oro troleibuse trūkumas. Taip pat mokomasi atpažinti savo vengimo tendencijas ir neleisti joms pastiprinti jau turimų baimių. Mokoma ir atsipalaidavimo bei kvėpavimo pratimų, kurie gali būti naudojami kaip įrankiai prasidėjus panikos priepuoliui. Lietuviai yra sukūrę puikią nemokamą mobiliąją programėlę „Ramu“, kurioje aiškiai aprašoma visa panikos priepuolio anatomija ir pateikiami pratimai, kuriuos galima atlikti prasidėjus panikos atakai ar nerimo priepuoliui.

„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.