Užsikrauname per daug atsakomybės
Psichologė psichoterapeutė Daiva Balčiūnienė papasakojo atvejį, kad neseniai pas ją į konsultaciją buvo atėjusi mergina, kuri labai graužėsi, kad negali eiti į darbą, nes serga. Kai tokių žmonių, kaip ji, klausiama, kodėl jiems kyla tokie jausmai, dažniausiai gaunamas atsakymas, kad nėra kam dirbti arba niekas kitas jų darbų nenuveiks.
„Kaltės jausmas susirgus labai būdingas atsakingiems žmonėms. Tam tikrais atvejais tai jau per didelis atsakingumas, pereinantis į perfekcionizmą, bet ne visada ir nebūtinai tai tik kraštutinės situacijos. Tiesiog tokie žmonės jaučia labai didelę atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus – pavyzdžiui, jeigu neatliks tam tikrų savo darbų, kolegos negalės tęsti savųjų ir visi darbiniai procesai nevyks sklandžiai.
Ypač tai būdinga profesijoms, kuriose žmogaus niekas kitas negali pakeisti, tarkime, orkestre grojantis muzikantas, kuris neištirpsta minioje, o turi savo partiją. Taigi viena iš dažniausių priežasčių – reali ar perdėta atsakomybė“, – įsitikinusi pašnekovė.
Dalis žmonių eina į darbą sirgdami ne todėl, kad jie labai atsakingi, o todėl, kad bijo būti pasmerkti ir nuvertinti, baiminasi, kad bus suabejota jų teise pasirūpinti savo sveikata. Jie jaučiasi nesaugūs, bijo pasijusti nereikalingi ar netgi būti atleisti. Pasak psichologės, nemaža dalis nurodo ir tai, kad jie nenori ilgai sirgti, nes gaus mažiau pinigų, o to dažnas šiandien negali sau leisti.
Svarbus vadovo padrąsinimas
„Kaip darbuotojai elgiasi ligos atveju, labai priklauso ir nuo vadovybės požiūrio. Kaip pasakojo viena klientė, didelės įstaigos vadovas labai aiškiai pasakė: jeigu sirgsite, tik negalvokite eiti į darbą! Tai šiuolaikinio, sąmoningo vadovo pozicija, kuriam rūpi tiek tai, kad virusas neišplistų kolektyve, tiek paties sergančio žmogaus savijauta, jis nori, kad darbuotojas ramiai gydytųsi ir pasveiktų.
Toks vadovo paskatinimas darbuotojams kartais labai reikalingas. Mat susirgę mes vėl pasijuntame šiek tiek vaikais ir toks tarsi tėčio ar mamos leidimas mums padeda nepasimesti vertybėse ir pasirūpinti ne tik kitų, bet ir savo poreikiais. Kitas dalykas, kad mes nelabai mokame rūpintis savimi ir girdėti savo kūno signalus. Todėl ir vaikštome sirgdami, viena vertus, platindami virusą kitiems, kita vertus, alindami savo organizmą ir labai jam kenkdami.
Nėra pas mus tradicijos rūpintis savo gerove, ji dar tik formuojasi ir mums dar toli iki Skandinavijos šalių ar Jungtinės Karalystės, kur yra normalu paskambinti ir pasakyti darbdaviui, kad šiandien į darbą neateisiu, nes sergu. Darbuotojai turi teisę keletą dienų sirgti net be gydytojo pažymos. Tokia situacija suteiktų darbuotojams saugumo jausmo ir ugdytų įprotį rūpintis savo sveikata. Aišku, pas mus bijoma, kad žmonės nepradėtų piktnaudžiauti pasitikėjimu, bet ilgainiui bet koks piktnaudžiavimas išryškėja“, – svarstė D.Balčiūnienė.
Mes nelabai mokame rūpintis savimi ir girdėti savo kūno signalus. Todėl ir vaikštome sirgdami.
Taigi, apibendrinant galima išskirti keletą priežasčių, dėl kurių žmonės vaikšto į darbą sirgdami. Jie tai daro, nes yra atsakingi, linkę į perfekcionizmą, mano, kad be jų viskas darbe sugrius, t. y. prisiima labai daug atsakomybės už save ir už kitus. Kita vertus, nėra įpročio, įgūdžio ir tradicijos leisti sau pasirūpinti savo poreikiais ir sveikata. Ir paskutinis aspektas, susijęs su vadovo požiūriu, – kokia nuostata šiuo klausimu palaikoma įstaigoje.
Žmonės neturi įgūdžio rūpintis savimi
Paklausta, kaip apskritai mato problemą, kad šiais laikais pusiausvyra tarp darbo ir poilsio labai sutrikusi, psichologė patikino, kad vis daugėja žmonių, kurie nesusitvarko su visa šia našta, dėl to kenčia ir fizinė, ir psichikos sveikata. Pasak jos besikreipiančių žmonių srautai į psichologus kasmet didėja. Žmonės skundžiasi, kad yra pervargę ir neturi su kuo apie tai pasišnekėti.
„Reikia pripažinti, kad iki šių dienų nelabai kas mus mokė rūpintis savimi ir savo sveikata. Ir nors dabar jau atsiranda bandymų viso to mokytis, visgi esame socialinės būtybės ir tiesiog ore visur tvyranti žinutė – „dirbk, dirbk, dirbk, nes tada esi vertingas“ – mus veikia, net jeigu tiesiogiai mums to niekas nesako. Mes tiesiog matome, kad visi aplinkui užsiėmę, labai daug dirba, daro ir nejučia mes patys įtikime, kad kuo daugiau dirbsime, tuo labiau būsime vertingi.
Šiais laikais daug dirbti, sėdėti viršvalandžius, neštis darbą į namus tapo norma. Bet tai nėra normalu. Kai mes nuolat dirbame, gal ir jaučiamės reikšmingesni, vertingesni, svarbūs. Bet jeigu savo vertę tapatiname tik su darbu, nedirbant atsiveria kažkokia tuštuma. Ne veltui yra toks terminas – sekmadienio neurozė.
Žmogus nebemoka gyventi, būti nedirbdamas, nežino, ką tuo metu veikti. Kyla toks nerimas, kad klientai pasakoja, kad net negali ramiai žiūrėti filmo, nes nenusėdi. Kai nemokame atsipalaiduoti, pradedame sirgti, o susirgę vėl jaučiamės blogai, kad nedirbame, užuot visą dėmesį sutelkę į sveikimą ir poilsį mums atrodo, kad gyvenimas sustojo“, – aiškino pašnekovė.
Dar vienas mus veikiantis aspektas, psichologės teigimu, susijęs su kultūriniais dalykais, kurie mūsų galvose gali būti užsilikę dar iš sovietmečio. Vienas iš jų, kad serga tik silpni, o būti silpnam – gėda. Ir iš tiesų – prisiminkime savo mamas ar močiutes. Ar matėme jas kada nors sergančias lovoje?
„Žmogaus kaip unikalios asmenybės su savo poreikiais nuvertinimas – šito mes turėjome labai daug. Ir visa tai dar sėdi mūsų sąmonėje. Tiesa, jaunoji karta auga jau kitokia. Gali būti, kad ji netgi bus linkusi į kitą kraštutinumą – perdėtai rūpintis tik savo poreikiais. Tačiau visada geriausias sprendimas – aukso viduriukas, balansas. Bet kokie kraštutinumai, kai vienas sau leidžia neiti į darbą tris savaites, nes jam sloga, o kitas, net „mirdamas“ eina į darbą, nieko gera neatneš“, – įsitikinusi D. Balčiūnienė.
Skaičiai kinta pamažu, bet sąmoningumas auga
Prie sveikatai palankios kultūros įsitvirtinimo darbo kolektyvuose prisidedanti socialinė akcija „Sergu atsakingai“ jau ne vienerius metus inicijuoja darbuotojų ir darbdavių apklausas, kaip jei elgiasi ligos atveju. Šios apklauso rodo, kad žmonių sąmoningumas didėja, tačiau galbūt ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
Pernai gruodžio mėnesį iniciatyvos „Sergu atsakingai“ užsakymu atlikta įvairių Lietuvos miestų darbuotojų ir darbdavių apklausa, parodė, kad, nors per paskutinius 3 mėnesius beveik pusė respondentų turėjo peršalimo simptomų, didžioji jų dalis (76 proc.) ėjo į darbą sirgdami. Kodėl taip elgėsi, jie įvardijo 3 pagrindines priežastis: atsidavimą darbui (beveik 28 proc. respondentų mano, kad jie neturi laiko sirgti, nes niekas kitas jų darbo neatliks); savo ligos simptomų nesureikšminimą (27 proc.) ir baimę prarasti dalį pajamų (19 proc.).
Kitos priežastys, kurias nurodė respondentai: „aš nenoriu eiti į gydymo įstaigą“ (8,7 proc.), „aš nenoriu sėdėti namuose ir nieko neveikti“ (7,4 proc.), „darbdavys nesuteikia laisvadienio“ (4,9 proc.), „jaučiuosi kaltas prieš darbdavį arba kolegas“ (3,8 proc.).
Dažniau į darbą ėjo sirgdami daugiau nei vidutinį atlyginimą uždirbantys asmenys bei moterys.
Įdomu tai, kad dažniau į darbą ėjo sirgdami daugiau nei vidutinį atlyginimą uždirbantys asmenys bei moterys. Kita vertus, tai gali būti psichologės išvardytų priežasčių, susijusių su atsakomybe, perfekcionizmu ir savo vaidmens sureikšminimu, iliustratyvus pavyzdys.
Naujausia apklausa rodo, kad visuomenėje nusistovėjęs visgi po truputį keičiasi: lyginant su prieš ketverius metus daryto tyrimo rezultatais, reikšmingai padaugėjo respondentų, kurie neigiama vertina kolegas, atėjusius į darbą su peršalimo simptomais. Taip pat vis daugiau darbuotojų labiau pasitiki savo darbdaviais ir linkę manyti, kad jie palaiko požiūrį sergant neiti į darbą, nors vis dar 56 proc. respondentų mano, kad vadovai nekreipia dėmesio, jeigu jie į darbą ateina sirgdami. Kita vertus, net 67 proc. respondentų teigia sulaukę neigiamos kolegų reakcijos, kad atėjo į darbą sirgdami.
Dauguma 2019 m. gruodį apklaustų respondentų teigė pritariantys, kad kolegos turėtų skatinti sergantį asmenį eiti namo (84,3 proc.), o darbdaviai turėtų skirti bent porą laisvų dienų ar bent jau suteikti galimybę dirbti nuotoliniu būdu (atitinkamai 82,2 proc. ir 77,1 proc.). Net 71,9 respondentų mano, kad laisvadieniai peršalimo ligos pradžioje turėtų būti reglamentuojami teisės aktais.
Siekdama atkreipti dėmesį į šią problemą bei skatinti žmonių sąmoningumą savo ir aplinkinių sveikatos atžvilgiu, jau kelerius metus UAB „USP Baltics“ vykdo socialinę iniciatyvą „Sergu atsakingai“.
