Psichologė: „Neįveikta psichologinė krizė nubloškia mus į prastesnę būseną“

Tačiau kaip žinoti, ar tai, ką patiriate, jau ir yra krizė ir jums reikia pagalbos? Apie tai pranešime žiniasklaidai pasakoja anoniminę psichologinę pagalbą teikiančio Krizių įveikimo centro direktorė psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė.

„Svarbu atskirti laikiną nuotaikos smuktelėjimą nuo psichologinės krizės. Krizė – tai tokia būsena, kai mūsų įprasti būdai pasijusti geriau nebepadeda, mes nuolat jaučiame psichologinę kančią ir tai trunka jau du mėnesius ar ilgiau.

Atsparumas ateities krizėms vieną įveikus išauga, ir su kitomis dorositės lengviau

Nors yra įvykių, kurie gali ją sukelti – netektis, skyrybos, gyvenimas su nepagydomai sergančiu žmogumi ir kita, ne vien jie nusako, kad patekote į krizę.

Nes krizė nėra atskiras įvykis, o mūsų individuali, savita reakcija į emociškai reikšmingą įvykį. Pavyzdžiui, atleidimas iš darbo vienam bus natūrali profesinio kelio dalis, kitam – krizinė situacija, sukelianti prieštaringas ir neigiamas emocijas, kurias sunku išgyventi“, – sako psichologė.

(Ne)įveiktos krizės scenarijai

Jei susidoroti su psichologine krize nepavyksta, žmogaus darbingumas gali smarkiai sumažėti, dažnai sutrinka miegas ir smunka gyvenimo kokybė. Mėgindamas pasijausti geriau, jis gali įnikti į priklausomybes, griebtis alkoholio ar narkotinių medžiagų arba mėginti užsimiršti, sekindamas save nuolatiniu sėdėjimu darbe iki išnaktų. Neįveikta krizė, nuo kurios bėgame, silpnina mūsų psichologinį atsparumą: jei ji nubloškia mus į daug prastesnę būseną, kita krizė, ištiksianti ateityje, ją dar labiau pablogins, nes visai nebežinosime, kaip su ja dorotis.

„Tai – apmaudi tiesa. Nesusidoroję su krize, tikėję teiginiais „kaip nors praeis“ arba „aš pats susitvarkysiu“, galime prarasti darbingumą, susigadinti santykius. Tačiau jei laiku kreipiamės profesionalios pagalbos, pripažįstame sau, kad nesame ir neturime būti visagaliai ir kad šios kančios mums savo būdais jau nepavyko įveikti, galime iš to išeiti ne tik į pradinę prieškrizinę būseną, bet ir į daug geresnę gyvenimo kokybę. Tokiu ir tik tokiu atveju galioja senasis Nietzsche posakis „Kas manęs nenužudo, mane sustiprina“. Atsparumas ateities krizėms vieną įveikus išauga, ir su kitomis dorositės lengviau“, – pasakoja „Krizių įveikimo centro“ vadovė.

Jei po dviejų mėnesių nesijaučiate geriau – ieškokite pagalbos

Naujų būdų, kaip susidoroti su psichologine krize, paieška paprastai užtrunka. Tuo laikotarpiu žmogus gali patirti diskomfortą. Jį lydi bejėgiškumas, nusivylimas, bevertiškumas, nerimas, įtampa.

Anot S.Glodenienės, galima susirgti ir depresija: „Štai čia galimos dvi išeitys: žmogus atranda būdų, kaip įveikti krizę, arba neradęs sprendimo tarsi „užstringa“ sunkioje būsenoje. Antruoju atveju labai svarbu laiku kreiptis pagalbos.“

Dažnai geriausius sprendimus sau žmonės atranda patys. Sunkiu laikotarpiu įtampą ir vienišumą gali sumažinti artimųjų palaikymas, jis būna netgi įveikimo būdų šaltinis. Ypač veiksmingas bendravimas su draugais ar pažįstamais, išgyvenusiais panašią situaciją.

Tačiau kartais to neužtenka ir reikia kreiptis į profesionalų psichologą. „Tyrimai rodo, kad dažniausiai po dviejų mėnesių krizę patyrusio žmogaus savijauta ima gerėti, jis atranda būdų, kaip tvarkytis esamoje situacijoje. Po artimojo netekties toks laikotarpis gali prasitęsti ir iki vienerių ar dvejų metų, tačiau po pirmųjų mėnesių turi pasijusti bent menkas pagerėjimas. Jei taip nenutinka, o patiriami išgyvenimai labai stiprūs, trukdo kasdieniam gyvenimui, kyla minčių apie savižudybę – neatidėliokite ir kreipkitės profesionalios pagalbos“, – pataria S.Glodenienė.

Rugpjūčio 23 dieną 18 val. Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius) vyks nemokama paskaita „Kada krizė užaugina, o kada sužlugdo?“. Jos metu psichologė Jolita Gurskytė-Šleinė ir psichologė-psichoterapeutė Simona Glodenienė, remdamosi savo darbo patirtimi, išsamiau pakalbės apie psichologinių krizių fenomeną bei su juo susiduriančius žmones.