Bendrauti simboliais
Palaikyti ryšius galima ne tik telefonu ar virtualaus pasaulio teikiamomis galimybėmis. Taip, galbūt jūsų močiutė neturi paskyros instagrame, bet joks instagramas niekuomet nenumegs kojinių su tokia meile.
Todėl (at)kurti ryšius ir bendrauti galite per daiktus, turinčius ypatingą simbolinę reikšmę: sužinokite tikslų mamos varškėčių receptą, pasiūlykite tėčiui ant senų giminės nuotraukų surašyti tikslias datas, vietovardžius ir giminaičių vardus. Juk turėjimas kuo užsiimti – taip sveika ir naudinga žmogui, o paveldėti simboliai įamžina istoriją ir suteikia prasmės.
Naujos bendravimo formos
Ir jei močiutė taip mėgsta senosios estrados dainas, kurias retokai groja per radiją, kodėl nepaskambinus jai ir nepagrojus jų per „Youtube“? Kodėl seneliui telefonu neperskaičius įdomaus istorinio straipsnio, kurio jis niekuomet neras internete, nes juo nesinaudoja? Kodėl savo artimui neužprenumeravus laikraščio iš jo vaikystės vietų, į kurias jis nebegali nuvykti ir taip nepasiuntus jam linkėjimų iš ten? Galų gale, juk ir šachmatų partiją sulošti telefonu tikrai galima.
Taigi, turint nuoširdaus susidomėjimo, kas kitam artima, brangu ir įdomu, ieškoti naujų bendravimo formų nėra jau taip sudėtinga. Gal šis tikras, ne parduotuvėje nupirktas dėmesys taps geriausia šventine dovana.
Ne tik kalbėtis, bet ir veikti
Ir virtualūs susitikimai galėtų būti suprantami kiek plačiau nei darbo susirinkimai ar tiesiog paplepėjimai – juk kartu su artimais žmonėmis galima dalyvauti virtualiuose renginiuose, parodose, mokymuose ar susitikti žaidimuose ir tuo pat metu patirti bendrų įspūdžių: nuo estetikos, humoro iki proto mankštos ar didžiulio azarto.
Štai nedidukė aštuonmetė per „Viber“ programėlę su seneliais žaidžia nuotolinę mokyklą: juos moko savo kūrybos eilėraščių, rašo dvejetus, o tada visi juokiasi. Juk drauge buvome įpratę kažką veikti (ir dar neišmokome ilgai kalbėti apie tai, kaip ir kuo gyvenam).
Žmonės, su kuriais taip ilgai nebendravote
Vienišumas gali tapti galimybe atkurti prarastus ryšius – galbūt užsieny gyvena pusseserė, su kuria dešimtmetį nesikalbėjote? Kaip karantino krizė išgyvenama ten? Gal socialiniuose tinkluose atsirado vaikystės draugas, su kuriuo sėdėdavote ant obels šakos ir planuodavote skrydį į kosmosą? Ir gal nuo mažų dienų jus prižiūrėdavusi tetutė už stirtas perskaitytų pasakų yra verta skambučio su žodžiais: „Kaip sekasi? Kokios pagalbos reikia?“ Nes jūs ne viena(s) toks vieniša(s). Tačiau kai vienišas pasiunčia žinią vienišam, vienu ypu per gerą žingsnį net dvi vienatvės atsitraukia.
Kai vienišas pasiunčia žinią vienišam, vienu ypu per gerą žingsnį net dvi vienatvės atsitraukia.
Reikalingumo antidepresantas
Ekstravertai vienatvę išgyvena sunkiau – jiems reikia daugiau bendravimo ir išorinio šurmulio, be to, jie rečiau sukuria tokį gilų ir patikimą ryšį kaip intravertai. Todėl kai tokios fasadinės gyvenimo dekoracijos kaip teminiai vakarėliai ir lengvas laisvalaikio fonas dingsta, ekstravertams darosi itin vieniša ir ilgu, tik pasidalinti išgyvenimais apie vienatvę mažiau turi kam. O rasti tą „kam“– šitaip svarbu. Gal dabar – pats metas?
Juk tikrasis socialumas nėra tik lengvas laisvalaikio šurmulys su minia – jis gimsta tada, kai esame reikalingi. Reikalingumo jausmas – galingas antidepresantas: savanoriai, reikalingi niekeno vaikams ar vienišiems senukams šio natūralaus vaisto prikaupia į valias. Tad dairykimės tų, kuriems esame reikalingi – juk pasaulis toks didelis, o būdami reikalingi mes su savo vienatve tampame mažesni.
Vienatvė ≠ vienišumas
Tačiau ar vienatvė visada lygi vienišumui, o vienišumas – vienatvei? Anaiptol. Kartais žmonės jaučiasi labai vieniši būdami tarp žmonių: pavyzdžiui, sėdi nuo alaso zvimbiančioj užstalėj net atsilošę – tokios svetimos susirinkusių svečių kalbos, kad nors vilku stauk, kaip širdis ilgsta tikro artumo. Nejaugi niekad nepatyrėt paradokso, kai fiziškai tiek ilgai prabūta drauge, o dvasiškai taip ir nesusitikta? Šeimoj, giminėj, darbuomenėj ar bendruomenėj, kuriose niekas nežino, apie ką svajojate ir ko bijote, ko ilgitės ir kuo didžiuojatės, kaip išgyvenate vieną ar kitą…
Būna, kad po to, nuostabos progai pasitaikius, tie žmonės apie jus sako: „Dviiidešimt metų pažinojau, bet kad šitaip pasielgs – niekada nesitikėjau...“ Nesvarbu, jų nuostaba gera ar bloga, svarbiau, kad per dvidešimt metų taip ir nesusipažinot.
Vienatvė: už ryšio zonos ribų
O kartais, net būdama(s) viena(s), visai nesijauti vieniša(s): žinai, kad myli ir esi mylima(s), šiltai prisimeni, supranti ir jautiesi suprasta(s), gali pasakyti ir nori išgirsti. Nes juk iš tiesų vienatvė – tai visų pirma ne fizinis atsiskyrimas, o mums svarbaus ryšio, vienio su kažkuo nebuvimas.
Kai kažkas mums toks svarbus tarsi nuolat už ryšio zonos ribų, nepasiekiamas: beldi beldi į sielą, o jos užraktas nė nebarkšteli. Ir jūs galbūt kažkam – kaip tik toks ar tokia: už devynių užraktų. Ir tai normalu – juk neįmanoma per prievartą jausti ryšio. Ir kas iš to fizinio apsikabinimo, jei siela nusisukus?
Ap(si)kabinimo galia, kurios netekom
Žinoma, fizinis artumas ir lytėjimas – be galo svarbu. Teigiama, kad norint, jog vaikas tinkamai vystytųsi ir augtų emociškai sveikas, jam reikia mažiausiai 5 apkabinimų per dieną. Kuris iš mūsų kasdien buvo tiek apkabintas ir tiek apkabina savo vaikus?
Per streso valdymo mokymus, kuriuose apie apsikabinimą pasakoju kaip apie itin veiksmingą streso valdymo būdą, iš mokymų dalyvio išgirdau: „Apkabinimas? Kas tai? Augau kaime, septynių vaikų šeimoje. Tėtis nuolat duodavo rykštės, o mama per visą gyvenimą vieną kartą pagirdama tik paplekšnojo per petį“.
Dar sakoma, kad suaugusiam žmogui reikia keturių apkabinimų per dieną, kad jis išliktų, aštuonių – kad galėtų atlikti eilinius dienos darbus, o dvylikos – asmeniniam augimui. Taip, apsikabinimas ramina, atpalaiduoja, mažina stresą, nerimą, įtampą, baimę, liūdesį ir vienatvės jausmą, gerina imunitetą ir tarpusavio supratimą. Todėl labai paradoksalu, kad apsikabinimas ir yra būtent tai, ko šiandien reikia streso nualintam žmogui.
Sakoma, kad suaugusiam žmogui reikia keturių apkabinimų per dieną, kad jis išliktų, aštuonių – kad galėtų atlikti eilinius dienos darbus, o dvylikos – asmeniniam augimui
Vienas, bet vienyje
Skundžiasi pažįstama, kad nenori per Kūčias būti viena (nors pernai skundėsi, kokia klaiki pareiga su bjauria gimine kalėdoti). Bet ar tikrai ji būtų visiškai viena?
Kažkur internete mačiau, kad tam, jog gimtume, reikėjo 2 tėvų, 4 senelių, 8 prosenelių, 16 proprosenelių, 32 proproprosenelių ir taip be galo be krašto... Taigi, kiek genų, švelnios ir skaudžios patirties, meilės ir giminės istorijų kaskart su jumis sėda prie stalo, eina į dušą ir gula lovon miegoti? Kiek jūsų pačių užgyventos patirties ir ateities svajonių kasdien vaikšto paskui jus kaip šešėlis, kurio niekaip neištrinsi?
Todėl, būdami vieni, galvokite, su kuo esate požiūrio, meilės, prisiminimų, paslapčių, tikslų ir svajonių vienyje. Nes vienis, psichologine prasme, ir yra vienatvės antonimas. Nes vienio patyrimas rodo mums svarbų ryšį.
(Ne)tikri susitikimai
Ar karantinas gali nutraukti tikrą ryšį? Ar gali ilgesys šį ryšį susilpninti? Ir ar sunkių dienų užaugintas abipusis lojalumas gali staiga išgaruot tarsi sapnas? Todėl visų pirma linkiu mums ryšio. Nes tikri susitikimai ir (tikri apsikabinimai) įvyksta tik būnant jame.
O netikri? Juk jų gyvenime jau buvo pakankamai.
